Šią realybę iš skirtingų perspektyvų analizavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Infekcijų kontrolės skyriaus organizuota konferencija „Infekcijų kontrolės aktualijos asmens sveikatos priežiūros įstaigose“. Pranešimai atskleidė ne tik medicinos pažangą, bet ir esminę įtampą tarp to, ką žinome, ir to, kas iš tiesų vyksta kasdienėje praktikoje. Būtent šioje įtampoje matyti pagrindinė problema – infekcijų kontrolė šiandien yra ne pavienių priemonių ar technologijų, o visos sistemos veikimo klausimas.
Infekcijų kontrolė ilgą laiką buvo siejama su individualia atsakomybe – laikytis higienos, vykdyti protokolus, vadovautis gairėmis. Tačiau ši paradigma keičiasi. LSMU Kauno ligoninės Infekcijų kontrolės vadovo pavaduotoja Ieva Alšauskaitė akcentuoja, kad problema nėra žinių stoka – problema yra nuoseklumas. Klinikinėje praktikoje infekcijos dažniausiai atsiranda ne dėl to, kad nežinoma, ką daryti, o dėl to, kad tai ne visada įvyksta laiku ir tinkamai. Neaiškiai paskirstytos atsakomybės, nutrūkstanti komunikacija tarp komandų, skirtingai interpretuojamos procedūros ir nuoseklumo trūkumas lemia, kad infekcija tampa ne atsitiktiniu įvykiu, o sisteminio veikimo pasekme. Tai nėra pavienės klaidos. Tai – sistema, kuri ne visada veikia taip, kaip turėtų.
Šį sisteminį pažeidžiamumą dar labiau išryškina antimikrobinio atsparumo problema. Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydytoja ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos specialistė dr. Jolanta Miciulevičienė pateikė duomenis, rodančius nuoseklų atsparių mikroorganizmų augimą Europoje ir Lietuvoje. Prognozės kelia rimtą susirūpinimą – artimiausiais dešimtmečiais atsparios infekcijos gali tapti viena pagrindinių mirties priežasčių. Tačiau svarbiausia įžvalga slypi ne skaičiuose.
LSMU Kauno ligoninės gydytoja klinikinė farmakologė Eglė Karinauskė pabrėžė, kad esminė problema yra kasdienė praktika – antibiotikai dažnai skiriami pagrįstai, tačiau jų vartojimas ne visada tinkamai valdomas. Empirinė terapija neperžiūrima laiku, gydymas nesusiaurinamas pagal tyrimų rezultatus, o antibiotikai tęsiami ilgiau nei būtina. Tai rodo, kad atsparumas yra ne tik biologinis, bet ir sisteminis reiškinys – jis formuojasi ten, kur sprendimai nėra laiku koreguojami.
Infekcinių ligų valdyme ypatingą reikšmę turi diagnostikos greitis. Dr. Asta Križanauskienė pristatė sindrominės molekulinės diagnostikos galimybes, leidžiančias vienu tyrimu identifikuoti kelis galimus sukėlėjus ir ženkliai sutrumpinti laiką iki diagnozės. Tai suteikia galimybę anksčiau pradėti tikslinį gydymą, sumažinti nereikalingą antibiotikų vartojimą ir pagerinti gydymo rezultatus. Tačiau technologija savaime problemos neišsprendžia. Jos vertė priklauso nuo to, ar sistema geba operatyviai reaguoti į gautus duomenis ir juos integruoti į sprendimų priėmimą. Priešingu atveju net pažangiausi tyrimai lieka tik informacija, o ne realiu pokyčiu.
Infekcijų kontrolės sampratą plečia ir suvokimas, kad ne visi plitimo keliai yra akivaizdūs. Oro dezinfekcijos sprendimų kūrėjas Mantas Narkevičius atkreipė dėmesį į aerozolinį infekcijų plitimą. Mikroorganizmai gali išlikti ore, cirkuliuoti patalpose ir vėl patekti į infekcijos grandinę, ypač intensyvios terapijos aplinkoje. Tai keičia patį požiūrį į infekcijų kontrolę.
Vien paviršių dezinfekcijos ir rankų higienos nepakanka – būtina vertinti visą aplinką, įskaitant ir nematomus rizikos veiksnius. Tuo pačiu metu stiprėja ir reglamentavimas. Nauji higienos reikalavimai, kuriuos pristatė Rita Gresevičiūtė, aiškiai apibrėžia rankų higienos, dezinfekcijos ir aplinkos priežiūros principus. Tačiau praktika rodo, kad standartų egzistavimas dar nereiškia jų veikimo. Laiko trūkumas, didelis darbo krūvis ir organizacinės kultūros veiksniai lemia, kad taisyklės ne visada įgyvendinamos taip, kaip numatyta.
Taisyklės veikia tik tada, kai jos tampa praktika. Svarbi grandis šioje sistemoje yra slauga. LSMU Slaugos klinikos dėstytoja ir LSMUL Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos slaugos vadovė dr. Justė Kivilienė pabrėžė, kad šiuolaikinė slauga grindžiama ne tik procedūrų vykdymu, bet ir sprendimų priėmimu. Slaugytojai tampa aktyviais komandos nariais, gebančiais vertinti situaciją ir identifikuoti rizikas.
Tačiau net ir tai ne visada pakanka. Šią įtampą tarp teorijos ir praktikos aiškiai atskleidė LSMU Kauno ligoninės Infekcijų kontrolės vyriausioji specialistė, vyresnioji medicinos auditorė Gabrielė Polikevičiūtė. Savo pranešime ji pristatė projekto „Antimikrobinio atsparumo valdymo plėtojimas“ Infekcijų prevencijos ir valdymo stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose modelio metu atliktus darbus – infekcijų kontrolės procesų vertinimą, praktinių procedūrų stebėseną bei identifikuotas rizikos sritis. Šie duomenys parodė, kad infekcijų kontrolės efektyvumą lemia ne protokolų egzistavimas, o jų įgyvendinimo kokybė. Tai, kaip laikomasi procedūrų kasdienėje praktikoje, kaip dokumentuojami veiksmai ir kaip greitai identifikuojamos bei sprendžiamos rizikos situacijos, tampa lemiamais veiksniais. Būtent čia sistema arba veikia, arba ne.
Galiausiai tampa aišku, kad pavienių sprendimų nepakanka. Higienos instituto Pacientų saugos skyriaus vadovė Asta Jurkevičienė pabrėžė integruoto požiūrio svarbą. Efektyvi infekcijų kontrolė reikalauja sistemos, kurioje veikia pažangi diagnostika, infekcijų prevencijos priemonės, racionalus antibiotikų vartojimas, nuolatinė stebėsena ir stipri organizacinė kultūra.
Infekcijų kontrolė šiandien nebėra tik medicininė funkcija. Tai – organizacijos gebėjimo veikti nuosekliai testas. Sveikatos priežiūros sistema šiandien žino pakankamai. Klausimas – ar ji sugeba veikti taip, kaip žino.
Naujausi komentarai