Ketina įamžinti atminimą
Kauno rajono savivaldybės vadovai neabejoja, kad būtų prasminga įamžinti šių dviejų – J. Basanavičiaus ir K. Aglinsko – Lietuvai itin svarbių visuomenės veikėjų atminimą.
Garliava J. Basanavičiui tapo pirmąja saugia priebėga vos grįžus iš dešimtmečius trukusios emigracijos. Čia jis ne tik su pasimėgavimu klausėsi po 25 metų vėl išgirstų vieversių, bet ir turėjo savo kambarį bei namo raktus – simbolį, kad šiame krašte jis – ne svečias, o savas.
J. Basanavičius buvo pirmasis Garliavos gydytojas, čia turėjęs savo kabinetą ir pagelbėjęs gausybei žmonių.
Nuo ilgų pasivaikščiojimų diskutuojant apie tautos ateitį iki aktyvaus publicistinio darbo „Vilniaus žinioms“ – Garliavoje daktaras sėmėsi jėgų svarbiausiems Lietuvos kultūrinio atgimimo žygiams.
Kad Garliavoje lankydavosi itin dažnai, autobiografijoje rašo ir pats J. Basanavičius. Tautos žadintojo pėdsakais šiame Kauno rajono mieste vaikščiojo literatūrologė, dvylikos knygų autorė Inga Daugirdė, dar 2016 m. parengusi monografiją „Garliava. Laikas ir žmonės“.
Siųsdavo fajetoną
Monografijoje I. Daugirdė pabrėžia, kad Garliavoje ir jos apylinkėse pasklidus „Aušrai“ J. Basanavičiaus pavardė ne vienam gyventojui tapo žinoma daug anksčiau, nei šiame krašte pasirodė jis pats. Švietėjas – taip vadino ir savo vaikaičiams apie jį pasakojo Teleičių kaime gyvenusi močiutė Litvaitienė, dar jaunystėje savo rankose laikiusi knygnešių atneštą „Aušrą“.
Atvykęs į Garliavą, švietėjas dažniausiai apsistodavo pas K. Aglinską, ištikimą Maskvos laikų studijų draugą, baigusį farmaciją ir 1885 m. Garliavoje įsteigusį vaistinę, arba pas gerai pažįstamus Ievą ir Kazimierą Gustaičius (poeto simbolisto Motiejaus Gustaičio ir stambaus ūkininko, besirūpinusio lietuviškomis mokyklomis, Kazimiero Gustaičio tėvas) Zagrados dvare šalia Garliavos.
Savo autobiografijoje J. Basanavičius K. Aglinską išskirtinai vadina draugu: „Atvykau Garliavon pas draugą K. Aglinską.“ Jis siekė supažindinti daktarą su vietiniais šviesuoliais: kartu lankydavosi pas girininką Jakubčionį ir ūkininką Beirūną Pajiesyje, netoli Rokų. Beirūnas – kunigo ir poeto simbolisto M. Gustaičio giminaitis iš motinos pusės.
Pagirių kaime, prie plento Kaunas–Marijampolė, gyvenęs Juozas Sikorskis buvo pasiturintis ūkininkas, turėjo fajetoną ir dirbo vežėju. Kai tik K. Aglinskas gaudavo žinią, kad atvyks moksladraugis, prašydavo J. Sikorskio, kad jį atvežtų. Šis į Aleksotą važiuodavo pats arba pasiųsdavo savo septyniolikmetį sūnų.
Viešėdamas pas K. Aglinską, J. Basanavičius drauge su juo išeidavo pasivaikščioti miestelio gatvėmis arba geležinkeliu J. Sikorskio sodybos link ir dabartine J. Basanavičiaus gatve, kurios pabaigoje tuo laiku augo gražus miškelis. Vaikščiodami abu diskutuodavo svarbiais lietuvių politinio ir visuomeninio gyvenimo klausimais.
