EKSKURSIJŲ SEZONO ĮKARŠTIS: KAUNĄ TYRINĖJA IR VILNIEČIAI

Visu tempu nevykstant kelionėms į užsienį, lietuviai ir šią vasarą aktyviai tyrinėja gimtąsias vietas. Savaitgaliais apstu ekskursijų ne tik į Pažaislį ar Kauno tvirtovės fortus.

Dirba ir su vienu

Bene daugiausia ekskursijų šiuo metu surengiama Pažaislyje. Gidė Rimutė Mikalavičienė pasakojo per savaitę brandžiojo baroko šedevru vadinamame Pažaislio vienuolyno ir bažnyčios komplekse dažnai surengianti po penkias šešias ekskursijas. Pasak jos, daugiau kauniečių į ekskursijas Baroko perle verždavosi anksčiau, prieš trejus ketverius metus. Gidės teigimu, dabar nemažai kauniečių, matyt, Pažaislį jau gerai pažįsta. "Kai tik pradėjau vesti tokias ekskursijas, žmonių į jas susirinkdavo daugiau. Tačiau aš susimažinau grupes – ekskursijas dabar vedu ne daugiau kaip 15 žmonių, ir savaitgaliais vėl susirenka visos ekskursijų grupės. Dabar apžiūrėti Pažaislio dažnai atvažiuoja ne kauniečiai – iš Vilniaus, Klaipėdos, kitur", – pasakojo R.Mikalavičienė.

Pasak R.Mikalavičienės, vedančios ekskursijas Pažaislyje ir Kauno tvirtovės fortuose, geras gidas arba sugadina, arba pataiso viską, nes, jei objektas ir nelabai įdomus, geras gidas gali jį puikiai pristatyti, suintriguoti. ("Fotomonai" nuotr.)

Kaunietė pasakojo prieš ketverius metus pradėjusi skelbti ir vesti ekskursijas pavieniams asmenims. Iš pradžių Pažaislyje, vėliau – ir Kauno tvirtovės fortuose.

"Pradėjau dirbti gide po kelių dešimčių darbo visai kitoje sityje. Neturėjau ryšių su kelionių agentūromis, kurios būtų man siuntusios autobusus, pilnus turistų. Tada aš pirmoji pradėjau skelbti viešai ir vesti ekskursijas pavieniams asmenims – tiems, kurie neturi savo kompanijos. Ir laikausi principo: jei į mano viešai paskelbtą ekskursiją bilietą nusipirko vos vienas žmogus, aš jam tą ekskursiją ir pravesiu. Juk jis nekaltas, kad daugiau žmonių tuo metu neatsirado", – gidė prisipažino personalinę ekskursiją vienam žmogui vedusi ne kartą.

Tai ne tik savo tautos istorija besidomintys žmonės, liberalesnių pažiūrų, atviresnio mąstymo.

Kai lapkričio pradžioje Pažaislis, kaip ir kiti objektai, kur ekskursijos vedamos patalpose, užsidarė, į jį R.Mikalavičienė sugrįžo tik kovą. "Patalpose ekskursijas galėjome rengti vos vienos šeimos nariams arba dviem žmonėms. Tuo metu mano ekskursijos taip ir vadinosi – "VIP du". Paskui paūmėjo pandemija, ir Pažaislis vėl užsidarė – atsidarė tik nuo gegužės 1 d., ten ir vėl vedėme ekskursijas dviem asmenims arba vienai šeimai. Tų ekskursijų finansiškai gal ir neapsimokėjo vesti, tačiau man pačiai to norėjosi – kaip sakoma, dėl sportinio intereso. Fortuose, kadangi ten ekskursijos vykdavo lauke, galėdavo dalyvauti daugiau žmonių. Birželį įvesti didesni atlaisvinimai – galima vesti ir 25, bet man su mažiau žmonių smagiau", – prisipažino gidė.

Prisiminusi daugiau nei keturis mėnesius besitęsusį griežčiausių karantino apribojimų laikotarpį, kaunietė, gyvenanti vien iš gido paslaugų, prisipažino, kad blogiausia buvo ne tai, kad drausta rengti ekskursijas. "Blogiausia buvo neaiškumas, kada mes vėl galėsime dirbti", – R.Mikalavičienė sakėsi su nerimu laukianti rudens, kada greičiausiai vėl bus imtasi suvaržymų ir įsivyraus neaiškumas.

Ji pastebėjo, kad lietuvių elgesys po griežtų karantino apribojimų pernai ir šiemet labai skyrėsi. "Pernai griežti suvaržymai galiojo trumpiau ir žmonės labai laukė atlaisvinimų. Laukė, kada vėl galės visur lankytis. O šiemet suvaržymai galiojo labai ilgai – kai viską uždarė lapkritį, ekskursijas dviem žmonėms uždarose patalpose leido rengti tik kovą, o būriuotis leido tik nuo dar vėliau. Ir žmonės tiesiog užsisėdėjo namuose. Išsijudinti tapo sunku, o kiti lankyti įvairius objektus ir ieškoti perliukų įprato savarankiškai. Ypač kolegos, kurie veda ekskursijas gamtoje – pažintiniais takais ir pan. – pastebi, kad žmonės per šį ilgąjį karantiną patys atrado įdomių gamtos vietų", – dėmesį į pasikeitusius gyventojų įpročius atkreipė R.Mikalavičienė.

"O užsieniečių Pažaislyje nebėra – jie šiuo metu tiesiog neatvažiuoja", – pridūrė gidė.

Fortai ryte, vakare, naktį

R.Mikalavičienė palygino, kad Pažaislyje ir fortuose lankosi skirtinga publika: "Pažaisliu labiau domisi moterys, jos atsiveda vaikus, vyrus, o į fortus dažniau vyrai atsiveda savo moteris. Kai kurie pasipasakoja: sovietmečiu aš čia tarnavau. Dažniausiai tai – apie 50 metų vyrai. Ateina ir pagyvenusių žmonių, kuriems artima karo tema, fortifikaciniai įrenginiai. Kartais jie ir patys yra išsaugoję prisiminimų, susijusių su fortais, ar girdėję pasakojimų iš tėvų."

Ateina ir šeimos su vaikais. Ekskursijas fortuose ši gidė rengia ne tik dienos metu – ir naktį, ir labai anksti ryte. "Į jas leidžiamės 6 val. ryto – jas vadinu ekskursijomis tikriems vyturiams. Fortuose vedu ekskursijas bet kokiu oru. Taip ir sakau ekskursijų dalyviams: karas juk vyko per lietų, sniegą ir krušą, dieną ir naktį, ryte ir vakare. Tai kodėl prastu oru mes neturėtume lankyti Kauno tvirtovės fortų? Aš ir Joninių vakarą, kai siautė audra, neatšaukiau ekskursijos", – apsilankymą forte ekstremaliomis sąlygomis prisiminė pašnekovė.

Užnemunės fortams priskiriamas Kauno tvirtovės III fortas – vienas lankomiausių, jame yra išlikusių Pirmojo pasaulinio karo mūšių pėdsakų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Ji pastebėjo, kad į naktines ekskursijas, kurias ji veda I ir IV forte, veržiasi jaunimas. "Jie galbūt tikisi kažkokių atrakcijų – kad aš pasakosiu apie vaiduoklius ir panašiai. Tačiau aš ekskursijų apie vaiduoklius nevedu. Man fortai yra Pirmojo pasaulinio karo objektai, apie tai ir pasakoju", – akcentus sudėjo R.Mikalavičienė ir pastebėjo, kad Kauno tvirtovės fortų trauka išlieka.

Pasak gidės, kaip į Pažaislį, taip ir į fortus šiuo metu dažnai atvyksta lankytojų iš kitų miestų. "Keičiasi keliauninkų geografija. Iš pradžių į fortus daugiausia eidavo kauniečiai, o dabar dažnai atvažiuoja marijampoliečių, alytiškių, vilniečių", – vardijo kaunietė.

Ji pasakojo dažniausiai su keliauninkais besileidžianti į I, III ir IV fortus. "IX forto muziejus turi savo gidus, VII fortas – privatus, VI fortas priklauso Vytauto Didžiojo karo muziejui, o V forte šiuo metu yra labai šlapia, – priežastis, kodėl neveda ekskursijų šiuose fortuose, paaiškino gidė. – Fortuose yra vietų, kur eiti tiesiog nesaugu, – ten taip pat nevedu ekskursijų. Neiname ir ten, kur nepjaunama žolė – gali užpulti erkės. Vienas gal ir galėtum ten vaikščioti, bet vesti visą ekskursiją būtų neatsakinga. Neinu ir ten, kur būtų ką parodyti, bet viskas užkalta grotomis."

Domisi, bet nesiveržia

Kauno tvirtovės parko Turizmo ir edukacijų skyriaus vedėjo Ovidijaus Jurkšos teigimu, žmonės šiuo metu nesiveržia į fortus, tačiau susidomėjimas jais išlieka. "Per pandemiją atsirado labai daug savarankiškai atvykstančių pavienių lankytojų. Fortuose įrengtos pavėsinės, žmonės gali ir atsinešto maisto išsikepti. Ir stovyklos vaikams vyksta. Lankytojai dažnai savarankiškai vaikšto, domisi, fotografuoja, klausinėja. Yra žmonių, kurie fortus lanko tarsi dėl skaičiaus – susiranda žemėlapyje ir stengiasi kuo daugiau jų apeiti", – pašnekovo žodžiais, pasitaiko sutikti ir užsieniečių, kurie fortus susiranda vadovaudamiesi internete pateikiamais žemėlapiais.

Pasak O.Jurkšos, savarankiškai lankytis fortuose, vaikščioti lankytojų takais, nebandant įlįsti į užrakintus statinius, yra saugu. "Visi fortai yra viešos erdvės, jas galima lankyti savarankiškai. Organizuotos grupės, gidai, vedantys tokias grupes, lankymąsi fortuose turėtų derinti su Kauno tvirtovės parko administracija. III, IV fortuose yra pateiktos lankytojų takų schemos, taigi, lankytojai juose neturėtų pasiklysti. Pagrindiniai saugumo reikalavimai – rodyklės, įspėjamieji ženklai, lankytojų takų trasose yra įrengti. Tais takais vaikščioti žmonėms savarankiškai tikrai yra saugu", – pabrėžė O.Jurkša.

Vis dėlto fortų lankytojams jis siūlo užsisakyti gidą – taip galima daugiau sužinoti apie Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių fortų istoriją, reikšmingumą. Vienas populiariausių maršrutų yra keliauti Užnemunės fortų keliu, aplankant I, III, IV fortus. "Šie fortai labai įdomūs tuo, kad jie dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose ir juose yra išlikę jų pėdsakų – sprogusių bombų sukeltų sugriovimų ir panašiai", – pasakojo Kauno tvirtovės parko atstovas.

Pasak O.Jurkšos, vis dėlto organizuotų ekskursijų per pandemiją į fortus atvyksta mažiau. "Kai baigsis visi pandeminiai apribojimai, mes turėtume tapti dar labiau matomi. Dabar tam dedame labai daug pastangų – įrengiame naujas ekspozicijas, darome kitus darbus. Pavyzdžiui, III forte įrengėme radinių ekspoziciją. Šiame forte plėtojama stimpanko tema, tai projekto "Kaunas 2022" dalis", – pasakojo pašnekovas.

III forte atsirado keletas stimpanko stiliaus objektų – žirgas, karieta. Fortų entuziasto teigimu, ateityje čia bus kuriamas visas stimpanko miestas. Naujų stimpanko stiliaus objektų šiame forte turėtų atsirasti ir po rugpjūčio 21 d. vyksiančios stimpanko fiestos.

Kita naujovė III forte – įrengtas pramoginis kliūčių ruožas. "Per tas kliūtis reikia perlipti, pralįsti ar ant jų užlipti. Pavyzdžiui, pralįsti pro vamzdį ar perlipti per tinklą. Jį pristatėme per Jonines – žmonėms labai patiko, visi ten lipo ir landžiojo", – prisiminė O.Jurkša.

Jis, užsiminė, kad dar šį turizmo sezoną lankytojų takai turėtų būti įrengti ir I, II, V ir VIII forte. III forte jau baigiamas įrengti ir lankytojų centras, kuriame atvykstantiesiems bus teikiama informacija. Tarp III ir IV forto, prie Sąnašos upelio slėnio, įkurtas žvėrių takas, aplink – visiškai laukinė gamta.

Prisimena geto istoriją

Kaune periodiškai rengiamos ir ekskursijos žydiškąja, Vilijampolės geto temomis. Tiesa, jos rengiamos kur kas rečiau nei į Pažaislį ar fortus.

Deimantas Ramanauskas/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Keliolika kauniečių šį savaitgalį leidosi į gido Deimanto Ramanausko ir organizacijos "Gražinkime Kauną" parengtą naują ekskursiją po buvusį Kauno getą. Vaikščiodami Vilijampolės gatvėmis, jie žengė teritorija, kur getas išsilaikė ilgiausiai, prisiminė čia gyvenusius žmones ir jų budelius. Nauja ekskursija parengta minint Kauno geto įkūrimo 80-metį. Varnių gatvėje susirinkusius ekskursijos dalyvius pasitikęs D.Ramanauskas priminė 1941 m. birželį, kai nacistinės Vokietijos kariuomenė vos per savaitę išstūmė iš čia Raudonąją armiją ir okupavo kraštą. Pamiškėse netilo šūviai – buvo šaudomi žydai. Likusieji priversti nešioti geltonas Dovydo žvaigždes. Naciai toliau įgyvendino antisemitinę politiką – siekiant žydus išnaudoti sunkiems darbams, nuspręsta juos izoliuoti. "Tam pradedami kurti getai, į kuriuos turi persikelti visi likę gyvi žydų tautybės asmenys. Įsteigiami trys pagrindiniai Lietuvos getai – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių. Liepos viduryje duodamas nurodymas viso Kauno žydams persikelti į Vilijampolę, o ne žydų tautybės gyventojai iš čia privalo išsikraustyti. Getas aptveriamas spygliuota tvora ir pradeda savo egzistenciją, – pasakojo gidas. – Iš pradžių Kauno gete buvo įkalinta apie 30 tūkst. žmonių. Tačiau 1942 m. pabaigoje naciai nurodo, kad gete yra tik 16,4 tūkst. gyventojų. Per pirmus pusantrų geto egzistavimo metų žuvo apie 15 tūkst. geto kalinių. Karo pabaigos sulaukė tik apie 2–2,5 tūkst. iš jų."

Naujos ekskursijos po Kauno getą dalyviai aplankė vietą, susijusią su vienu žiauriausių nacių Lietuvoje įvykdytų nusikaltimų – Didžiąja akcija. Čia, dabartinėje Demokratų gatvėje, vyko geto kalinių atranka, lėmusi, kas dar gyvens, o kas kitą dieną bus sušaudytas. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Ekskursijos dalyviai aplankė ir Didžiąją akciją menančią vietą Demokratų gatvėje. Tai buvo didžiausia žydų žudynių akcija ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje per nacių okupacijos laikotarpį. "Per Didžiąją akciją 1941 m. spalio 28 d. naciai liepė visiems geto kaliniams 6 val. ryte ateiti į čia, tuometinę Demokratų aikštę. Pagal amžių, fizinę būklę, čia buvo atlikta geto kalinių atranka: vaikai, seneliai, nėščios moterys, kaip darbui netinkami asmenys, buvo išvaryti į IX fortą, kur kitą dieną sušaudyti. Taip buvo nužudyta 9,2 tūkst. žmonių. Vos vienam berniukui pavyko išsigelbėti, kuris po žudynių grįžo į getą. Jis, beje, vėliau prisidėjo prie kitų žydų gelbėjimo", – pasakojo gidas.

Laikausi principo: jei į mano viešai paskelbtą ekskursiją bilietą nusipirko vos vienas žmogus, aš jam tą ekskursiją ir pravesiu. Juk jis nekaltas, kad daugiau žmonių tuo metu neatsirado.

Kauno getas egzistavo trejus metus – iki 1944 m. liepos. Mažėjant geto kalinių skaičiui, traukėsi ir jo teritorija. 1944 m. liepą ji užėmė tik plotą nuo Varnių gatvės iki Sąjungos aikštės. "Naikinant getą, galima sakyti, kad visi šioje teritorijoje stovėję namai buvo sudeginti. Taip naciai norėjo paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus. Dabar čia – daugiabučių kvartalas", – apie dėl nusikaltimų žmonijai pasikeitusį miesto veidą užsiminė gidas.

Iki pandemijos ekskursijas apie žydiškąjį Kauną jis vedė ne tik Lietuvos gyventojams, bet ir atvykstantiems turistams – lenkų, anglų kalbomis. Ekskursijas apie tarpukarį, modernizmą architektūroje, taip pat ir po fortus rengiantis D.Ramanauskas pastebi, kad į ekskursijas holokausto tematika ateina daugiau išprususių, apsiskaičiusių žmonių. "Tai ne tik savo tautos istorija besidomintys žmonės, liberalesnių pažiūrų, atviresnio mąstymo", – palygino gidas.

Kad ekskursija patiktų

Visgi, nuo ko priklauso, ar ekskursija žmogui patiks? Gidės R.Mikalavičienės žodžiais, tam reikia trijų dalykų: "Visų pirma, ta tema ar vietovė turi būti įdomūs. Kitas dalykas yra pats gidas, kuris arba sugadina, arba pataiso viską. Jei objektas ir nelabai įdomus, geras gidas gali jį pristatyti puikiai, suintriguoti. Tačiau prastas gidas gali sugadinti ir nuostabiausią objektą. Ir trečias dalykas – pats ekskursijos dalyvis, tai, ar jam ta vietovė, objektas, laikotarpis yra įdomu. Jei visi trys dalykai sutaps, ekskursija žmogui bus labai įdomi. Jei ne – greičiausiai patiks tik vidutiniškai."

Pašnekovės teigimu, įdomiausia vis tada, kai ir pačiam gidui lankoma vietovė, objektas ar istorinis laikotarpis yra įdomūs. Ji prisipažino, kad, dirbdama kelionių vadove, yra atsisakiusi vežti ekskursijas į renginius, kurie jai atrodė neverti dėmesio.