AMIS – PIRMASIS LIETUVOJE KETURKOJIS UŽIMTUMO SPECIALISTAS

Tarptautinį kaniterapijos sertifikatą pelnęs Korsikos šuo Amis Vilijampolės socialinės globos namuose dirba visai neseniai, bet jau tapo itin mylimu čia gyvenančių vaikų draugu.

Amio sumanumas

Už salės durų girdėjosi malonus moteriškas balsas. Moteris kalbėjosi tai su Giedrium, tai su Amiu, tai su Ramune, tačiau aiškių atsakymų nesigirdėjo. Pravėriau duris ir nutirpau iš nuostabos – didžiulis juodas šuo, iš pirmo žvilgsnio primenantis raumeningą sportininką, stovėjo priekines letenas padėjęs ant nediduko paaukštinimo, dantyse laikydamas lauko teniso kamuoliuką. Neįgaliųjų vežimėlyje sėdintis berniukas tiesė laibą, ligos paženklintą rankelę kamuoliuko link. Šuo švelniai atidavė jam kamuoliuką į ranką, o berniukas, anksčiau nejudinęs galūnių, padarė dar vieną judesį – mestelėjo jį tolyn. Šuo tuoj pat nubėgo paskui kamuoliuką ir atnešė jį nušvitusiu veidu berniukui, kuris anksčiau niekada nerodė jokių emocijų.

Pasak Vilijampolės socialinės globos namų direktorės Zitos Verbavičienės, šioje ilgalaikės socialinės globos institucijoje glaudžiasi Dauno sindromo, cerebrinio paralyžiaus, autizmo, elgesio ir emocijų sutrikimų, kitų lėtinių ligų kamuojami 214 žmonių, iš kurių 42 – vaikai. Jauniausiam šių namų gyventojui – septyneri, vyriausiam – 43-eji. Čia veikia ir Dienos centras.

Ypatingas darbuotojas

Turint galvoje Globos namuose gyvenančiųjų ir į Dienos centrą atvykstančiųjų sunkias negalias, supranti, kad čia nė dienos neišsiversi be įvairių specialistų. Vienas jų čia yra išskirtinis. Tai oficialiu įstaigos darbuotoju prieš pusantrų metų tapęs Korsikos mastifų veislės šuo Amis.

Šis iš pirmo žvilgsnio grėsmingos išvaizdos šuo didžiule galva iš tiesų yra romus ir švelnus kaip veršiukas, gebąs savo išmintingu, tikslingu buvimu šalia neįgaliųjų prakalbinti tuos, kurie iki šiol nekalbėjo arba, pavyzdžiui, padėti žengti pirmuosius žingsnius tiems, kurie to nemėgino per visą savo gyvenimą. Bendraudami su Amiu nušvinta autistai.

Skanus kaip šokoladas

Z.Verbavičienė Amį vadina stebuklu, o kaniterapiją (tai alternatyvus ir / ar pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai specialiai parengtas šuo naudojamas sergančiųjų fizinei, emocinei sveikatai, pažintiniams bei socialiniams įgūdžiams gerinti) – įstabiu būdu paliesti tolimiausias negalių kamuojamų žmonių sielos kerteles, priversti juos išnirti iš savojo negalios kiauto.

"Tu toks skanus kaip šokoladas", – pareiškė penkiolikametis Giedrius po pasisveikinimo bučinio ir apsikabinimo su Amiu. O juk dar neseniai šis vaikinukas nejudino nei kojų, nei rankų ir buvo piktas ant viso pasaulio. Dabar jis pakartoja rankomis tai, ką priekine letena padaro Amis: spaudžia prie grindų mirksintį, šviečiantį ir grojantį elementą. Pakartojęs tai kelis kartus, šuo paduoda dantimis tą elementą Giedriui, o šis spaudžia išmanųjį žaisliuką iki šiol buvusiomis neklusniomis rankomis, džiaugiasi išgautais garsais, spalvomis arba meta tolyn Amio atneštą lauko teniso kamuoliuką.