Daug veiklos ir pomėgių
„Gyvendamas Garliavoje, šalia vaikštynių girioje, priiminėjau daug ligonių“, – rašė pirmasis profesionalus šio krašto gydytojas, lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas. Be to, daug skaitė ir dienoraštyje pripažino: „Nuo ilgo skaitymo akyse kyla šviesos kibirkštėlės, tačiau pagerėjusi širdies veikla, aprimusi lig tol varginusi tachycardia.“
Netoli Garliavos esančioje Zagradoje ir jos apylinkėse J. Basanavičiui kilo mintis užrašinėti lietuvių tautosaką – 1909 m. pati dvaro savininkė Ieva Gustaitienė jam padainavo gražią senovinę lietuvių dainą „Ant tėvelio didžio dvaro“, dar daugiau – vietinė mergina Alzė Vyšniauskaitė. Užrašęs apie 20 tautinių dainų Garliavos miestelyje ir apylinkėse, Pajiesio, Girininkų kaimuose, J. Basanavičius užrašinėjo pasakas, kurių daug jam papasakojo jaunas vaikinas.
Zagrados apylinkėse jis ėmėsi ne tik tautosakos rinkimo, bet ir etnografinių bei archeologinių tyrinėjimų, pats savo rankomis kasinėjo senąsias Teleičių ir Karkazų kaimų XVII–XVIII a. kapinaites, kuriose, jo teigimu, buvo laidojama ir XIX a. pradžioje.
Laisvu laiku J. Basanavičius labai mėgo bendrauti su šio krašto žmonėmis, užrašinėjo įvairius jų pasakojimus apie praeitį, prisiminimus apie apylinkės dvarininkus ir senus vietinius gyventojus – visa, kas susiję su tautos ir krašto praeitimi, jam buvo labai svarbu. Taip jis surinko senų žmonių pasakojimus apie grafą J. Godlevskį, jo santykius su vietiniais gyventojais.
Platūs kraštotyros tikslai daktarui neleido aplenkti gimtosios lietuvių kalbos, kurią jis laikė tautos gyvastingumo pagrindu. Garliavoje jis užrašinėdavo ir jam negirdėtus ar retesnius lietuviškus tarmiškus žodžius, būdingus tik šiam regionui ar kitur mažai vartojamus ir dėl to vertus dėmesio.
Iki mūsų dienų išlikę užrašyti tokie J. Basanavičiaus ant popieriaus lapelių pasižymėti žodžiai su reikšmių paaiškinimais: „sėmenė – rugių sėja, sėjos laikas, gniaužulys (skilvyje) – spazmas, žiemospirgis – išdidus, aiklus – kurs greit daug aina, puturla – viralas iš įvairių ingrediencijų, slankius – tas, kas slenka“ ir kt. Tai neabejotinai šio krašto gyventojų sūduvių, vakarų aukštaičių pietinėje dalyje įsikūrusių garliaviškių, tarmybės, kurių dalis šiuo metu jau išnykusi iš aktyviojo leksikos sluoksnio.
J. Basanavičius buvo bene pirmasis po vokiečių lingvisto Karlo Brugmano, domėjęsis šio krašto kalbos ypatumais ir juos stebėjęs, tačiau natūralu, kad dėl kitų interesų ir siekių plačiau prie šių kalbos klausimų nesusitelkė.
Kauno rajono savivaldybės vadovai neabejoja, kad būtų prasminga įamžinti J. Basanavičiaus ir K. Aglinsko – Lietuvai itin svarbių visuomenės veikėjų – atminimą.
Išliko visam gyvenimui
Žmonės labai laukdavo J. Basanavičiaus ir K. Aglinsko apsilankymų, pagarbiai priimdavo, o svečiai labai maloniai su visais bendraudavo, ypač mėgdavo kalbinti vaikus.
„Kartą į vienos garliaviškių šeimos namus, kuriuose viešėjo J. Basanavičius, atėjo vaikų iš aplinkinių sodybų. Visi skubėjo pabučiuoti daktarui į ranką. – Kieno vaikas esi? – paklausė J. Basanavičius. – Sikorskių, – atsakė nedidukė mergaitė. – Tai gausi tris kapeikas, – tarė daktaras ir apdovanojo vietinių ūkininkų, kurie dažnai atveždavo jį į miestelį su savo fajetonu, mergaitę. Tai buvo Sikorskytė, vėliau tapusi Čebeliene. Šis prisiminimas visam gyvenimui išliko jos atmintyje“, – monografijoje „Garliava. Laikas ir žmonės“ rašė I. Daugirdė.
Naujausi komentarai