Vienas iš dviejų
Kauniečiams nereikia pasakoti, kad Kaune tarpukariu buvo įrengti du funikulieriai. Pirmasis buvo Žaliakalnio, o Aleksoto laikomas antruoju. Jo gimtadienis – 1935 m. gruodžio 5 d.
Pirmasis juo važiavo tuometis vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas. Per dieną šis funikulierius turėdavo daug darbo ir atlikdavo daugiau kaip po 200 reisų.
Dabar apie tokį populiarumą šis vagonėlis ant bėgių galėtų tik pasvajoti. Nors bilieto kaina tesiekia vieną eurą, važiuojančių juo nedaug. Ratuotomis priemonėmis pasiekti Aleksoto apžvalgos aikštelę daugeliui atrodo ir patogiau, ir paprasčiau. Tačiau istorinę tarpukario atmosferą pajusti galima tik kylant funikulieriumi. Tai ne šiaip įrenginys, o kultūros paminklas, kurį galima liesti rankomis ir netgi juo važiuoti.
Tarnavo kaip transporto priemonė
Žinomas kaunietis kolekcininkas, istorikas Jonas Palys – vienas iš tų, kurie išnaršė visus rašytinius dokumentus, susijusius su funikulieriais. „Tiesiog buvo įdomu“, – atviravo Jonas.
Dabar funikulierius daug kam asocijuojasi su istoriniu objektu, o beveik prieš 100-metį šis vagonėlis buvo transporto priemonė, išsprendusi labai sudėtingą – susisiekimo – problemą. Juk ropštis į aukštą ir statų Aleksoto kalną nebuvo paprasta.
„Bėda buvo dėl prastų kelių, transporto priemonės buvo archajiškos, o geležinkelio kelias – perspektyvus, stabilus, jam reikėjo gerokai mažiau priežiūros“, – pasakojo istorikas.
Tuometė Kauno valdžia jau buvo pasimokiusi iš savo klaidų ir, įrengdama Aleksoto funikulierių, elgėsi protingiau. Mat prieš tai jau buvo įrengusi Žaliakalnio funikulierių, kuriame netruko išryškėti inžinerinis brokas.
„Statant Aleksoto funikulierių, buvo pasikviesta išmanančių inžinierių iš Šveicarijos. Tiesa, pačius vagonus gamino lietuviai, tačiau šveicarai atvežė važiuoklę, bėgius. Keltuvas įdomus tuo, kad įrengiant jį nemažai pasidarbavo ir lietuviai“, – pastebėjo J. Palys.
Konkursą laimėjo šveicarų firma „Bell“, pastačiusi apie 50 keltuvų įvairiose šalyse Europoje ir Japonijoje. Išskirtinis „Bell“ skiriamasis ženklas yra keltuvo vagonėlių išvaizda – ji visose šalyse, kuriose įrengti šios firmos funikulieriai, panaši.
Funikulierius tų laikų mastais kainavo beprotiškus pinigus – net 200 tūkst. litų. Iniciatoriai suvokė, kad toks objektas greičiausiai neatsipirks, tačiau funikulierių vis tiek įrengė.
Tuometis Kauno burmistras Antanas Merkys, paleidžiant funikulierių, miesto savivaldybei palinkėjo „kuo geriausiai ir kuo daugiausiai juo pervežti žmonių“. Be to, A. Merkys nurodė, kad „savivaldybė jokių pelnų iš šio keltuvo nenumato“.
Šaltiniuose taip pat rašoma: „Jis pastatytas tik norint palengvinti su miesto centru susisiekimą nuolatiniams Linksmadvario ir apylinkės gyventojams. Keltuvą apžiūrėjus ir paleidus, tuoj buvo pradėti vežioti ir kiti žmonės.“
Išliko archajiški ir beveik nepaliesti
„Beje, to meto Kaunui tai buvo modernus statinys, kurio technologija iki šiol nepakitusi. Tai gyva klasika. Kadangi Aleksoto funikulierius nebuvo labai apkrautas darbu, jis daugybę metų išliko toks pats. Priešingai nei jo brolis Žaliakalnyje. Šis per metus aptarnaudavo apie 5 mln. keleivių, o aleksotiškis – apie 100 tūkst.“, – pabrėžė istorikas.
