JAUNAS KAUNIETIS RYŽOSI IŠŠŪKIAMS: PĖSČIOMIS – PER LIETUVOS MIESTUS

Septyniolikmečio kauniečio Jokūbo Kupčinsko užsibrėžtas tikslas – maždaug per 30 dienų pėsčiomis apkeliauti apie trečdalį miesto statusą turinčių Lietuvos miestų.

Rengėsi atsakingai

Liepos viduryje savo kelionę pradėjęs nuo Kauno autobusų stoties, po mėnesio čia pat jis ir ketina sugrįžti.

Ant pečių – nelengva kuprinė, kasdien įveikiami apie 50  km, nuospaudos ant padų – visi šie sunkumai yra niekis, palyginti su dideliu noru vieną vasaros mėnesį praleisti kuo prasmingiau. Nors idėja, kaip sako Jokūbas, nėra paties sugalvota, o pasiskolinta iš prieš kelerius metus po Lietuvą pėsčiomis keliavusio komiko Manto Bartuševičiaus, tačiau ją įgyvendinti jaunuolis ruošėsi atsakingai dar nuo praėjusių metų lapkričio.

"Apie savo turimą tikslą tėvams papasakojau gruodį, o kelionę planuoti pradėjau gerokai anksčiau – tyrinėjau žemėlapį ir dėliojausi maršrutus, kaip ir kur eisiu. Kelionę pradėjau ne taip seniai – liepos viduryje nuo Kauno autobusų stoties ir žingsniavau vakarinės Lietuvos dalies – Šakių link, o šiuo metu esu pakeliui į Šalčininkus", – telefonu pasakojo buvusio Kauno mero, Seimo nario Andriaus Kupčinsko sūnus, net pokalbio metu nestabtelėjęs atsikvėpti.

Paklaustas, kokiais kriterijais dėliojo kelionės po Lietuvą maršrutą, jaunuolis užsiminė, kad svarbiausia jam – aplankyti kuo daugiau Lietuvos miestų, turinčių tokį statusą. Jų šalyje – 103.

Tad kiekviena diena turi paties nusibrėžtas gaires, kaskart naujais keliais lydinčias į galutinį tikslą – per mėnesį nukeliauti pėsčiomis į 32 skirtingus Lietuvos miestus.

Man, kaip tikriausiai ir bet kuriai kitai mamai, sunku patikėti, kad vaikas jau užaugo, – vis norisi iš paskos bėgti su pagalve.

Džiugina žmonių svetingumas

"Ant kuprinės esu prisitaisęs palapinę. Kiekvieną vakarą atėjęs į suplanuotą gyvenvietę, tenykščių paprašau leisti pasistatyti jų kieme palapinę ir įsikurti. Žmonės mane sutinka svetingai. Dar nebuvo nė vieno, kuris atsisakytų. Jų geranoriškumas išties džiugina – leidžia nusiprausti, išsivalyti dantis, paruošia vakarienę, pusryčius, o kas rytą išlydi", – pasakojo kaunietis.

Tiesa, kai sutikti žmonės sužino, kad Jokūbas ryžosi Lietuvą apkeliauti pėsčiomis, kai kuriems tai atrodo keista, todėl tenka išgirsti net klausimą: "Gal tu kvailas?", tačiau didžiosios pakeleivių daugumos veidus nutvieskia nuostaba – kodėl septyniolikmetis keliauja vienas?

"Draugų, kurie sutiktų įveikti tokius atstumus, neatsirado, nors išties mėginau prikalbinti ne vieną. Tačiau nesvarbu, kad einu vienas, į priekį mane veda sutiktų žmonių džiaugsmas ir tikėjimas, jog man pavyks", – gros nuotaikos neslėpė J.Kupčinskas.

Sunki kuprinė

Paprašytas įvardyti didžiausią iššūkį, tenkantį suplanuotos kelionės po Lietuvą metu, vaikinas teigia, kad išbandymas – tikrai ne tūkstančiai nueitų žingsnių, o nemažai sverianti kuprinė.

"Ant pečių su savimi nešuosi miegmaišį, miegojimo kilimėlį, palapinę, drabužius ir keletą būtinų dalykų – daugiafunkcį peiliuką, apsaugus nuo lietaus, išorines baterijas, nes ne kasdien žmonės leidžia įkrauti mobilųjį telefoną, ir, žinoma, maisto bei daug vandens", – atviravo kaunietis.

Šiek tiek daugiau nei prieš savaitę kelionę pradėjęs vaikinas neslepia – jį stebina ne tik Lietuvos žmonių geraširdiškumas, bet ir kai kurie pamatyti šalies vaizdai.

"Gerokai nustebino kraštovaizdžio pokytis, kai beveik baigęs eiti dalimi Suvalkijos, iš visiškų lygumų pastebėjau išnyrant dideles kalvas. Nemaniau, kad Lietuvoje, ties Lazdijais, tokių yra", – sukauptais įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Pėsčiomis jau nukeliauta į Ežerėlį, Šakius, Kudirkos Naumiestį, Kybartus, Lazdijus, Veisiejus, Druskininkus, Eišiškes. "Ypač maloniai mane sutiko Kudirkos Naumiestyje – tenykščiai surengė net ekskursiją po miestą. Sužavėjo ten pamatytas istorinis paveldas. Mieste nemažai įsimintinų lankytinų objektų. Veisiejuose taip pat patiko – šis miestelis savo geografine padėtimi gana panašus į Trakus", – emocijų nešykštėjo vaikinas.

Tėvai palaiko

Lankydamasis skirtinguose Lietuvos miestuose jaunuolis sako kasdien palaikantis ryšį su artimaisiais telefonu. Kalbėtis dažniausiai tenka rytais ir vakarais.

Tėvai neslepia besibaiminantys dėl sūnaus pasirinkimo praleisti vieną vasaros mėnesį kasnakt vis kito Lietuvos miesto žmonių ir gamtos prieglobstyje, tačiau tiki ir palaiko.

Pasidalyti mintimis apie džiaugsmus ir baimes, išleidus sūnų į daug žingsnių pareikalausiančią kelionę, su "Kauno diena" sutiko septyniolikmečio mama Jurgita.

– Prisiminkite savo reakciją, kai sužinojote, kad Jokūbas vienas keliaus po Lietuvą. Kokia ji buvo?

– Ignoravau šią mintį, nes toks iššūkis pasirodė esantis labai baisus. Ma, kaip tikriausiai ir bet kuriai kitai mamai, sunku patikėti, kad vaikas jau užaugo, – vis norisi iš paskos bėgti su pagalve (šypteli – aut. past.). Nerimavome ir dėl sūnaus sveikatos – ar jis nepalūš, ar nenutiks kas nors blogo, juk aplinkoje daug pavojų, bet iki šios minutės Jokūbas sutiko tik puikius žmones, sulaukė reikiamos pagalbos. Neslėpsiu, tai džiugina ir netgi graudina, kad Lietuvos gyventojai – geri ir šviesūs. Žinoma, baisu, kad jis išėjo vienas. Viena vertus, einant su bendrakeleiviu galima pasikalbėti, pasitarti. Tačiau, kita vertus, kai žingsniuojama savo tempu, pačiam arba kitam žmogui tektų prisiderinti. Dažnai kelionėje tai trukdo.

– Kai daugelis renkasi keliauti automobiliais ar dviračiais, jūsų sūnus pasirinko sudėtingiausią būdą – įveiks kelią pėsčiomis. Galbūt žinote, kodėl jo pasirinkimas – būtent toks?

– Pernai Jokūbas važiavo į daugelį šalies miestų, tačiau apskaičiavo, kad keliaujant transportu, tektų išleisti didelę sumą pinigų. Todėl nutarė apeiti Lietuvą pėsčiomis.

– Ar seniai Jokūbo mintis apnikusi kelionių magija?

– Kaip jau minėjau, pernai jis važinėjo po miestus ir miestelius Lietuvoje, turinčius miesto statusą. Buvo išvykęs su klasiokėmis į Zakopanę Lenkijoje – trys šešiolikmečiai keliavo po kalnus savaitę. Tai buvo pirmasis didesnis iššūkis, bet supratau, kad ne paskutinis (šypteli – aut. past.). Šiemet sūnus su klasiokais buvo išvykęs į Miuncheną – susiplanavo savo maršrutą. Tad tėvams belieka tik pritarti ir palinkėti sėkmės.

Susitiko Druskininkuose

– Ar dažnai šiomis dienomis nuo artimųjų skambučių netyla sūnaus telefonas?

– Nors kartais paskambiname dienos metu, bet esame sutarę, kad vieni kitiems skambinsime rytais ir vakarais – tokia taisyklė.

– O, jei nutiktų kas nors nenumatyto, ar esate sugalvoję planą B?

– Visada galime sėsti į automobilį ir parsivežti Jokūbą. Šį savaitgalį viešėjome Druskininkuose ir buvome susitikę, nes sūnus keliavo pro šį miestą. Nors jis bandė užsiminti, kad galbūt pasimatyti nereikia, pajuokavau, jog net stovyklaujančius vaikus tėvai savaitgaliais aplanko.

– Pamatėte sūnų po savaitės. Ar dabar ramiau?

– Ramiau, nors Jokūbo pėdos ir nusėtos pūslių nuo ėjimo, o ant pečių – beveik 17 kg sverianti kuprinė, kurią namie vos pakėliau nuo žemės, bet jis besišypsantis ir laimingas, tai – svarbiausia.