G. MAŽEIKIS: SUPRANTANTIS KITO UNIKALUMĄ, NESMURTAUJA
Visuomenės sąmoningumo didinimo akcijos dalyvis Gintautas Mažeikis – filosofas, kultūros teoretikas, antropologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Su juo kalbasi Kauno apskrities vyrų krizių centro psichologė Dovilė Bubnienė.
– Gintautai, labai džiaugiuosi, kad radote laiko pasikalbėti. Jūsų, filosofo, požiūris į smurto reiškinį man yra itin įdomus.
– Į smurto reiškinį aš žiūriu ne kaip į vienareikšmį, bet turintį keletą aspektų:
pirma, paties smurtaujančiojo suvokimu, jis yra gėrio ir tiesos šaltinis ir tuo vadovaujasi. Jo suvokimu, tai gėrio diktatas. Smurtas tokiam asmeniui yra bėgimas nuo savo paties klaidingumo, nuolatinių apsirikimų, nematymo, nekalbėjimo. Šie smurtaujantys šeimoje ir aplinkoje asmenys yra labai traumuotos, ribotos asmenybės. Jų smurto diktatas yra autoritarinis, griaunantis pasaulį, pavergiantis, išnaudojantis procesas ir turi būti šalinamas.
Antras aspektas – tam tikras pasąmonės traumos patenkinimas žeminant kitą. Savo reikšmės įrodymas sau pačiam kito traiškymo būdu. Tai traumuoto asmens veikimas.
Trečias momentas – tai tam tikra bendravimo forma, tokia aistringa kasdienybė, kuri pasireiškia tarpusavio konfliktu su lygiu abiejų šalių emocijų išliejimu, lygiais vaidais, lygiu lėkščių ir stiklinių daužymu. Toks bendravimas nevirsta smurtu, tačiau yra arti jo ribos. Aistringa kasdienybė neturėtų būti painiojama su gėrio diktatu. Aistringos kasdienybės žmonės tam tikra prasme atveria laimingos šeimos formulę, kur emocijos nėra slepiamos, o išliejamos laisvai ir užgniaužtas pyktis, kaip sakoma, neknisa gilios šaknies.
Ir ketvirta – pavadinkime, vaido perviršius, jiems priklauso tie atvejai, kai aistringa kasdienybė neranda savo krantų ir įsisiautėjusi lyg jūra griauna gyvenimą, tai yra virsta agresija, smurtu prieš kitą asmenį. Tai jau galima laikyti lygaus arba abipusio smurto atveju šeimoje, artimoje aplinkoje.
– Mes visi turime emocijas, reaguojame vienaip ar kitaip, bet smurtaujame toli gražu ne visi.
– Manau, pirmiausia tai požiūris į kitą asmenį. Pirmiausia, reikia suvokti tą kitą, svetimą, kaip turintį lygiai tokias pat galimybes kaip mes. Lietuviška gyvenamoji aplinka tam nenuteikia. Šūkiai apie vienybę, susitelkimą, tautos identitetą, šeimą kaip bendrą organizmą – mano manymu, visa tai neleidžia pamatyti kito unikalumo ir kito skirtingumo. Nesant pagarbos kito kitoniškumui, viskas virsta (ne)matoma prievarta, (ne)pastebima panieka, (ne)reflektuojamu smurtu. Labai klaidingos yra tikratikystės idėjos, tai, kai netoleruojama kito nuomonės, matoma ir pripažįstama vien tik sava tiesa.
– Gal galite pasidalyti prisiminimais, susijusiais su smurtu?
– Galiu. Tarkime, pirmas pavyzdys kiek dviprasmiškas. Man teko matyti mušamą girtą ir nebepaeinantį vyrą, kuris gulėjo žiemą ant sniego. Mušeika, kažkas gal pavadintų jį smurtautoju, daužė vyrui delnu per veidą ir žadino. Toks elgesys ir ryžtas išgelbėjo žmogui gyvybę. O praeinantieji piktinosi tuo veiksmu, vadindami jį smurtiniu, nesuprasdami jo esmės. Dar vienas pavyzdys būtų privalomoji tarnyba 1983–1986 m. sovietiniame karo laivyne. Ten teko ir matyti, ir patirti nesibaigiančią, sisteminę „diedovščiną“, vyresnių jūreivių tradicinę smurtavimo praktiką prieš naujokus, jaunesnius. Ši praktika persiduodavo kaip paveldas ir nestabdoma turėjo tendenciją niekada nesibaigti. Sisteminis ir išpuoselėtas, ištobulintas smurtas skatino jūreivių savižudybes. Kartu ji ugdė ir stiprino grupės tapatybę ir taip buvo užtikrinama tam tikra tvarka. Tai štai tokia prievartinė tvarka ir toks prievartinis gėris, arba gėrio diktatas, ir yra smurto sukuriama iliuzija.
– Man atrodo, pagal statistiką tarp smurtaujančiųjų pagal amžių – kaip tik nemažai sovietų armijoje tarnavusių vyrų... Nežinau, ar taip yra, bet įspūdis toks, kad mūsų visuomenėje smurto labai daug.
– Smurtą gimdo nepasitikėjimas vienas kitu, tos prievartinio gėrio, arba gėrio diktato, ir tikratikystės idėjos, ir smurto paveldas, tai yra smurto kultūra. Esant šiam paveldui, tokiai kultūrai, susiformuoja savotiškas smurto sindromas, kuris slepia didelę traumuoto asmens ar grupės baimę pamatyti savo bėdas. O kad kažkas keistųsi, reikia pamatyti savo trūkumus, juos pripažinti, įvardyti ir tada ieškoti tinkamų sprendimų. Kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, patys nukentėjusieji, ypač moterys nebūna savo vyrui tas kitas, apie ką kalbėjome, tai yra nenustato ribų. Sunkiausia visiems paaiškinti, kad jie nėra materialinė partnerio nuosavybė ar laisvai disponuojamas kūnas.
– Vis dėlto mes svarstome, kalbame apie tai, vadinasi, bent dalis visuomenės tai pripažįsta. Kokiomis priemonėmis spręsti smurto problemą, jūsų manymu, Gintautai?
– Manau, kad tam yra šimtas ir viena priemonė: nuo teisinės asmenų, prieš kuriuos smurtaujama, apsaugos, iki psichologinės pagalbos ne tik smurtą patyrusiems, bet ir smurtaujantiems asmenims; iki aistrų ir emocijų išliejimo mokymosi ir tikratikių kultūros ir gėrio diktato kritikos.
– Kai kurie tėvai vis dar mano, kad vaikui nepakenks fizinės baismės.
– Apskritai nuo vaikų auklėjimo ir pavyzdžių, kuriuos jie mato, priklauso, kokios asmenybės jie užaugs. Vaikui, paaugliui būna sunku įveikti savo energijos ir vaizduotės perteklių. Vaikui reikalinga pagalba, neretai tvirtas vyro žodis ar stabdanti, bet jokiais būdais ne smurtaujanti ranka. Kita vertus, vaikas turi savo orų pasaulį, kurį nuolat plečia. Ir šį pasaulį mes, suaugusieji, turime gerbti – nevalia be leidimo į jį įsibrauti. Tokiu būdu mokysime vaiką pagarbos kitam.
– Įstatymai tarsi saugo nukentėjusįjį, bet daug priklauso ir nuo mūsų neabejingumo. Jei į jus kreiptųsi nukentėjęs asmuo, ką jam sakytumėte?
– Paprašyčiau ir skatinčiau išsikalbėti. Žinau, tam reikėtų laiko. Nepulčiau iškart tikėti aistringu kančios šauksmu – gal tai tik momentinis emocijų pliūpsnis. O po to jau, priklausomai nuo situacijos, galvočiau apie pagalbą: ar nukreipti į policiją, ar pas psichologus, ar namo taikytis, ar patarti išvažiuoti pas gimines – bent kuriam laikui.
– Gintautai, o ar reikia kalbėtis su smurtavusiuoju? Ar jam reikalinga pagalba?
– Vienareikšmiškai. Reikia kalbėtis, kad suvoktum paslėptų ir regimų motyvų logiką ar priežastis (alkoholis, nerimas ir kt.). Reikia rasti didįjį nerimo šaltinį. Tokiam asmeniui reikalinga psichologinė pagalba – nukreipčiau ten.
– Jei norime, kad smurto visuomenėje mažėtų, turime kažkaip prisidėti ir patys?
– Be abejo. Mano požiūriu, labai svarbu įteisinti socialinę ir kultūrinę įvairovę, leidimą ir pasirinkimą būti kitokiam. Šis egzistencinis veiksmas skirtas visos socialinės ir politinės kultūros keitimui. Be to, visos kitos priemonės – tik smurto padarinių pudravimas. Antra, reikia kurti ir stiprinti psichologinės pagalbos centrus smurtaujantiesiems ar linkusiems tai daryti. Galbūt reikia kurti linkusiųjų smurtauti pokalbių grupes, socialinius klubus, kurie, viena vertus, padėtų išsaugoti jų savigarbą, antra vertus, padėtų įveikti smurtą. Trečia, labai svarbios visos priemonės, kurios gali stabdyti banalų buitinį alkoholizmą.
– Širdingai ačiū jums už pokalbį!
Akcijos organizatorius – Kauno apskrities vyrų krizių centras.
Akcijos rėmėjai: dienraštis „Kauno diena“, UAB „Naujasis šilelis“, Kauno miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
10 komentarai -
DMN inf.2 komentarai -
2 komentarai
...