KAUNO ARKIVYSKUPAS – PAŠAUKTAS, SAVAS, IŠ ŠANČIŲ

„Labai greitai eina gyvenimas“, – sako Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, vasario 17-ąją švęsiantis auksinį 50-ies metų jubiliejų.

„Kai buvau 20-ies, įtariau, kad greitai eis gyvenimas. Paskaičiavau, kad dukart po 20 – ir jau pensininkas. Eik tu sau, reikia kažką daryti, nes tuoj bus baigta! – taip mąsčiau tuomet. 50 metų praėjo dar greičiau, nei įsivaizdavau. Tiek visokių svajonių, planų nuvažiuoti kažkur, kažką nuveikti, patirti, o tiek ne daug laiko!“ – artėjant sukakčiai mintimis dalijosi dvasininkas. Apie gyvenimą ir įsimintiniausias akimirkas su K.Kėvalu kalbėjomės jo vaikystės namuose – Žemuosiuose Šančiuose kartu su mama Irena Kėvaliene.

Kad tikėtų

„Mano lauktieji svečiai!“ – pravėrusi šviesaus buto duris žurnalistėms džiaugiasi ir lyg maldai rankas suglaudžia besišypsanti moteris – Kauno arkivyskupo metropolito K.Kėvalo mama ponia Irena.

„Taip, mama, mes jau čia“, – su plačia šypsena veide į savo gimtuosius namus kartu su mumis įžengia Kauno arkivyskupijos ganytojas. Neskubame sėsti pokalbio, nes vaizdas pro buto langus traukia akį: čia pat – Nemunas, pilnas žiemoti likusių gulbių, tolumoje – žiemos nubalintas peizažas su Napoleono kalnu.

„Vyras – iš Suvalkijos, tai vis stengėsi, kad turėtume visko, buvo elektrikas ir vadovaujantį darbą dirbo. Turėjo galimybę išsirinkti namą Žemaičių gatvėje arba prie Nemuno. Aišku, išsirinko prie Nemuno“, – mintimis į jaunystę sugrįžta šių namų šeimininkė, dabar čia gyvenanti viena – jos gyvenimo bendrakeleivis vyras Antanas Kėvalas 2016 m. iškeliavo pas Viešpatį, kai sūnus Kęstutis jau ėjo Kauno arkivyskupo augziliaro pareigas.

„Svarbiausia, kad vaikai sveiki užaugo“, – atskleidžia ponia Irena ir prisipažįsta į šituos namus atitekėjusi. „Atėjau ant gatavo, vyras čia pasistatė butą. Kai kas man sakydavo, kad atėjau tik su dviem čemodanais, aš atsakydavau: ne, su trimis, ir dar su dviem tašėmis!“ – juokiasi iš Aukštaitijos kilusi I.Kėvalienė. Jos tėviškė Rokiškio rajone, Kriaunų kaime, svarbi ir Kęstučiui.

„Kad jis būtų kunigu ar vyskupu, net minties nebuvo. Aš tik norėjau, kad vaikai būtų tikintys“, – rodydama seminaristo Kęstučio nuotrauką sako jo mama, pati nuo mažumės augusi tikinčioje šeimoje.

„Mano tėtis buvo kalvis, turėjo bričką, buvo labai gerbiamas. Augome su sese, paskui dar du maži vaikai atsirado – brolis ir sesuo. Į bažnyčią privaloma sekmadieniais būdavo. Tie sekmadieniai – tokie gražūs, šviesūs, ir jokio darbo, net jei reikėdavo šieną suvežti ar dar ką padaryti. Sueidavo ir kaimynės, šnekučiuodavomės“, – apie šventos dienos – sekmadienio – tradiciją savo tėvų šeimoje pasakoja I.Kėvalienė. Nors tuokėsi ir vaikus augino sovietmečiu, bet tėvų įskiepytas vertybes atsinešė ir į savo šeimą.

Sąsajos: Žemuosiuose Šančiuose ant Nemuno kranto užaugęs K.Kėvalas sako, kad buvo nelengva savame krašte tapti arkivyskupu. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Šviesūs prisiminimai

Paklausta, kokia buvo Kęstučio vaikystė, mama lyg iš smulkių detalių dėlioja anuomečio gyvenimo mozaiką: 1970 m. Irena ir Antanas sukūrė šeimą, 1972-aisiais gimė pirmagimis Kęstutis, balkonuose džiūstantys vystyklai, tuščios parduotuvių lentynos, vyro rūpestis, kad šeimai nieko netrūktų.

„Čia pat mokykla Šančiuose – vaikai eidavo pėščiomis. Aš dabar tais takais vaikštau, priklausau Sveikuolių klubui, – sako grakščios figūros moteris ir pasidžiaugia, kad šeima visada palaikė jos dalyvavimą sveikuolių renginiuose. – Vyras išleido, vaikai su juo likdavo namuose, o močia laksto laukais plevėsuodama plaukais.“

Ji neslepia – gyventi, dirbti, auginti vaikus anuomet nebuvo lengva, tačiau nesiskundžia ir apie prabėgusius metus pasakoja šviesiai.