Amis baigė mokslus

"Šis mūsų keturkojis darbuotojas iš pradžių pas mus tik savanoriavo, bet išvydę, kokius jis geba daryti stebuklus su šių namų gyventojais, nusprendėme jį įdarbinti, gavę Maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtinimą, kad teisės aktuose nėra ribojimų kaniterapijos veiklai globos namuose", – aiškino direktorė, o stebukladario Amio šeimininkė Elena Aleksa tvirtino, kad šio šuns ieškojo ilgus devynerius metus. Mat ji norėjo šunelio, kuris neprovokuotų jos ligos – alergijos.

Amis buvo įsigytas Šiauliuose, o jo vardas prancūziškai reiškia "draugas". Ir iš tiesų tai nuostabus draugas. Elena vedžiojo jį į dresūros užsiėmimus, į parodas – visur jis sulaukdavo pagyrų už savo ypatingą elgesį, paklusnumą, patrauklumą. "Amį kaniterapijos egzaminui rengė šunų mokykloje "Charizma" dirbanti kaniterapeutė, kinologė Irina Venislovienė. Būtent ši specialistė pirmoji įvertino Amio gebėjimus ir pasiūlė pamėginti dirbti su negalių kamuojamais vaikais. Beje, Irina išmokė ne tik Amį, bet ir mane", – džiaugėsi Elena.

Geba užmegzti ryšį

Vilijampolės socialinės globos namuose Amis iškart patraukė šioje įstaigoje gyvenančių vaikų ir jaunuolių su įvairiomis negalėmis dėmesį. Ne vienas jų atsisakydavo eiti į sporto į salę, jei ten nebūdavo Amio. Direktorė, stebėjusi užsiėmimus su vaikais, nedelsdama pakvietė Eleną su Amiu dirbti šiuose namuose. "Ir štai jau pusantrų metų Amis oficialiai čia dirba užimtumo specialistu", – šypsodamasi kalbėjo Elena, Amiui sukūrusi specialią programą, kuri yra pritaikyta šių namų gyventojams, motyvuojant juos judėti, kalbėti, reikšti emocijas.

Vienas šių namų gyventojų labai bijojo šunų. Pamatęs sporto salėje didžiulį, grėsmingos išvaizdos Amį, vaikis atsistojo prie sienos ir pareiškė niekur nuo sienos nesitrauksiąs. Kai Amis atnešė jam kamuoliuką ir padėjo prie kojų, berniukas išsigandęs paspyrė jam padėtą kamuoliuką, bet šuo vėl jį grąžino prie vaikio kojų. Tai kartojosi daug kartų – per žaidimą Amis užmezgė ryšį su berniuku, padėjo atsikratyti šunų baimės. Dabar berniukas laukia susitikimų su Amiu, vaišina jį skanėstais, vedžioja už pavadėlio, glosto, apkabina.

Dirba beveik kasdien

Po kiekvieno tokio užsiėmimo šuo būtinai turi pailsėti valandą.

"Amis iš tiesų daro stebuklus su šių namų gyventojais. Ir ne todėl, kad jis toks vienintelis Lietuvoje oficialus globos namų darbuotojas. Amis dirba su 48 namų globotiniais, kuriuos pati parinkau kaniterapijos užsiėmimams. Su tais vaikais – 3–4 grupėmis po penkis globotinius kiekvienoje – Amis užsiima beveik kasdien po 45 min. Po kiekvieno tokio užsiėmimo šuo būtinai turi pailsėti valandą. Po to noriai vėl kimba į darbą. Džiaugiuosi, kad jau ryškūs jo darbo vaisiai.

Štai ši buvusi nerami, su niekuo nebendravusi mergaitė, dabar gan stipriai pasikeitė. Matyt, ją teigiamai veikia Amio elgesys: jis visuomet prigula šalia mergaitės ant kilimo, prisiglausdamas prie gulinčiosios savo plačia šilta nugara. Po tokios netikėtos įžangos mergaitė atsisėda, pradeda glostyti Amį, o dabar net jį vedžioja, dažniau šypsosi", – pasakojo Elena.

