B. PALŠIS: SMURTO DEMONSTRAVIMAS SITUACIJOS NEPAGERINS

Interviu su pilietišku vyru ir Kauno apskrities vyrų krizių centro organizuotos visuomenės sąmoningumo didinimo akcijos „Kauno vyrai už visuomenę be smurto!“ dalyviu Broniumi Palšiu, kuris yra Bendruomenės pareigūnas, Kauno miesto smurto prieš vaikus iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos socialinių darbuotojų medicinoje asociacijos narys, jaunimo organizacijos „Baltai juoda“ savanoris, Kauno apskrities vyrų krizių centro savanoris,  teisės studijų studentas, LSMU ir VDU absolventas. B. Palšį kalbina Kauno apskrities vyrų krizių centro psichologė Dovilė Bubnienė.

- Broniau, pažįstu tave kaip neabejingą visuomenei žmogų, ne tik mūsų krizių centro, bet ir kelių kitų organizacijų savanorį, todėl noriu paklausti tavęs ne kaip pareigūno, bet kaip žmogaus – kokios mintys, asociacijos, emocijos tau kyla, girdint apie smurtą? 

- Pirma reakcija – noras užsiblokuoti ir nebegirdėti, mintis – „ir vėl, kiek tai tęsis“, emocija – kažkoks liūdesys ar nusivylimas. Rodos, tiek pastangų dedama, o įspūdis, kaip nemažėja to smurto, taip nemažėja. 

- Ir man susidaro toks įspūdis, kaip tu tai paaiškintum?

- Na, viena vertus, smurto ir patyčių statistika negali būti iš piršto laužta, bet, iš kitos pusės, gal ir žiniasklaida užaštrina tuos įvykius. Labai daug rodoma ir rašoma tokių smurtinių atvejų, kuriais siekiama šokiruoti. Aš svarstau kartais, koks to rodymo tikslas - ar tokiu būdu vis dar vyksta sąmoningumo didinimas, ar čia jau peržengtos ribos ir pereita prie kažkokio sunkiai suvokiamo mėgavimosi. Man tas smurto demonstravimas visais kanalais irgi yra smurtinis. Vyksta toks žmonių ‚nujautrinimas“, kad mes jau pradedame nekreipti dėmesio, nes tai tampa pernelyg įprasta. Iš vieno kraštutinumo, kai apie smurtą būdavo nutylima, jau perėjom į kitą, kai ištisai eskaluojama.

- Labai geras pastebėjimas, Broniau, kuo daugiau to smurto rodoma, tuo labiau visuomenė tarsi  pripranta, kaip prie kasdienio reiškinio.

- Taip, būtent, Dovile. Žiniasklaida rodo mažai teigiamų pavyzdžių, o man norisi daugiau pozityvo.

- Taip, pritariu tau.

- Apskritai, iš žiniasklaidos, statistikos ir iš darbo bei asmeninės patirties man susidaro įspūdis, kad gyvename itin agresyvioje aplinkoje ir kad, norėdamas joje išlikti, pritapti, pasiekti, taip pat turi kovoti, konkuruoti, dominuoti. Manau, kad yra žmonių, kurie ne tik taip jaučiasi, bet ir elgiasi – siekia visur dominuoti.

- Ir artimoj aplinkoj?

- Manau, kad taip. Nors kurdami santykius gal nė vienas negalvoja, kad sąmoningai tai darys. Nesiruošia tam. Bet vėliau, gal dėl nemokėjimo bendradarbiauti, ima konkuruoti. 

- Ko gero, konkuravimas dar nėra smurtas.

- Taip, bet konkuravimas, noras dominuoti tikriausiai gali būti smurtinių santykių pradžia, nes tai neišvengiamai kelia įtampą. Bet suvokdamas save, turėdamas gebėjimus ir įgūdžius, tu gali rinktis, kaip elgsiesi: jei tave suerzina, tu gali eiti pasivaikšioti, paklausyti muzikos, pabėgioti.

- Juk ne visi smurtu atsako į bet kokį dirgiklį.

- Galvoju, kad taip elgiasi žmonės, kurių reakcijos ir atsakas yra tokiam pasąmoniniam lygmeny, tai yra, tuo metu, kai emocijos kyla, jie nustoja mąstyti. Kad tai suvokti, reikia save stebėti ir analizuoti, ir to mokyti jau nuo mažumės. Bet, aišku, geriau vėliau nei niekad.

- Beje, kaip tu tvarkaisi su pykčiu, neigiamom emocijom?

- Aš ramus žmogus. Nelinkęs ekspresyviai reikšti emocijų. Bet žinau, kad jos niekur nedingsta, todėl, kad nesikauptų, reikia jas išveikti – ar nueinant į sportą, pabendraujant su kažkuo. Manau, labai svarbu save pažinti ir žinoti savo silpnąsias puses. Tik taip gali su jomis tvarkytis ir stiprėti.

- Taip, čia ir visa esmė, kad pyktį mes visi jaučiame, skirtumas tiktai, kaip jį išreiškiame... Broniau, ar pats esi patyręs smurtą ar patyčias? 

- Būdavo ir pašaipų, ir pasistumdymų. Nors pats niekad nebuvau nei agresorius, nei patyčių auka ir man nėra išlikę kažkokių skaudžių prisiminimų. Kitoj aplinkoj gal ir pats patyręs vienokio ar kitokio pobūdžio smurtą, tarkim, psichologinį, emocinį. Kartais ir pats save pagaunu galvojantį, bandantį įvertinti, ar tai, ką aš pasakiau kažkam, negali būti tam tikra agresijos išraiška.

