Grigas: grįžau ne tik dėl nostalgijos, bet ir dėl galimybių

Ne dangoraižiai, o laikysena

– Apie Ameriką nuomonę turime visi: dangoraižiai, Silicio slėnis, milijonieriai, pradėję garaže, tačiau retas šią šalį matė iš vidaus, kaip verslininkas. Jūs ten nebuvote svečias, keturiolika metų gyvenote ir dirbote. Kas iš tikrųjų išmokė daugiausia?

– Ne technologijos ir ne pinigai. Labiausiai stebino, kiek mažai energijos žmonės skiria ieškodami priežasčių, kodėl kažko negalima padaryti. Amerikietis pirmiausia galvoja, kaip padaryti. Lietuvis dažniau pirmiausia galvoja, kas gali nepavykti. Abu klausimai svarbūs, bet bėdos prasideda tada, kai antrasis užgožia pirmąjį.

– Paprastam žmogui verslas dažnai atrodo kaip loterija: arba pasiseka, arba ne. Jūsų „OneGo“ – neribotų vidaus skrydžių prenumerata, augo žaibiškai, apie ją rašė didžiausi Amerikos leidiniai, o paskui viskas sustojo. Pas mus po tokio smūgio daug kas nuleistų rankas ir daugiau nebandytų. Ko ta patirtis išmokė?

– Dvi pagrindinės aviakompanijos „American Airlines“ ir „United“ uždarė tarpininkams prieigą prie savo sistemų, nes norėjo bilietus pardavinėti tik tiesiogiai. Ir verslas, kuris ką tik augo kaip ant mielių, staiga baigėsi. Tačiau Amerikoje niekas nedramatizuoja nepavykusio bandymo. Bankrutavęs verslininkas ten laikomas žmogumi, kuris ką nors išbandė ir išmoko, o pas mus – žmogumi, kuris ko nors nesugebėjo. Lietuvoje sakoma – už vieną muštą, dešimt nemuštų duoda, bet retai kada tai pritaikoma verslo patirčiai.

Tačiau juk mažiausia, ką gauni, tai neįkainojamą pamoką. Juk klaidos kainuoja, o nepripažintos klaidos kainuoja dar daugiau.

Didžiausi darbai laukė namie

– Kaune turbūt nėra šeimos, kuri neturėtų giminaičio ar draugo svetur. Amerika daugeliui atrodo kaip vieta, iš kurios nebegrįžtama. Jūs grįžote. Kodėl?

– Amerika man davė labai daug. Ten kūriau verslus nuo nulio, ten išmokau kristi ir vėl keltis. Tai šalis, kurioje gali būti labai sėkmingas.

Tačiau aš esu kaunietis. Lietuvis. Lietuva man ne vieta, kurioje gyvenu, o šalis, kuriai priklausau. Visus tuos metus Amerikoje sekiau, kas vyksta namuose, ir mačiau, kaip Lietuva kasmet žengia dar vieną žingsnį į priekį.

Lietuvai 36-eri. Valstybės matu tai jaunystė. Dar formuojasi, kaip atrodys mūsų miestai, kur specializuosis pramonė, kokios sritys taps mums artimiausios. Todėl Lietuvoje kiekvienas, kuris nori dirbti, dar gali ką nors realiai pakeisti. Amerikoje gali būti sėkmingas. Lietuvoje gali būti bendraautoris.

Norėjau augti kartu su šalimi, kuri ir pati auga. Todėl ir grįžau.

Paulius Grigas / Partnerio nuotr.

– Mes, lietuviai, mėgstame pasiskųsti: keliai ne tokie, algos ne tokios, geriau ten, kur mūsų nėra. Tačiau jūs grįžote ir sakote, kad Lietuva save vertina per kukliai. Ką pamatėte Jūs, ko mes, kasdien čia gyvendami, nebepastebime?

– Statome tokio lygio infrastruktūrą, kokios senosiose Vakarų valstybėse nerasite.  Mes galime atsižvelgti į visas kitų padarytas klaidas, įsisavinti visas jų patirtis ir padaryti geriau ir pažangiau. Todėl mūsų pagreitis nesulaikomas.

Trumpai tariant, apie Lietuvą ir lietuvius esu daug geresnės nuomonės nei prieš išvykdamas. Anksčiau iš Vakarų laukėme džinsų, rokenrolo ir išgelbėjimo. Dabar kuriame savo modelius ir savo vienaragius. Partnerių mums tebereikia, bet turime ką pasiūlyti mainais.

