Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę | KaunoDiena.lt

DVI KARO SAVAITĖS UKRAINOJE MEDIKĖS AKIMIS: VILTIS ŠIĄ TAUTĄ VEDA Į PERGALĘ

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Į Lietuvą jau sugrįžo Ukrainoje kurį laiką dirbę mūsų šalies medikai. Viena jų – Kauno klinikų Ortopedijos-traumatologijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Ingrida Mereškevičiūtė.

Anot jos, sunku buvo matyti karo išvargintus, sužalotus, artimųjų, namų netekusius žmones, tačiau nepamirštama ir tai, kad ukrainiečiai – nepraradę tikėjimo. „Šioje misijoje dar labiau išsigrynino tokios vertybės kaip pilietiškumas, atsidavimas. Dar labiau supratau, kaip mėgstu savo darbą ir koks nepaprastas jausmas padėti žmonėms“, – „Kauno dienai“ kalbėjo kaunietė.

Iš viso balandžio viduryje į karo siaubiamą Ukrainą kartu su kolegomis iš Lietuvos išvyko penki Kauno klinikų medikai. Klinikos nurodė, kad jie kartu su savimi išsivežė ne tik ryžtą ir kompetencijas padėti, bet ir asmens apsaugos, medicinos priemonių ir vaistinių preparatų, kurių Klinikos surinko už daugiau nei 33 tūkst. eurų.

Kartu su I.Mereškevičiūte į Ukrainą išvyko gydytoja anesteziologė reanimatologė Vilma Traškaitė-Juškevičienė, gydytojas urologas Martynas Stanionis, slaugytojos Ugnė Pikšrytė ir Živilė Kisieliūtė.

Iš karto pamačiusi anketą supratau, kad aš ten turiu būti, kad mano pareiga padėti jiems.

– Kaip jaučiatės grįžusi? – pasiteiravome I.Mereškevičiūtės.

– Ačiū, gerai. Nespėjau net pagalvoti apie emocijas sugrįžus, nes susikaupė begalė darbų, kuriuos reikia atlikti iki termino. Mano net lagaminas su išgyvenimo (atsitraukimo) kuprine neiškrauti, tai tokios ir emocijos. Bet kai per žinias išvystu apie įvykius, tada emocijų kratinys sugrįžta.

– Kaip manote, kaip stipriai jus ir jūsų kolegas paveikė visa tai, ką matėte, patyrėte Ukrainoje? Kaip jus ir jūsų kolegas pakeitė ar pakeis ši patirtis?

– Manau, kad dar labiau sustiprino mus kaip asmenybes. Ši patirtis – visam gyvenimui. Matyti karo išvargintus žmones, kurie nepraradę tikėjimo, yra nepamirštama patirtis. Šioje misijoje dar labiau išsigrynino tokios vertybės kaip pilietiškumas, atsidavimas. Dar labiau supratau, kaip mėgstu savo darbą, ir koks nepaprastas jausmas padėti žmonėms.

– Kas jums labiausiai įstrigo iš tų dviejų savaičių Ukrainoje?

– Manau, įsimintiniausias dalykas – kad ir kokia niūri ir slogi karo realybė, kad ir kiek skausmo, nuovargio matyti žmonių akyse, tačiau ryžtas, užsidegimas tuos žmones veda į priekį. Ukrainiečių pasakojimai apie sugriautus gyvenimus, išardytas šeimas, gyvenimą mėnesių mėnesius ligoninėse, bet viltis tą tautą veda į pergalę.

– Misijoje viskas vyko panašiai, kaip ir įsivaizdavote, kaip buvote informuoti?

– Geras posakis yra: tu planuoji, o Dievas juokiasi. Panašiai ir mums buvo. Pirmąją savaitę atvykę į Kyjivą supratome, kad ukrainiečiai patys puikiai susitvarko esamoje situacijoje ir papildomos pagalbos nereikia, todėl teko keltis į kitą vietą, kur mūsų rankų tikrai prireikė. Persikėlėme į prie Moldovos sienos esančią ligoninę. Toje teritorijoje daugėja civilių gyventojų, kurie keliasi į Ukrainos pakraščius bėgdami nuo karo realybės.