Jis skuba paneigti plačiai paplitusį mitą, esą Kauno funikulieriai – vieni seniausių Europoje. „Nieko panašaus. Kai statė Kaune, tokių keltuvų jau buvo ir Paryžiuje, ir Kyjive, ir Tbilisyje. Jie dar senesni, tik jau rekonstruoti ir nebėra tokie archajiški kaip mūsiškiai“, – pastebėjo J. Palys.
Beje, prie jų archajiškumo prisidėjo ir tai, kad sovietmečiu nelabai kas kišo nagus prie Kauno funikulierių. Šiek tiek kosmetiškai paremontavo, be to, aleksotiškiui pakeitė duris – iš originalių vienvėrių įdėjo dvivėres – esą taip keleiviams patogiau įlipti į vagonėlį.
Tebeturi autentišką įrankį
Funikulieriaus veikimo principas – gana paprastas: viršutinėje keltuvo stotyje įrengiamas ratas lynui susukti, kurį (per pavarų dėžę) tai į vieną, tai į kitą pusę suka elektrinis variklis. Kai vienas vagonėlis kyla aukštyn, kitas tuo pat metu leidžiasi žemyn. Variklį valdyti (paleisti, pakeisti judėjimo kryptį) gali mašinistas, esantis viršutinėje stotelėje, arba vagonuose važiuojantys konduktoriai. Variklis valdomas automatiškai, panašiai kaip liftuose.
Keltuvų kelias yra vienvėžis, su atsišakojimu viduryje – tai vieta vagonams prasilenkti. Lynai keltuvo trasoje yra tarp bėgių, juos prilaiko specialus ritinėlis su rutuliniais guoliais. Vagonai turi automatinius stabdžius, kurie, nutrūkus lynui, sustabdo vagonėlius, apkabindami bėgius, taip neleisdami jiems nuriedėti žemyn.
Vygantas Miklaševičius penkiolika metų dirbo funikulieriaus mašinistu-šaltkalviu. „Net ir pabaigus „karjerą“, mane dar kviesdavo į kasmetes apžiūras, kurias rengdavo dėl keleivių saugumo. Visus įrenginius išmaniau puikiai“, – prisiminė pašnekovas.
Sovietmečiu jam teko vežti daug žmonių: bilietas tekainavo vieną kapeiką, o kopti į statų kalną savomis kojomis kauniečiams nesinorėjo.
Paklaustas, ar funikulierius – sudėtingas įrenginys, buvęs mašinistas šypteli: „Kas paprasta, tas genialu.“ Sovietmečiu keltuvai ir jų bėgiai buvo gerokai apleisti, tačiau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo susirūpinta jų būkle – net kelis kartus abu vagonai buvo išvežti restauruoti. Restauratoriai pasistengė, kad būtų išsaugotos autentiškos žalvarinės detalės, atkurti interjero ir eksterjero elementai.
„Šveicarai mokėjo kurti tokius įrenginius. Beje, kai kurie įrankiai išliko iš Smetonos laikų. Yra toks specialus įrankis lynui suvynioti, kad šis nepabėgtų kaip kasytė. Sunku net patikėti, kad šis įrankis – medinis ir iki šiol geros būklės“, – stebėjosi V. Miklaševičius.
Jis pamena, kaip buvo remontuojami didieji 2 m diametro ratai, traukiantys lyną. „Buvome nuėmę tuos originalius šveicariškus ketaus ratus, remonto metu prie jų buvo pridėtos plokštės, kad galėtų tarnauti ilgiau, ir ratai vėl sugrąžinti į savo vietą“, – pridūrė pašnekovas.
„Aišku, didžiuojuosi, kad tiek metų dirbau tokio autentiško įrenginio mašinistu. Daug ir anekdotų žinau, vis kalbėdamas su kuo nors primenu, kad žodis „funikulierius“ prancūziškai reiškia melagį, nors tikroji žodžio kilmė lotyniška ir reiškia virvę, lyną“, – žino buvęs funikulieriaus mašinistas.
Poilsis, o ne darbas
Svetlana Bacevičienė Aleksoto gyventojus pažįsta puikiai. Moteris jau dešimtus metus dirba funikulieriaus kontroliere-palydove. Čia pat, Aleksote, ji ir gyvena.
„Labai šilti žmonės važiuoja – vietiniai, savi, labai malonūs. Žinokite, ilsiuosi dirbdama tokį darbą – ne darbas, o malonumas“, – greitakalbe bėrė pašnekovė.
Moteris lengvai randa kalbą su visais, labai geranoriška, trumpai kelionei funikulieriumi su šypsena priima ir vietinį gyventoją, ir svečią.
„Aišku, norėtųsi daugiau keleivių. Kad žmonės susipažintų su tokia transporto priemone. Atvykite ir jūs, būtinai pavešime“, – kvietė Svetlana.
Ji prisimena, kaip, būdama dar vaikas, važiavo Aleksoto funikulieriumi aukštyn. „Pamenu, viršuje buvo pirtis, į ją ir kėlėmės. Tai įsivaizduokite, turėjome laukti eilėje, ne iš pirmo karto įlipome į vagonėlį. Kiek daug žmonių buvo... Akyse stovi tas vaizdas“, – pasakojo moteris.
Ji mielai pasidalija ir savo darbo pobūdžiu: kelios dienos – laisvos, kelios – darbo. Funikulierius dirba pagal tvarkaraštį ir, jeigu yra keleivių, kelia juos kas dešimt minučių.
„Didžiuojuosi, kad dirbu tokiame paveldo objekte“, – baigdama pokalbį pridūrė Svetlana.
Ketino pastatyti daugiau
Ar žinojote, kad tarpukario Kauno valdininkai svarstė funikulierių kalnuotame mieste įrengti daugiau? „Dar vienas buvo planuojamas iš centro į A. Mackevičiaus (tuometę Italijos) gatvę, dar vienas turėjo būti įrengtas ties Ąžuolyno bibliotekos Vaikų skyriumi Lydos gatvėje, o trečiasis – iš V. Mykolaičio-Putino gatvės į Vaižganto gatvę“, – pasakojo istorikas J. Palys.
Beje, būsimam funikulieriui įrengti jau buvo paimta paskola, tačiau... prasidėjo karas. Na, o sovietmečiu Kaune atsirado troleibusai: apie 1960 m. dar buvo kalbama apie naujus funikulierius, bet po kelerių metų šios idėjos atsisakyta.
„Nėra taip, kad turistai į Kauną atvažiuoja tik dėl funikulierių. Tai tikrai nėra mūsų išskirtiniai objektai. Tačiau reikia pripažinti, kad tai technikos paveldas, traukiantis nemažai turistų. Aišku, norėtųsi, kad Lietuva labiau išvystytų turizmą ir parodytų, kad transporto priemonės ant bėgių yra unikalios, įdomios, o jomis keliantis ir leidžiantis atsiveria visai kitokių šalies vaizdų nei važiuojant tradiciniais automobilių keliais“, – pokalbio pabaigoje apgailestavo J. Palys.
Primindami garbingą Aleksoto funikulieriaus jubiliejų norime paraginti visus kauniečius ir miesto svečius aplankyti šį unikalų tarpukario objektą, pakilti juo į kalną ir pasidairyti po Kauno centrą ir Senamiestį. Kainuoja nedaug, o įspūdžiai tikrai kitokie nei važiuojant automobiliu.
Rytoj, gruodžio 5 d., funikulieriumi bus galima pasikelti nemokamai – tai dovana ištikimiems keleiviams gimtadienio proga.
Keltuvas
Aleksoto keltuvas – vienkelis su dviem vagonais, prasilenkiančiais kelio viduryje. Bėgiai – plieniniai, kelio ilgis – 132,9 m, pasvirimo kampas – 18°. Mediniuose vagonuose telpa 25 keleiviai, o vagono keliamoji galia – net 2 t. Keltuvo vagonėliuose įrengti specialūs automatiniai stabdžiai, kurie, trūkus lynui, neleidžia vagonams nuriedėti žemyn. Viršutinė stotelė įrengta su rūsiu. Jame sumontuoti keltuvo mechanizmai, saugomi įvairūs reikmenys.
Istorija
XX a. 4-ajame dešimtmetyje Linksmadvaryje veikė Aleksoto oro uostas, įsikūrė VDU Fizikos-chemijos institutas, J. Damijonaičio pradinė mokykla, Lituanistikos institutas, Krašto apsaugos ministerijos astronomijos observatorija, kitos įstaigos. Siekiant palengvinti susisiekimą su miesto centru, buvo nuspręsta įrengti keltuvą. Žemės darbai buvo pradėti 1934 m. kovo 1-ąją, o viso objekto statyba užtruko net pusantrų metų. Keltuvo statyba kainavo apie 200 tūkst. litų.
Naujausi komentarai