– Mūsų tėvai ir seneliai išgyveno sovietmetį, dešimtojo dešimtmečio suirutę, paskui dar kelias krizes. Mokėjimu išgyventi lyg ir didžiuojamės, bet ar tai vis dar mūsų stiprybė, ar kartais jau tampa stabdžiu?

– Sakoma, kad dažnas amerikietis gimsta greitkelyje. Tada analogiškai lietuvis dažnai gimsta bekelėje. Todėl išmoksta važiuoti ten, kur kiti nesiryžta. Tačiau kartais ši stiprybė gali tapti silpnybe. Mums atrodo, kad už kiekvieno posūkio – akmuo ar duobė, todėl mes „važiuojame“ atsargiai. Per atsargiai.

– Vadovaujate beveik 500-ams žmonių. Ką iš amerikietiškos darbo kultūros norėtumėte matyti kiekvienoje lietuviškoje įmonėje, taip pat ir ten, kur dirba mūsų vaikai?

– Atsakomybę. Amerikoje problema tampa tavo tą akimirką, kai ją pamatai. Pas mus vis dar girdžiu „čia ne mano darbas“. Tai viena brangiausių frazių versle: ji kainuoja klientus, laiką ir galimybes.

Ir kitokį vadovo vaidmenį. Per daug vadovų mano, kad jų darbas – tik prižiūrėti. Iš tikrųjų jų darbas – padaryti taip, kad komanda kuo sklandžiau dirbtų savarankiškai. Technologijas gali nusipirkti, procesus nukopijuoti. Stiprios komandos nenusipirksi. Gerus žmones šiandien išlaiko ne vien atlyginimas. Jis – tik starto bilietas. Žmonės lieka ten, kur mato, kad gali augti.

Tikslas vienas

– Šį rudenį važiuodami per Kauną Jūsų veidą matome vos ne kiekvienoje sankryžoje. Dauguma verslininkų renkasi likti šešėlyje, o Jūs žvelgiate į akis iš stendo net nemirksėdamas. Tad paklausiu tiesiai, kaip klaustų ne vienas kaunietis: pone Grigai, kas Jūs toks ir ko norite?

– Kaunas – mano gimtasis miestas. Veidą ant stendo dedu dėl tos pačios priežasties, dėl kurios pasirašau po savo darbais: kad būtų aišku, kas atsako. Taip primenu visiems partneriams, kolegoms, rangovams ir klientams – už KRS stovi žmogus, kuris nebėgs nuo atsakomybės.

– Visi šalia turime žmonių, kurių draugai, artimieji ar jų vaikai dirba Londone, Dubline, Čikagoje. Kalba apie grįžimą, bet vis randa priežastį palaukti dar metus. Ką pasakytumėte tokiam žmogui, jei jis šiandien sėdėtų priešais Jus?

– Grįžk. Ne kitais metais, o dabar. Nesuk galvos, ar laikas tinkamas: tinkamo laiko nebus, bus tik dar vieni metai svetur. Ten, kur lieki svečias, nesvarbu, kiek metų gyveni ir kiek uždirbi. Kur kaimynai lieka svetimi, o nerašytos taisyklės niekada iki galo netampa tavo. Čia net biurokratija sava: bent jau žinai, su kuo ir kokia kalba kalbiesi.

Esu įsitikinęs, kad Lietuva šiandien yra geriausia vieta gyventi ir kurti. Trylika metų gyvenau ir kūriau verslą Amerikoje, turiu su kuo palyginti.

Tik grįžk ne dėl silkės su juoda duona ar noro apkabinti močiutę. Nostalgija praeina per savaitę. Grįžk, nes čia tavęs reikia. Tai, ką išmokai Londone, Dubline ar Čikagoje, čia vertinga dvigubai: ten esi vienas iš milijonų, o čia tu vienas vienintelis.

Amerika mane išmokė, kad kurti galima bet kur. Grįžimas išmokė, kad noriu kurti Lietuvoje, kur savo darbo rezultatą matau ne nuotraukose ar ataskaitose, o pravažiuodamas pro jį automobiliu. Mums čia dar daug ką reikia pastatyti. Grįžk ir statykime kartu.