„Bobulės, kaimynės padėjo vaikus auginti. Dirbau buhaltere, reikia nuvažiuoti į banką Laisvės alėjoje paduoti dokumentus, ataskaitas, tai vienai močiutei, kitai nunešu ar kaimynei, ir pažiūri kokias porą valandų“, – pasakoja sūnų Kęstutį, dukras Jūratę ir Neringą užauginusi ponia Irena.

Pasak jos, tuomet virė bendruomeniškas gyvenimas, kaimynai daug bendraudavo, šventes kartu švęsdavo, o jei reikėdavo – pagalbon ateidavo. „Soduose Gervėnupyje kokios šventės būdavo! Geležinkeliečių sodas, sezono atidarymas, dūdų orkestras atvažiuodavo, prie vandens padengti stalai, suneštinės vaišės. Tokia ir Kęstučio vaikystė buvo“, – šypsosi pašnekovė.

Su geltonais šalmais

„Koks Kęstutis buvo vaikystėje?“ – smalsauju. „Nelabai išdykęs. Namuose – klusnus, tik kartais nevalgydavo“, – prisimena mama.

„Tėčio prisibijodavau, nes jis gana griežtas buvo. Mama – švelnesnė, visada buvo artimesnė. Tėvas konkretus: darbai, tvarka. Žinoma, būdavo ir daug gražių momentų kartu, kai per atostogas važiuodavome į Palangą, visi atsipalaiduodavome, nebūdavo darbų, lėkimo“, – į vaikystę sugrįžta pats K.Kėvalas.

Pasirodo, tėvo Antano griežtumas ir darbštumas – ne atsitiktinis: augęs gausioje aštuonių vaikų šeimoje, anksti neteko savo tėvo, tad, sulaukęs vos trylikos keturiolikos metų, jau pats turėjo imtis šeimos maitintojo pareigų. „Su ta nuostata ir paskui gyveno. Atsimenu jį daug ir sunkiai dirbantį“, – pasakoja dvasininkas.

Anot ponios Irenos, jos vyras visuomet labai stengėsi, kad tik šeimai būtų geriau. „Norėjo požeminio garažo. Turėjo tik motociklą, o norint gauti garažą, reikėjo turėti motociklą su priekaba. Priekabą ir garažą jis vis dėlto gavo. Paskui būdavo visi sėdame ant motociklo, Dieve, laukai dobilais kvepia! Ir lekiame į Šventąją, nes ten buvo jo darbovietės poilsiavietė. Kęstutis ir Jūratė – priekaboje, visi su vienodais geltonais šalmais“, – smagiomis šeimos gyvenimo akimirkomis dalijasi I.Kėvalienė.

Kėvalų šeima visada švęsdavo Kūčias, Kalėdas, Velykas. „Ar komunistas, ar socialistas, visi aplink švęsdavo“, – juokiasi pašnekovė.

K.Kėvalas sako, kad nors niekas ir nesigirdavo, bet šventinė nuotaika buvo juntama aplink: „Namai arti, ir gali jausti pagal šviesas languose, kada jau visi susėda Kūčių švęsti. 1984–1985 m. – ir lietuviškos dainos skambėdavo, ir „Tautišką giesmę“ užgiedodavo. Tuo metu tai buvo kriminalas, bet įdomiausia, kad niekas nieko neįskundė. Man tai darė didelį įspūdį. Visi kaimynai buvo labai draugiški.“

Kiekvieną sekmadienį I. ir A.Kėvalai eidavo į bažnyčią. „Būdavo, kad aš maištaudavau. Tėvas išeina į bažnyčią, aš – guliu lovoje. Aha, išėjo. Pradeda sąžinė graužti. Atsikeliu, apsirengiu, pasiveju. Einame abu tylėdami, nieko jis man nesako. Jokio priekaišto. Man patiko, kad nebuvo nuožmaus laužimo – privalai! Bet visada mačiau jų pavyzdį: tėvas eidavo 10 val., mama – 12 val. Galėjau pasirinkti, su kuo eisiu“, – šypsosi dabartinis Kauno arkivyskupijos ganytojas.

Ponia Irena sako, kad niekada neslėpė savo tikėjimo. „Buvau įspėta, kad turiu tapti komjaunuole, nes niekur neįstosiu. Į komjaunimą įstojau, bet paskui 27 metai sueina ir į Komunistų partiją turi stoti, nes mes juk smarkiai komunizmą statėme, – nusikvatoja moteris. – Buvau ekonomistė, svarbios pareigos, bet pasisakiau, kad einu į bažnyčią. „Von“, – sako, užtrenkė duris, ir tuo viskas pasibaigė. Taip ir nestojau į partiją.“

„Margi tie nugyventi metai, pasikeitusios santvarkos, – lyg atsidūsta ponia Irena, jaunystėje mačiusi, kaip į Sibirą išvežė kaimynus kaime. Dabar svarsto, kad jų šeima irgi galėjo atsidurti Sibire – tėtis turėjo savo kalvę, privatų verslą. „Reikėjo virinti, kalti, arklius kaustyti, vežimus, padargus taisyti, o daugiau to daryti nebuvo kam, niekas nesugebėjo, tai greičiausiai dėl to jam pavyko tremties išvengti“, – mano ji.