Hario metamorfozė

"Sunku papasakoti, kaip džiaugėsi direktorė, matydama specialiai sukonstruotoje mažutėje vaikštynėje krykštaujantį ir netvirtas, silpnas, pirmą kartą jo gyvenime apautas batukais, kojeles salės grindimis dėliojantį Harį. Emocijų proveržį ir norą žingsniuoti jam sukėlė į vaikštynę įkinkytas Amis, kurį berniukas laikė už pavadėlio. Anksčiau šis ligos išsekintas berniukas nerodydavęs jokių emocijų ir net nemėgino judinti kojų. O štai Amis motyvavo jį judėti ir net juoktis. Beje, ne vienas vaikas šioje salėje išmoko skirti spalvas, teisingai jas nurodyti. Ir šiuo atveju vaikams talkino Amis, pats atstovaudamas juodai spalvai. Šuo išmokė kai kuriuos vaikus šliaužti. Kaip? Ramiai stovėdamas ir stebėdamas, kaip vienas paskui kitą po jo papilve šliaužia mažieji jo gerbėjai.

"Amis šiuose namuose dirba pirmadieniais–ketvirtadieniais. Jo dienotvarkė po darbo globos namuose nesibaigia – Amis noriai tobulina savo įgūdžius  ir žinias šunų mokykloje "Charizma", dalyvauja "Rally Obedience" (tai šunų paklusnumo sporto šaka, Agility ir Obedience mišinys – aut. pastaba) varžybose", – pasakojo Amio šeimininkė.

Gimtinė – Italijos kaimas

Elenai ir Amiui dorotis su, rodos, neįveikiamomis užduotimis padeda Globos namuose gyvenantis Andrius, visų vadinamas direktoriumi. Matyt, todėl, kad anksčiau išdidžiai vaikščiodavo, vieną ranką paslėpęs už savo nugaros. Po kelių kaniterapijos užsiėmimų Andrius pamiršo tą savo kvailą įprotį. Ir tai nenuostabu – juk reikia užsiėmimų metu paduoti Amiui inventorių, jį pavedžioti, paglostyti... Be to, Elenai talkina ir kineziterapeutas Aivaras Jurkevičius.

Pasidomėjome, iš kur pas mus, į Lietuvą, atkeliavo šis stebuklas – Korsikos mastifų veislės šunys. Pasirodo, jų gimtinė – Italijos kaimo vietovės, kur šie šunys atlikdavo viską, ko iš jų reikalaudavo šeimininkai: saugojo namus, gyvulių bandas, dirbo asmens sargybiniais, padėdavo varyti ir ganyti gyvulius, medžioti, o nuo XVI a. buvo vežami į Romą saugoti vaikus turtingųjų miestiečių šeimose.

Ramūs intelektualai

Korsikos šunys garsėja kaip puikūs šeimos draugai, itin ištikimi ir atsidavę savo šeimininkui. Šie keturkojai labai draugiški, švelnūs, rūpestingi su vaikais. Nereikia baimintis, kad Korsikos šuo staigiai supyks, puls ar kitaip demonstruos netikėtą agresiją. Tai ne tik ramūs, draugiški ir stiprūs, bet ir labai sumanūs, aukšto intelekto šunys.

Žinoma, jie gali iškrėsti ne vieną šunybę (pavyzdžiui, išardyti gražiai sukrautą malkų rietuvę ir išnešioti malkas po visą kiemą, išrausti ilgai prižiūrėtą gėlyną ir pan.), jei su jais nebus užsiimama. Tačiau dresuojamas, mokomas šis ramaus būdo Korsikos šuo gali daryti stebuklus. Tai jau įrodė Kaune gyvenantis pirmas Lietuvoje oficialiai įdarbintas užimtumo specialistu Korsikos šuo Amis.