KĄ SLEPIA KUNIGŲ SEMINARIJOS MŪRAI?

Dvasininkai bei jų gyvenimas visais laikais slėpėsi po tam tikru paslapties šydu ir buvo paskata kilti įvairioms kalboms. Nors šiandien Kauno kunigų seminarija nebėra uždara, mažai kam įžengiama teritorija, kaip būdavo seniau, žmonėms tebėra smalsu, kas dedasi už jos sienų.

Dvasininkai bei jų gyvenimas visais laikais slėpėsi po tam tikru paslapties šydu ir buvo paskata kilti įvairioms kalboms. Nors šiandien Kauno kunigų seminarija nebėra uždara, mažai kam įžengiama teritorija, kaip būdavo seniau, žmonėms tebėra smalsu, kas dedasi už jos sienų.

Vynuogės – pagal Bibliją

Praeiviams tikriausiai sunku įsivaizduoti, kad už vandalų dažnai terliojamų seminarijos sienų – nepaprasta, į vieną visumą susiliejanti architektūros ir gamtos oazė. Seminarijos kiemelyje veši išpuoselėti gėlynai ir dekoratyviniai krūmai, o vartelius bei duris apgaubia vynuogienojai, aplipę saulėje nokstančiomis uogomis.

"Pasodinome vynuogių. Laukiame, kol jos užaugs, subręs, kad pagal Šventojo Rašto mintį būtume kaip Viešpaties vynuogynas", – į kopėtėlėmis lipančius augalus ranka mosteli Kauno kunigų seminarijos rektorius monsinjoras Aurelijus Žukauskas.

Rugpjūtį seminarijoje vyrauja tyla ir ramybė – seminaristai atostogauja, tačiau kunigų kalvės vadovas sako, kad nepertraukiama gyvybė pačioje Senamiesčio širdyje egzistuoja jau kone 150 metų – kitąmet Kauno kunigų seminarija švęs garbingą sukaktį.

"Istoriškai žvelgiant, mūsų seminarija išgyveno du pasaulinius karus ir netgi keturių santvarkų pasikeitimus. Tai kalba apie unikalų šios įstaigos gyvybingumą. Nepaisant begalės norų ir pastangų ją užgniaužti, seminarija, ačiū Dievui, atlaikė visus išbandymus ir šiandien esame gyvi", – neslėpė pasididžiavimo rektorius A.Žukauskas.

Stoja ir patyrę

Nuo rugsėjo seminarijoje vėl apsigyvens klierikai iš Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Vilkaviškio ir net Talino (Estija) vyskupijų. Pasak rektoriaus, šiais mokslo metais čia gyvens ir studijuos aštuoniolika būsimų dvasininkų.

"Šiemet buvo pateikti penki prašymai stoti į seminariją. Iš jų galėjome patenkinti tris. Du studentai pateko į parengiamąjį, o vienas – tiesiai į antrą kursą. Pastarasis dvejų metų formaciją yra praėjęs vienoje iš Ispanijos kunigų seminarijų, baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą, įgijęs su informacinėmis technologijomis susijusią specialybę. Jis kilęs iš Vilniaus krašto, bet pas mus atvyko Talino vyskupo siuntimu", – dėstė monsinjoras A.Žukauskas.

"Ar geriau, kai norą tapti kunigu išreiškia mokyklą baigęs jaunuolis, ar gyvenimo jau matęs vyras?" – pasiteirauju seminarijos vadovo.

Monsinjoras atviras – vienareikšmiško atsakymo nėra. "Manoma, kad vyresnio amžiaus žmogus, atėjęs į seminariją, jau turi gyvenimiškos patirties ir žino, ko labiau nori. Tiesos yra. Bet kartais būna paradoksų: iš vyresnio ir, atrodo, labiau patyrusio seminaristo tarsi tikiesi daugiau, o kitas, jaunesnis, jį pranoksta savo brandumu. Išties tai nustebina, bet ne tik amžius suteikia žmogui brandos", – pastebi dvasininkas.

Miegamieji – tabu

"Čia mūsų valgomasis", – rektorius atveria duris į erdvią patalpą. Į akis krinta ant ilgos indaujos sustatyti sporto apdovanojimai.

"Kasmet tarp seminarijų vyksta krepšinio varžybos. Kai į šį turnyrą įsijungė Rygos seminarija ir pralošė, pasiūlė sužaisti draugiškas futbolo rungtynes. Rygoje surengėme pirmąsias tarpseminarines futbolo varžybas. Šiemet jau vyko krepšinio, tinklinio varžybos, seminaristai iš Rygos vėl mus pakvietė į svečius žaisti futbolą", – laisvalaikio akimirkomis dalijosi A.Žukauskas.

Valgomajame pasmalsauju, ar klierikai turi išskirtinių pageidavimų dėl maisto. "Valgo ir mėsą, ir žuvį. Tai, kas patiekta, tą ir valgo. Nemėgstu, nenoriu – tokių dalykų pas mus nėra", – garantavo vadovas.

Jeigu kas nors mano, kad būsimieji kunigai viską gauna už dyką, įstaigos vadovas skuba paneigti šį mitą. "Jeigu jaunam žmogui nuolat viską duodi, nebūtinai tai yra gerai. Jaunas žmogus turi pajusti, kad pats turi prisidėti – mokėtų duoti ir dalytis", – paaiškina A.Žukauskas.

Anot jo, visos Lietuvos seminarijos buvo sutarusios, kad kas mėnesį kiekvienas studentas mokėtų 90 litų simbolinį mokestį. Nuo šių mokslo metų klierikai turės mokėti 30 eurų kas mėnesį. Pasak rektoriaus, pinigai panaudojami jų pačių labui – visi kartu važiuoja į kokią nors išvyką, eina į teatrą.

Prie seminarijų išlaikymo prisideda valstybė. Kitas šaltinis – vyskupijos, kai parapijose daromos rinkliavos seminarijoms, ir pavienių geradarių aukos.

Kaip atrodo būsimų dvasios ganytojų kambariai? "Nieko neslepiame, bet paprastai studentų kambarių nerodome. Yra vienintelė diena per metus – tai atvirų durų diena ketvirtąjį Velykų sekmadienį, kai galima apsilankyti seminarijoje ir viską apžiūrėti", – paaiškina rektorius. Pasak jo, dar rengiamas ir vaikinų savaitgalis, kai besidomintieji dvasininko pašaukimu gali atvažiuoti į seminariją, gyventi šioje aplinkoje, kartu melstis, valgyti, bendrauti, dalyvauti tam tikroje programoje.

Kas tas kunigas?

Kuo šiais laikais seminarija patraukia jaunus vaikinus, rektorius A.Žukauskas nedrįso vertinti, sakydamas, kad to reikėtų klausti pačių studentų.

"Būčiau subjektyvus. Galiu kalbėti tik apie tai, kas mane patraukė arba tai, ką iš jų girdžiu", – priduria monsinjoras.

Anot jo, dažniausiai įspūdį padaro gyvenime sutikti tikintys žmonės, kurie tą tikėjimą ne tik išpažįsta, bet juo gyvena – parapijos klebonas, vienuolis. "Tų žmonių tikėjimo pavyzdys turi tam tikrą užkratą", – įsitikinęs dvasininkas.

Būta metų sovietmečiu arba prasidėjus Lietuvos atgimimui, kai seminarijoje studijavo daugiau kaip 200 klierikų. Kas nutiko, kad dabar vaikinai nebesiveržia tapti kunigais? Negi tas rektoriaus įvardytas tikėjimo užkratas nebeveikia?

Pasak A.Žukausko, sovietinės valdžios metais seminarijoje būta visko. Apie 1974–1978 m. Kaune studijavo 24 studentai iš visos Lietuvos, nes čia veikė vienintelė kunigų seminarija ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos valstybėse. "Vėliau atėjo atgimimo banga, kuri, kaip ir visos bangos, – pakelia. Buvo pakilimas ir seminarijoje, kai mokėsi daugiau kaip 200 studentų. Paskui atėjo metas, kai seminarija dalijosi: atsirado Vilniuje, Telšiuose ir Marijampolėje. Dabar Marijampolėje nebėra, liko trys seminarijos Lietuvoje, kuriose visose studijuoja daugiau kaip 30 studentų", – vardija vadovas.

Jis pats gerai pamena, koks stiprus filtras sovietmečiu sijojo siekiančiuosius tapti dvasininkais: norint patekti į seminariją reikėjo pereiti dvi instancijas – išlaikyti seminarijos stojamuosius egzaminus, bet prieš tai dar reikėjo atlaikyti valstybės institucijos – saugumo – išbandymą. "Jeigu saugumiečiai nepasirašydavo, tai į seminariją galėjai ir nepatekti, nes seminaristų skaičius buvo ribojamas. O pašaukimų buvo. Daug kas ėjo čia suvokdami kunigystę tarsi būdą pasipriešinti valdžiai ir šis motyvas tuo metu vežė, – pasakoja A.Žukauskas.

Noras viską gauti

Nuo 2001-ųjų pavasario seminarijai vadovaujantis dvasininkas pripažįsta, kad per metus nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo daug kas pasikeitė iš esmės.

"Atgimimo metais kunigas buvo keliamas ant pjedestalo – jis buvo kovotojas, tiesos sakytojas. Atgimimo bangai atslūgus, grįžtama prie kunigiškos tapatybės. Svarstoma, kas tas kunigas yra šiandien: politikas, administratorius, žmogus, kuris tarnauja? Šiandienė Bažnyčia akcentuoja, kad tai yra Dievo žmogus žmonėms. Jis turi būti atviras žmonių lūkesčiams ir šiandienos rūpesčiams", – dėsto A.Žukauskas.

Jis sako pastebintis, kad šiandien jaunas žmogus labiau nori viską gauti, negu yra linkęs duoti. O ir besikeičianti situacija šeimose turi įtakos jaunų žmonių pasirinkimui.

"Per kunigystės ir vadovavimo seminarijai laiką stebiu didžiulę mūsų šeimų bėdą. Pas mus ateina jaunuolių, kurių šeimos yra skilusios. Kai kalbamės atvirai, jaučiu, kad jiems dėl to skauda. Iš tvirtesnės šeimos, kurioje yra ir mama, ir tėtis, ir yra sugyvenimas, matau daug šviesesnį veidą bei tvirtesnį pasiryžimą, nes jis jau šeimoje gauna vertybinius pagrindus, mato darną, kuria jis gali ir nori dalytis su kitais. Šeimų vaidmuo labai svarbus", – tikina seminarijos vadovas.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad dabar šeimos nėra tokios gausios, kaip prieš keliasdešimt metų, o jeigu šeimoje auga 1–2 vaikai, tėvai deda viltis, kad šie pratęstų giminę. "Tai labai jautrūs dalykai", – pripažįsta dvasininkas.

Lieka galimybė klysti

Ne pačiais gražiausiais darbais kartais išgarsėjantys ar net į kriminalinių įvykių suvestines patenkantys kunigai – šiandien ne toks jau ir retas reiškinys. Ką daro seminarija, kad paskui nebūtų gėda už išleistus auklėtinius?

Būsimuosius dvasininkus ugdančios įstaigos rektorius tikina, kad seminarija tėra tik vienas etapas kunigo gyvenime. "Aišku, tai labai svarbus etapas, kai susipažįstama su tuo, ko žmonės iš jo laukia ir tikisi. Per formacijos metus gyvendamas bendruomenėje jis gali labiau pažinti savo charakterio bruožus. Baigęs kunigų seminariją, žmogus išeina į aplinką, kurioje susiduria su pačiais įvairiausiais kitų lūkesčiais ir gyvenimo situacijomis. Ir toliau reikia ugdytis. Seminarija nėra ta vieta, iš kurios kunigas išleidžiamas į pasaulį kaip baigtas produktas. Kunigo formavimasis vyksta visą jo gyvenimą", – aiškina A.Žukauskas.

Jis pats sako jaučiantis, kad iš kunigo žmonės daugiau reikalauja ir daugiau tikisi nei iš bet ko kito. "Tuos lūkesčius stengiesi pateisinti, bet visada yra galimybė ir suklupti, ir savimi nusivilti", – pripažįsta dvasininkas.

Ir krepšinis, ir tenisas

Užsukame ir į bažnyčią, kurioje būsimieji kunigai praleidžia nemažai laiko. Sovietmečiu ji buvo nuniokota ir paversta sandėliu, bet praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje grąžinta seminarijos reikmėms, sutvarkyta, o 1982-aisiais vėl pašventinta. Sekmadieniais į bažnyčią susirenka melstis ir nemažas būrys kauniečių – prieš šešiolika metų ji atverta visuomenei.

"Tai buvo pirmoji Lietuvoje bažnyčia, kurioje altorius atsuktas į žmones. 1982 m. toks žingsnis buvo išties progresyvus", – pripažįsta A.Žukauskas.

Jis kartu su klierikais čia kasdien švenčia Eucharistiją – šv. Mišias. Nuo to ir prasideda seminarijos studentų kasdienė dienotvarkė. "Paskui kartu pusryčiaujame, pasidalijame darbais. Stengiamės susirinkti ir bendriems pietums bei maldai, o paskui vėl užsiimame savais darbais, turime šiek tiek laisvalaikio. Laisvu metu žaidžiame krepšinį, stalo tenisą, studentai paprašo išeiti aplankyti kokį muziejų ar ką kita. Einame pasivaikščioti po Santaką. Po bendros vakarienės dar būna šiek tiek laisvo laiko, bendra vakaro malda ir ramybės laikas. Studentai dar gali studijuoti, melstis, o 22 val. – pasirengimas miegui", – įprastą dienos ritmą atskleidžia vadovas, kuriam, atrodo, ši dienotvarkė taip pat tapusi savastimi.

Leidžia ilgiau pamiegoti

Klierikai kasdien išeina į miestą, nes Kauno kunigų seminarijos studentai kartu yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto studentai.

"Daugumą paskaitų jie lanko kartu su VDU studentais. Viena kita paskaita, tiesiogiai susijusi su kunigystės pašaukimu – specialioji liturgika, papildomos lotynų kalbos paskaitos, mandagumas – vyksta čia, seminarijoje", – paaiškina rektorius.

Šeštadienį klierikams – laisvadienis, kai jiems netgi leidžiama ilgiau pamiegoti. Pasak A.Žukausko, šv. Mišios vyksta dieną, o visą savo laiką studentai gali planuotis patys: susitikti su draugais, išvažiuoti į kokią išvyką, pasivaikščioti mieste. Sekmadienį visi vyksta į paskirtas parapijas, kur atlieka pastoracinę praktiką.

"Kitokia ta seminarija dabar, nei buvo tada, kai aš įstojau, kai tik kartą per savaitę ir tik po du išeidavome į miestą, tik du kartus per metus grįždavome į namus", – šypteli monsinjoras.

Seminarijos komanda

Keturi vadovai: rektorius, prefektas, studijų dekanas ir dvasios tėvas.

Kiti darbuotojai: sekretorė-buhalterė, prokuratorius (atsakingas už ūkinius reikalus), techninis inžinierius, du darbuotojai, kiemo tvarkytoja-sodininkė, bažnyčios valytoja, dvi šeimininkės.

Aštuoniolika studentų.