- Smurtas visgi yra tyčinis sistemingas veikimas. Tiek fizinis, tiek ir kitos jo formos.

- Fizinis smurtas labai primityvus dominavimo būdas, pats paprasčiausias, tiesmukas. Kitos formos yra rafinuotesnės ir gali būti labai sunku identifikuoti.

- Broniau, jei koks nors nukentėjęs nuo smurto asmuo kreiptųsi pagalbos?

- Reiktų sėsti ir ramiai išklausyti, o paskui jau kalbėti, ko žmogui reikia, ar jis tikrai nori keisti tą situaciją, gal ne iš karto, bet po žingsnį. Ne viskas įvyksta iš karto, kartais tenka subręsti pokyčiams, todėl reiktų įvertinti situacija ar žmogus nori tik pasipasakoti ir pasiguosti ar nori keisti savo smurtinę aplinką... bet pirmas žingsnis – emocinės paramos suteikimas. Tada nukreipčiau pas specialistą ilgalaikei pagalbai.  O gal reikia staigios intervencijos, ypač, jei šeimoje yra vaikų. Bet šiaip tai, manau, kad nukentėjusiam reikalinga ilgalaikė programa, nes ir tyrimai rodo, kad yra pasikartojimas tokių smurtinių santykių ir tikimybė tapti nukentėjusiuoju yra tikėtina ir kituose santykiuose su kitu žmogumi.

- Galėtum pasikalbėti su smurtavusiu? Skirtum jam laiko?

- Taip. Vienareikšmiškai. Leisčiau išsikalbėti, bandyčiau suprasti, ką žmogus pats apie tai galvoja. Manau, reikėtų nuraminti emocijas, kad jos atslūgtų. Tada galvotume abu, kokios intervencijos reikia. Man, kaip žmogui, rūpėtų pagelbėti toj situacijoj. Norėčiau pasielgti kaip galima tinkamiau, pagal aplinkybes.

- Tiesa tokia, kad ne taip dažnai agresyvus, nesusitvarkantis su emocijomis žmogus savo noru ryžtasi ieškoti pagalbos. Tik, kai juos įpareigoja teismas, tuomet ateina. Bet juk laiku susivokus, būtų galima išvengti daugybės nemalonumų.

- Taip. Aš manau, kad kai žmogus ieško pagalbos, tai tikrai ją ras. Ir gal tos pastangos dabartinių santykių neišgelbės, bet padės geresnį pamatą santykiams ateityje. O mažai kreipiasi, manyčiau, dėl tam tikros stigmos. Na, įsivaizduok, reikia eiti ir pasisakyti „aš esu smurtautojas, aš tas niekšas ir šunsnukis, engiu savo šeimą“, taip sakant jaustis visiškai degradavusiu, žinant visuomenės nuostatą į šiuos žmonės. Socialinės reklamos smurtauvusius asmneis traktuoja kaip visuomenės priešą numerį vienas – vadina „šunsnukiais“ ir kitais epitetais, o juk jie patys yra aukos savo pačių veiksmu. Manau, jiems tiesiog gėda. Todėl savo noru eiti jie nedrįsta. Tai gėdos jausmas, baimė prisipažinti. Ir žmogus, kuriam reikia pagalbos, stengiasi užslėpti, užspausti, susitvarkyti, kad niekas nesužinotų... iki kito protrūkio.

- Sukurtas toks smurtaujančiojo įvaizdis, tarsi jis būtų ne mūsų visuomenės narys, tarsi jis ne kažkieno sūnus, dukra, brolis, draugas, sesuo ir pan. 

- Taip, ir kur tu toks eisi, kam tu gali pasirodyti... kol policija neišveža... Man rodos, negalima atstumti ir stigmatizuoti smurtavusių. Žinoma, už sistemingą smurtą turi būti bausmė (policija, teismas, įpareigojimai).

- Tai kaip reiktų spręsti ar bent jau sumažinti smurto problemą, Broniau?

- Sumažinti padėtų nuoseklus mūsų visų požiūris, kad to neturi būti ir pradėti nuo savęs, savo elgesio apmąstymo. Auginant vaikus, ugdyti jų emocinį intelektą. Tėvams gal kartais pritrūksta įgūdžių ir laiko padedant tvirtus pamatus, ugdant vaikus. Žiniasklaida irgi turi prisiimti atsakomybę už tai, ką rodo. O jei rodo smurto situacijas, tai ir paaiškintų, kad tai yra blogai. Negalima rodyti, tarsi pasityčiojant, pasišaipant, formuojant tam tikrą netinkamą įspūdį.

- Kaip pats galėtum prisidėti?

- Elgdamasis nesmurtaujančiai, būdamas nesmurtaujančiu vyru, tėvu. Noriu gyventi saugioje visuomenėje, nelipdamas per galvas, neengdamas kitų ir nebūti engiamas, todėl galiu tik savo gyvenimo būdu ir pavyzdžiu tai pasiekti.

- Širdingai dėkoju!

Akcijos organizatorius: Kauno apskrities vyrų krizių centras.

Akcijos rėmėjai: dienraštis „Kauno diena“, UAB „Naujasis šilelis“, Kauno miesto savivaldybė, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.