Praktikantai apie žmonių gaivinimą: viskas – kaip veiksmo filme | KaunoDiena.lt

PRAKTIKANTAI APIE ŽMONIŲ GAIVINIMĄ: VISKAS – KAIP VEIKSMO FILME

  • 1

„Viskas atrodė kaip kokiame veiksmo filme“, – sako Aivaras Macijauskas ir Ugnė Norvaišaitė, kurie po sėkmingo žmogaus atgaivinimo dalijasi savo emocijomis. 

„Būsimų jaunų specialistų Aivaro ir Ugnės, o šiandien dar tik praktikantų, patirtys ir išgyvenimai abejingų nepalieka...“, – rašoma Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties feisbuko paskyroje. 

A. Macijauskas pasakoja, kad daugiausiai įspūdžių paliko iškvietimas į Raudondvario miestelį, kai netikėtai žmogų mašinoje galimai ištiko infarktas. „Lėkėme dvi brigados –mes į pagalbą. Važiuojant slaugytoja Audronė davė man nurodymus, ką turiu paruošti ir paduoti dar bevažiuojant pas pacientą. Pirma mintis pamačius, kur važiuojame ir paciento amžių, buvo, kad tai gali būti mano tėtis, nes visai šalia dirbo, todėl gana bijojau pamatyti pirmąjį vaizdą. Tačiau privažiavę iššokome iš mašinos ir „kritome“ ant kelių prie paciento ir tai, ačiū Dievui, nebuvo mano artimas žmogus. Taigi, prasidėjo gaivinimas. Visiška tyla, girdisi tik tam tikri nurodymai, Audronės žodžiai „aš dirbu prie vaistų“. Gydytojas Sergejus vadovauja gaivinimui, stebi monitorių, ten matome skilvelių virpėjimą. Kol kitos brigados vairuotojas-paramedikas daro krūtinės ląstos paspaudimus, mūsų brigados vairuotojas-paramedikas atneša „Luką“ – krūtinės ląstos automatinį paspaudėją, kad atsilaisvintų rankos. Tuo metu gydytojas Sergejus ruošia defibriliatorių ir nuskamba žodžiai „atsitraukt“. Visi atsitraukia, „iškrova!“. Toliau „Lukas“ dirba savo darbą, leidžiamas adrenalinas, laikau lašelinę ir galvoju, kad tik pasisektų. Po paskutinio slaugytojos Audronės kozirio kordarono ir eilinės, gal penktos ar šeštos elektros iškrovos, atsirado sinusinis ritmas, paciento širdis pradėjo ritmingai plakti. Staiga visi renkamės daiktus, veiksmas lyg iš veiksmo filmo, per nepilną minutę pacientas jau ant neštuvų ir keliamas į mašiną. Net nepajaučiau kaip atsidūriau ne savo brigados automobilyje ir jau lekiame link Kardiologijos reanimacijos skyriaus. Laikomės už kur galime, darome viską, kas įmanoma, kad vyras išgyventų. Viskas baigėsi gerai, perdavėme vyrą kardiologams, susirinkome aparatus, o po kurio laiko sužinojau, kad jis sveiksta. O aš turiu labai gerų įspūdžių, kaip be jokių nervų, rėkimo ir susijaudinimo galima taip profesionaliai atlikti savo darbą. Labai noriu padėkoti slaugytojai Audronei, paramedikui Kęstui, gydytojui Kiprui už patarimus ir leidimą praktiškai išbandyti kai kuriuos dalykus, gydytojui Sergejui ir visiems kitiems paramedikams bei gydytojams/slaugytojams už tai, ką galiu išsinešti iš tų kelių parų dirbant kartu. Ačiū!“, – sako vaikinas.

Pirma mintis pamačius, kur važiuojame ir paciento amžių, buvo, kad tai gali būti mano tėtis.

U. Norvaišaitė taip pat pasidalijo įspūdžiais iš įsimintiniausio budėjimo. „Neabejotinai įsimintiniausias buvo trečias budėjimas su gydytoju Sergejumi. Visa para buvo įspūdinga, nes turėjome nemažai labai skirtingų iškvietimų, o gydytojo profesionalumas išties kelia pagarbą ir pasitikėjimą. Būtent per šį budėjimą dalyvavau pirmame savo gyvenime gaivinime. Atsimenu, kad gavus kvietimą ir sužinojus kur vykstame, mintyse pagalvojau „va, dabar tai bus…“. Vykstant į bet kurį kvietimą kirba šioks toks jaudulys, tačiau kvietimo gaivinti negalėčiau sulyginti su jokiu kitu anksčiau jaustu jauduliu. Išlipus iš mašinos viskas atrodė kaip kokiam veiksmo filme, policija, civilis, darantis širdies masažą, žmogus be jokių gyvybės ženklų. Keista buvo tai, kad nejaučiau jokios baimės ar sumišimo, iškart buvau patupdyta prie ligonio ventiliuoti. Prijungus monitoringą paaiškėjo, jog virpa skilveliai, sekė defibriliacijos, vėliau asistolija, viskas vyko valandą, tačiau atrodė kaip  penkios minutės. Gerai suprantu, kad esu tikras laimės kūdikis, nes po tokios kovos lifepack’o ekrane vėl pamatyti sinusinį ritmą yra tikras stebuklas. Regis, per akimirką atsidūrėme Kauno klinikų Kardiologijos reanimacijoje. Išėjus iš ligoninės galvoje sproginėjo fejerverkai, dar niekad nebuvau jautus tokio jausmo. Sunkiai protu suvokiama, kaip teisingai atliktas darbas gali iš naujo įpūsti gyvybę žmogui, kurio jau lyg ir nebebuvo. Apie tokius dalykus gali skaityti, matyti filmuose, klausytis pasakojimų, tačiau, kol pats nesudalyvauji, jau net nekalbu apie suteiktą galimybę būti pilnaverčiu komandos dalyviu ir prisidėti, negali suprasti koks iš tikrųjų svarbus yra mediko darbas“ – sako mergina.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

o as manau,

kad dienąlt uzklupo ilgamėnesinė KORONOTRYDA, uzsakyta verygos.. :)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS