Žvynabudė – grybas, garsėjantis mėsos skoniu. Neretai jį kaip alternatyvą mėsai renkasi ir vegetarai. Tačiau kaunietei Agnei žvynabudžių rinkimas ir jų ragavimas baigėsi apsilankymu priimamajame.

„Su šeima išėjome į parką pasivaikščioti ir pamatėme žvynabudes. Jas valgome dešimtmetį, tai buvome įsitikinę, kad viskas su jomis gerai, nes jos lygiai taip pat atrodo. Prisirinkome, parsinešėme namo. Kol vyras išvažiavo žvejoti, nusprendžiau jų išsikepti. Čia ir buvo labai laiminga dalis, kad jas valgiau tik aš viena. Nei mažylis negavo pieno, nei vyras jų nevalgė. Prisikepiau aš žvynabudžių ir nemažai jų suvalgiau. Po pusvalandžio pajutau, kad darosi taip bloga, kaip gyvenime nėra buvę“, – pasakojo kaunietė Agnė Jankauskienė.

Ekspertai skaičiuoja, kad Lietuvoje yra maždaug penkios žvynabudžių ir panašių grybų žvynoklių rūšys, tačiau valgoma tik viena. Ją atskirti padeda grybo kepurės dydis.

Pasirodo, prisirinkau netinkamų grybų.

„Žvynabudės, skėtinės žvynabudės, čia mes turime omenyje tą jau pagrindinį valgomą grybą, kurio žmonės ieško ir nori paragauti. Tai yra didelis grybas. Vienas pagrindinių požymių – tai nėra mažas kažkoks grybukas, kepurėlė būna dešimt, penkiolika, o kartais net trisdešimt centimetrų dydžio, kuri būna ant aukšto, maždaug penkiolikos centimetrų koto. Šitas grybas nuo pat pradžių auga gana didelis. Čia vieni iš pagrindinių bruožų, kurie gali padėti atskirti šitą grybą nuo kitų“, – teigė grybų ekspertė Aurelija Plūkė.

Nors žvynabudes renka jau dešimt metų, kad padarė klaidą, Agnė suprato tik pajutusi pirmuosius simptomus.

„Paskambinau vyrui, kad tik tų grybų nevalgytų. Paskambinau ir į apsinuodijimų centrą, kad dar papildomai gaučiau patarimų. Aš jų klausiu: kaip taip gali būti, kad nuo žvynabudžių apsinuodijau? Jie manęs tarsi tradiciškai paklausė: ar negali būti, kad jos buvo mažytės? Sakau, tai taip, mažytės. Galbūt dar labai jaunos. Tada mane labai nustebino, kai pasakė, kad mažos žvynabudės yra nevalgomos. Pasirodo, prisirinkau netinkamų grybų“, – kalbėjo kaunietė.

„Žvynabudėlės turi amantininų, kurios galėtų sukelti kepenų pažeidimus. Simptomai pasireikštų po maždaug šešių ar net po dviejų parų, todėl iškart pradėjus vemti ar net viduriuoti, tai nebūtų pagrindiniai požymiai dėl žvynabudėlių apsinuodijimo. Būtent vėmimas, viduriavimas ir pilvo skaudėjimas po paros jau galėtų būti požymiai, kad suvalgėme ne tuos grybus, kuriuos norėjome“, – pažymėjo Liepa Gudaitytė, toksikologijos rezidentė.

Medikai primena, kad dėl tokių apsinuodijimų visada reikėtų kreiptis skubios pagalbos.

„Jeigu valgėme kažkokių žaliųjų grybų, kurie galėtų būti panašūs į žaliąsias musmires, žvynabudes, žvynabudėles ir jaučiame stiprų spazminį pilvo skausmą, pykinimą – reikėtų sunerimti. Tokiu atveju būtų gerai bent jau pasikonsultuoti su gydytojais“, – patarė rezidentė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Grybų ekspertė A. Plūkė tikina, kad žvynabudes valgyti saugu tik tada, kai rastas grybas atitinka šiuos požymius: turi nekeisti spalvos, kotas turi būti išmargintas zigzagiškai, kepurė – žvynuota, o pats grybas didelis ir šviesiai rudos spalvos.

„Visi kiti grybai, kurie yra panašūs į žvynabudes, būna mažesni, kepurė tokia lyg gauruota, žvyneliai – ryškesni, o kotas lygus. Bet kokiu atveju, reikėtų laikytis pagrindinės grybautojų taisyklės: jeigu nesi 110 proc. tikras, tai grybą geriau palikti, ypač, jeigu renki jį valgymui. Jeigu ieškome žvynabudės, radome grybą, atrodo panašus, bet nesame tikri, tai visada galime internete susirasti skėtinės žvynabudės aprašymą. Dar kartą pasitikriname, ar viskas atitinka. Jeigu atitinka, tai galime bandyti valgyti. O jeigu turime abejonių, tai tuos grybus paliekame ir ieškome gerai pažįstamų“, – grybautojų patarimais dalinosi A. Plūkė.