Įspūdžiai: per laisvalaikio pasivaikščiojimus po miestą kaunietės užfiksuoti vaizdai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Ką žinojote apie tai, kur ir kokiomis sąlygomis vykstate dirbti?

– Informacija buvo aiški, kad važiuojame į Ukrainą padėti kolegoms medikams, kur dirbsime tokį patį darbą kaip ir Lietuvoje, tik sudėtingesnėmis sąlygomis.

– Ar lengva buvo pasiryžti misijai tokiomis pavojingomis sąlygomis?

– Abejonių nekilo nė minutės. Iš karto pamačiusi anketą supratau, kad aš ten turiu būti, kad mano pareiga padėti jiems. Taip, tai mano pirmoji tokio pobūdžio kelionė.

– Kodėl ryžotės vykti į misiją Ukrainoje?

– Norėjau nors maža kruopele prisidėti prie karo skausmo ir kančių mažinimo. Tik prasidėjus karui Ukrainoje pirmosios dienos buvo labai sunkios. Naktimis keldavausi tikrinti naujienų, ryte pabusdavau jau beskaidydama kitas, užmigdavau su ašaromis akyse. Tikrai negalvojau, kad tokie dalykai dar gali vykti XXI a. Prisimenu močiutės pasakojimus apie Antrojo pasaulinio karo įvykius – krentančias bombas, Raudonosios armijos karių žiaurumą. Buvau šventai įsitikinusi, kad tokie dalykai – tik istorija. Sveikatos apsaugos ministerijai paskelbus apie planuojamą medikų pagalbą Ukrainoje, supratau, kad galiu ir noriu padėti.

– Kaip į jūsų planus dalyvauti šioje didvyriškoje, bet labai pavojingoje misijoje reagavo jūsų artimieji?

– Mama jau nuo pirmų anketos paskelbimo dienų žinojo, kad manęs neatkalbės, bet maža dalelyte vis tiek vylėsi – gal nevažiuosiu. Prisimenu mamos pasakojimą, kaip ji internete su broliu pamatė registracijos anketą į medikų misiją. Brolis mamai sako, ar tik nebus Ingrida užsiregistravusi. Ilgai netruko, ir jie buvo teisūs. Anketa pateikta, važiuoju į Ukrainą.

– Kaip ruošėtės šiai kelionei? Ką specifinio vežėtės, ko specifinio mokėtės?

– Prieš išvykdama išklausiau dienos trukmės paskaitas apie pasirengimą misijai. Paskaitose pasakojo, kokių būtiniausių daiktų gali prireikti nenumatytais atvejais, kaip pasirengti psichologiškai, kaip elgtis ekstremaliose situacijose. Man tai nebuvo jokia naujiena. Didžiąją dalį daiktų jau turėjau, nes šiek tiek turėjau reikalų su kariuomene. Turiu atsargos leitenanto laipsnį, esu baigusi Jaunųjų karininkų vadų mokymo kursą. Su savimi vežiausi du krepšius. Vienas – tai išgyvenimo (atsitraukimo) kuprinė su svarbiausiais dalykais, kurių prireiktų neatidėliotinam įvykiui: žibintuvėlis, mobilusis mygtukinis telefonas, šilti drabužiai, peilis, priemonės ugniai užkurti, miegmaišis, ilgai negendantis maistas. Kitame krepšyje – asmeniniai daiktai, kasdieniai drabužiai.

– Kaip jus priėmė Ukrainoje? Viskas vyko sklandžiai?

– Ukrainos žmonės be galo šilti ir svetingi. Nekilo jokių nesklandumų. Ukrainiečių medikai dalijosi savo skausmu ir išgyventais karo prisiminimais, o mes padėjome, kiek galėjome, papildomomis rankomis.

– Kaip stipriai pasikeitė jūsų, kaip medikės, darbo specifika nuvykus į Ukrainą?

– Nepasikeitė. Darbas toks pat kaip ir Lietuvoje, tik daugiau pacientų. Reikia paminėti, kad kai kurias priemones, prietaisus, kuriuos turbūt prisimena mūsų tėvai iš vaikystės, Ukrainoje medikai dar aktyviai naudoja iki šiol. Aš ten dirbau traumatologijos skyriuje. Pacientų-kariškių toje ligoninėje nebuvo, pagalbą teikėme civiliams, sužalotiems karo veiksmų, taip pat buvo ir planinių pacientų ar pacientų, patyrusių buitinių traumų.

Darbas: I.Mereškevičiūtė su kolegomis Ukrainoje teikė pagalbą civiliams, sužalotiems rusų karių, taip pat buvo ir planinių pacientų ar pacientų, patyrusių buitinių traumų. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kaip atrodė jūsų ir kolegų lietuvių eilinė darbo diena Ukrainoje?

– Slaugytojos darbe nėra eilinės dienos. Kiekviena diena skirtinga. Taip pat ir gydytojų. Vieną dieną gali ramiai atėjęs į darbą kavą gurkšnoti, kitą dieną anksti pakelia telefono skambutis, o ne žadintuvas, kad tavo pagalba reikalinga čia ir dabar.

Darbo diena Ukrainoje atrodė maždaug taip: ankstyvi rytai, greiti pusryčiai, atvykimas į ligoninę, vizitacija su gydytojais aptariant tolesnį pacientų gydymą. Vėliau aš perrišdavau pacientų žaizdas, atlikdavau kitas slaugos manipuliacijas. Gydytojai išeidavo operuoti į operacines, konsultuodavo pacientus.

Matyti karo išvargintus žmones, kurie nepraradę tikėjimo, yra nepamirštama patirtis.

– Kaip laikosi Ukrainos medikai, su kuriais teko bendrauti laikinoje darbo vietoje? Kokia jų, jų šeimų situacija?

– Kolegos ukrainiečiai medikai pavargę, skausmas matomas jų akyse ir girdimas jų balsuose. Kai kurie medikai pasakoja, kad nuo karo pradžios nesusisiekia su savo draugais, neturi jokių žinių apie juos. Dalis ukrainiečių medikų nematė savo šeimų ištisas savaites.

– Kokios akimirkos buvo sunkiausios?

– Sunkiausios akimirkos tada, kada matai sužalotus žmones, kurie niekuo nekalti dėl esamos situacijos, kurie nori gyventi taikiai, su šypsenomis. Sunku suvokti ir girdėti, kad sugriauti ne tik namai ar subombarduoti butai, bet sugriauti nekaltų žmonių gyvenimai.

– Ar buvo džiugesnių akimirkų? Kokios jos?

– Džiugiausios akimirkos – kai dėkoja pacientas už pagalbą, už rūpestį, už išklausytą jų skausmą. Tada ne tik pacientui kaupiasi ašaros ir pasidaro lengviau širdyje, bet ir pats supranti, kad darai kažką gero. Tai nuostabiausias jausmas, kurį suteikia tiesiog paprastas ačiū.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kur gyvenote, ką veikėte Ukrainoje laisvalaikiu, jei tokio likdavo?

– Ukrainoje gyvenome viešbutyje, kuris buvo netoli nuo mūsų darbo vietos. Už maždaug 3–4 km. Laisvu laiku apžiūrėjau miestą. Daug laisvo laiko neturėjome, nes daugiausiai laiko praleidome ligoninėje dirbdami. Tačiau nemeluosiu, teko apsilankyti ir vietinėje ukrainietiškoje kavinėje. Joje valgėme tikrų ukrainietiškų barščių.

GALERIJA

  • Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę
  • Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę
  • Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę
  • Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę
  • Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę
  • Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę
  • Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę
  • Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę
  • Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę
  • Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę
  • Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę
  • Dvi karo savaitės Ukrainoje medikės akimis: viltis šią tautą veda į pergalę
Asmeninio archyvo nuotr.
Gairės: medikai, pagalba Ukrainai, Ingrida Mereškevičiūtė, medikai Ukrainoje, karas Ukrainoje, pagaminta-kd
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS