GARSUS SKULPTORIUS LIKIMUI DĖKOJA MOKYDAMAS KITUS

Senojoje Zapyškio bažnyčioje jau antrus metus eksponuojama specialiai Zapyškiui sukurta medinė prakartėlė. Jos autorius žinomas skulptorius garliaviškis Adolfas Teresius – apie savo kūrybinį kelią, vis vingiuojantį per sakralųjį meną.

Prasminga tradicija

Gruodį gotikinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlėje gausu koncertų, kitų renginių ir edukacijų, skirtų visai šeimai. Visų akį traukia ir unikali A. Teresiaus sukurta prakartėlė. Ji – iš vienuolikos skulptūrų. Jaukiai įkurdinta Šventoji Šeima, Trys Karaliai, angelas, piemenėlis ir avelės.

„Zapyškio prakartėlė – labai įdomi. Prakartėlėse visada įkomponuoju kažką naujo“, – sako skulptorius apie meninę pusę, kurios šiuo atveju negalima atskirti nuo religinės tematikos, tikėjimo, Kalėdų prasmės ir reikšmės pajautimo.

Zapyškio prakartėle šiemet, kaip ir pernai, belieka tik gėrėtis, o kartu ir susimąstyti apie gyvenimo vertybes.

Išleidęs kūrinį į gyvenimą A. Teresius dėmesį sutelkia į kitą sumanymą arba iš karto į kelis. Šiemet, be kitų darbų, sukūrė net keturias prakartėles. Biurui, ligoninei. „Liūdna tai sakyti „Kauno dienai“, bet didesnė pusė mano kūrybos atitenka Vilniui, mažesnioji pusė mano skulptūrų lieka visai kitai Lietuvai“, – apie pasiskirstymą kalbėjo iš Kelmės rajono kilęs garliaviškis.

Meistriškumas: Zapyškio prakartėlė traukia ir tikinčiuosius, ir smalsuolius. / I. Venslavičiaus nuotr.

Viską suderinti

Zapyškio prakartėlė pradėta kurti dar aną pavasarį. „Gal nuo angelo pradėjau? Ar šioje prakartėlėje yra skulptūra, kuri prie širdies labiau nei kitos? Taip ir būna, kad žmonės labiau džiaugiasi vienu darbu, tačiau kūrėjas kartais labiau brangina visai kitą. Plačiajai auditorijai gal ir sunku pastebėti, kad, pavyzdžiui, ne itin svarbus, palyginti su kitais, personažas iš tiesų paskatino kūrybinį atradimą“, – sakė A. Teresius.

Ilgokai svarstyta, kokio dydžio skulptūras kurti. Norėjosi, kad būtų gana solidžios, bet kad joms saugoti neprireiktų labai daug vietos. „Pradedi kurti nuo to, kas labai aišku. Kūryba – toks dalykas, ne stalo gaminimas, kai iš eilės imi ruošinius… Būna, kad užstringi“, – neslėpė tautodailininkas.

Po angelo gimė Juozapas ir Marija, paskui – vienas iš Trijų Karalių. „Paskui istorija nutyli. Kūryba gyvenu kiekvieną dieną. Pamenu, užbaigiau kažkuriuo Karaliumi. Nesinori, kad jie kartotųsi, bet stengiuosi išlaikyti tradicijas, kad jaustųsi, jog vienas iš Rytų, kitas – iš kito krašto“, – pasakojo A. Teresius.

Pradedi kurti nuo to, kas labai aišku. Kūryba – toks dalykas, ne stalo gaminimas, kai iš eilės imi ruošinius… Būna, kad užstringi.

Baigė blaškytis

A. Teresių sakralumo tema lydi visą jo kūrybinį gyvenimą. Pirmieji darbai buvo skulptūrėlės, šventieji, dievukai. „Pats sau pagalvoju… Yra buvę, jau sau prisiekiau… Rūpintojėlio temos, sakiau, iš viso nebeliesiu. Nebedarysiu. Nereikia gintis. Esu nuo Dievo toks meistras. Oficialiai – tautodailininkas skulptorius“, – prisistatė menininkas.

Seniau imdavosi ir abstrakčių temų. Tačiau pastebėjo, kad vis dėlto labiausiai džiugesio kitiems suteikia jo sukurti dievukai, sakralusis menas, visa kryždirbystės ir dievdirbystės tradicija.

Ar ir jo paties širdis labiausiai spurda nuo dievukų? „Juo toliau, juo labiau nusistoviu. Save vėl matau toje tradicijoje. Baigiau visus ieškojimus, blaškymusis“, – apsisprendė A. Teresius.

Žinomas ir pripažintas kūrėjas neslepia, kad kartais net ir iš kolegų išgirsta pašaipų. Klausia, kodėl imasi tų dievukų. „Sakau, jūs pamąstykite. Tai, ką darau, yra UNESCO paveldo dalis, UNESCO saugoma vertybė“, – apie pasirinkimą kalbėjo skulptorius.

I. Venslavičiaus nuotr.

Kitaip nei ant lapo

„Kiti gal įsivaizduoja, kad tas liaudies menas – padarai kokį balvoną, ir viskas. Pilni turgūs tokių. Reikia ir žinių, ir pajautimo“, – kalbėjo A. Teresius.

Skulptūros menas – savitas. Žodžiu išreikšti esmę ir prasmę – vienokios galimybės, per formas, skulptūrą – kitokios. Kitoks ir poveikis. Per tiek metų praktikos bagažas, kaip įgyvendinti idėjas, visiškai sukomplektuotas.

„Šiuo metu esu tokios būsenos, kai atsiveria… Matau, kad tiek visko nežinau… Taip, kuo daugiau žinai, tuo geriau supranti, kiek daug dar nežinai. Smagu, kad techninė amato pusė – kaip įgyvendinti idėjas – įvaldyta“, – vėl grįžo prie žinių poreikio A. Teresius.

Piešinyje detalės gali būti išsiblaškiusios. Rankos gali būti plačiai atmestos. Kuriant skulptūrą būtina atsižvelgti į medžiagos savybes, ypatybes, galimybes. Ypač, jei siekiama skulptūros tik iš vieno medienos gabalo.

Jeigu laukui – renkasi ąžuolą, patalpoms – liepą. „Yra keistų technologinių dalykų. Žmonės įsivaizduoja, kad ąžuolas labai kietas. Anaiptol. Su liepa žymiai sunkiau dirbti, bet iš jos gali subtiliau padaryti. Reikia ir labai gerų įrankių turėti, juos reikia labai mokėti galąsti.

Ąžuolas yra ilgaamžis. Liepos skulptūra lauke atlaikys penkerius–dešimt metų. Ąžuolo – net ir be stogelių 30–40 metų.

Mokydamas pats atranda

„Daug atradau ir pats kurdamas, ir penkiolika metų gimnazijoje mokydamas. Daug atrandu ir dabar mokydamas vaikus ir suaugusiuosius. Keista paslaptis. Kai nori labai paprastai kitam žmogui pasakyti, patarti, jį užvesti ant kelio, ir pats daug ką naujo atrandi“, – sakė A. Teresius.

Žinios apie šventuosius, jų istorijas vis dar domina. „Būna visokių keisčiausių šventųjų. Net ir tarp dvasininkų kas nors suklūsta, iš kur tiek žinau. Esant galimybei, nuolat skaitau, mokausi. Man įdomu. Žmonės užsimano man net negirdėtų šventųjų“, – pasakojo garliaviškis ir pasidžiaugė, kad pradeda atsirasti graži tradicija. Senelių, kitų artimųjų atminimui žmonės stato įvairių šventųjų skulptūras. Padaroma koplytėlė ir į ją sukeliama darbų.

Kas mokosi? Yra buvę ir dvasiškių, ir Dailės akademijos skulptūros krypties absolventų. Dabar, anot jo, studijose yra didelio sutrikimo. Tai vadina skaudžia tema. Net ir kai kuriems absolventams būna neaišku, kaip jau turint diplomą realiai pradėti kurti.

„Per paskaitas įgyja filosofijos žinių, išmoksta, kaip iš kartono dėžių skulptūras dėlioti, bet kaip iš tradicinių medžiagų – medžio ir akmens – kurti nežino“, – pastebėjo A. Teresius, kuriantis ir iš akmens, važinėjantis po kūrybines stovyklas.

I. Venslavičiaus nuotr.

Tebeturi pirmuosius kaltelius

Kalbant apie skulptoriaus kelio pradžią, lemtinga buvo pažintis su vargonininku Alvydu Šeduikiu. Jis A. Teresiui ir padovanojo pirmuosius įrankius.

„Visai tokius vaikiškus kaltelius. Kitiems dabar rodau. Turiu išsaugojęs, plastikinėmis rankenėlėmis. Nė sprindžio ilgio nebūtų. Kai man kas nors padejuoja dėl savo įrankių, sakau, žiūrėk, kelerius metus su tokiais dirbau, kol tėvas Stanislovas per vienuolius kapucinus iš Vokietijos gavo gerų. Pastaruosius taip pat dar tebeturiu“, – kalbėjo A. Teresius.

Kai pradėjo drožinėti, restauruodavo kai kuriuos kryžius, nors to daryti buvo nevalia. „Buvo kitoks laikas. Draudimo laikas. Kaip buvo spaudos draudimo laikotarpis, taip tada, kai augau, brendau, buvo teminių, sakralių dalykų draudimas“, – prisiminė pašnekovas.

Dabar daug laiko skiria ne tik kūrybai, bet ir kitiems mokyti, nes taip tarsi nori grąžinti skolą. „Taip noriu atsidėkoti savo likimui, žmonėms, kurie man kažkada nesavanaudiškai padėjo, norėjo užvesti ant įdomaus kelio“, – sakė garliaviškis.

Vienas A. Teresiaus mokinių – keturiolikmetis Marijonas. Jis, anot tautodailininko, turi pajautimą, įspūdį padarė ir savo darbštumu, be kurio šioje srityje – nė iš vietos. Metus kartu besidarbuojančio paauglio prakartėlė – tradicinėje, kas dvejus metus Rokiškio krašto muziejaus rengiamoje XVI tarptautinėje prakartėlių parodoje-konkurse.

Marijono prakartėlė – iš aštuonių skulptūrėlių. Iš kolegų, draugų, gimnazistų darbų A. Teresius sukomplektavo ir į parodą šiemet išvežė 21 prakartėlę.

Štilį išnaudoja

Prieš pat Kalėdas stoja štilis. Užsakymai aprimsta. Bus visiška tyla iki pavasario. Būna, kad iki gegužės. „Kaip kolegos yra sakę, nors ant „Via Baltica“ guldyk skulptūras, tu niekam nereikalingas“, – apie sezoniškumą sakė A. Teresius.

Tylą šiuo metu jis išnaudoja savo malonumui. Palinkęs ties neįprastu projektu. „Gyvenime tokio dalyko niekada nesiimdavau, nors dažnai būnu prašomas, – medžiotojų globėjo šv. Huberto. Nesiimdavau, nes tai labai sudėtinga kompozicija. Tai yra senoviniais drabužiais apsirengęs medžioklis su lanku, strėline, sakalu, tupinčiu ant peties, ir elnias privalo būti. Elnias – su ragais“, – detalizavo skulptorius.

„Daug personažų reikia sujungti, bet iškėliau sau tokį iššūkį, kad iš vieno medžio gabalo padaryti. Kai elniukui reikėjo ragus padaryti, tiek problemų man iškilo… Kiek medžių išieškojau…“ – dėstė kūrėjas, bet neabejojo, kad šv. Hubertas bus baigtas dar iki Naujųjų metų.

Meistro darbų galima rasti įvairiausiuose Kauno rajono kampeliuose. Babtų seniūnijoje esančiame Žalgirio pergalės parke dunkso didinga Vytauto Didžiojo skulptūra, Ežerėlio slaugos namų kiemą puošia paukščio formos suolelis ir rūpintojėlis. Garliavos Šimtmečio parke menininkas kartu su draugais iš ąžuolo išdrožė Lietuvos himno žodžius.

A. Teresius yra Liongino Šepkos premijos laureatas, įvairių konkursų nugalėtojas, vienintelis Lietuvos tautodailininkas, pelnęs net tris „Aukso vainikus“.