Malonu: dalydamiesi prisiminimais K.Kėvalas ir jo mama Irena juokiasi – būta gražių dalykų. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ir grojo, ir dirbo

Tapęs kunigu, K.Kėvalas gerokai nustebindavo jo nepažįstančiuosius, kai kokia nors proga užgrodavo akordeonu. Pasirodo, meilė muzikai užgimė dar vaikystėje.

„Pusbrolis Valdas grojo vestuvėse. Buvau aštuonerių, kai pamačiau jį grojantį akordeonu. Jo mostas, 50 žmonių, visi dainuoja. Man tokį įspūdį padarė, kad aš iš karto panorau mokytis. Pradėjau devynerių metų. Muzikos mokykla tuomet priimdavo tik nuo vienuolikos metų. Prašiau tėvų, kad privačiai mokytis galėčiau pas mokytoją“, – pasakoja K.Kėvalas.

Tėvai jo norui neprieštaravo, tad berniukas dvejus metus akordeonu groti mokėsi Šančiuose, o vienuolikos kibo į mokslus Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje. Grojo ir akordeonininkų orkestre, ir kitose šalyse su orkestru koncertuodavo.

Bet, kaip mama sako, sūnus nebuvo baltarankis – vaikystėje su tėvais kartu važiuodavo į kaimą pas gimines Pajiesyje, padėdavo sodinti ir nukasti bulves, arklių vežimais suvežti šieną, nuskinti obuolius ir pan. „Už tai, kad padėdavome, dėdė duodavo visokių gėrybių. Paskui jau būdavo darbų savo sode Gervėnupyje. Tėvas ten mane buvo įdarbinęs labai rimtai, kai namą statėme: ir plytas nešiau, ir betonavau, ir pamatus kartu kasėme, klojinius klojome. Darbai buvo rimti. Visą paauglystę pamenu, kad mes su plytomis ir betonu užsiėmėme“, – juokiasi dvasininkas.

Nemune sprogo valtis

„Mūsų vaikystė, galima sakyti, Nemuno pakrantėje prabėgo. Pareidavome tik pernakvoti į butą. Su šlepetėmis išeini iš namų rankšluostį pasiėmęs, ir neri į vandenį“, – kad jaunas dienas leido ne tik tėvams padėdamas sako K.Kėvalas, o mama juokiasi mostelėdama ranka Nemuno pusėn: „Čia gi Havajai Lietuvoje, Šančiuose, – juokiasi mama.

Valtį prikrovėme sprogmenų, nuplukdėme į Nemuno vidurį ir radijo bangomis susprogdinome.

Kad maudynės Nemune būtų įdomesnės, vaikai susigalvodavo pramogų – iš troleibusų parko atsinešdavo kamerų, pripūsdavo jas ir plaukiodavo. „Laisvalaikiu buvo daug rankdarbių: aitvarų, visokių lėktuvų modelių gamyba, darydavome radijo bangomis valdomas valtis ir plukdydavome Nemunu. Pasidalydavome berniukai užduotis, kas ką daro, ir konstruodavome, – pasakoja K.Kėvalas ir prisipažįsta – laikui bėgant dalykai rimtėjo. – Valtį prikrovėme sprogmenų, nuplukdėme į Nemuno vidurį ir radijo bangomis susprogdinome. Sudreba namų langai, atvažiuoja milicija. Mes visi stebimės, klausinėjame, kas čia atsitiko, mūsų klausia, ar nieko nematėme, ne, tikrai nematėme. „Kokie baisūs žmonės, ką jie daro“, – stebėdavomės. Tokia paauglystė. Ačiū Dievui, tėvai nieko apie tai nežinojo. Dabar, kai pagalvoju, stebiuosi, kaip Dievas mus iš tų situacijų laimingai išvedė su sveikomis rankomis, akimis, kojomis.“

Nors Kęstutis sako, kad žaisdavo ir ne tokius pavojingus žaidimus – važinėdavo dviračiu, prie Nemuno lauže bulves kepdavo, bet išdaigų netrūko: „Tankų gamykla šalia. Nugvelbiame kokį tanko ratą, visą sugręžiojame, pasidarome stiklainį magnio, primaišome kitų dalykų. Dega tokia balta šviesa, leidžia fejerverkus, stiklainis pradeda tirpti kaip vaškas. Su tuo magniu visokius mišinius maišydavome, sprogmenis darydavome. Žiemą ant ledo lyčių Nemune plaukiodavome. Visko būta.“

Įamžinta: Kęstučio krikštynos, šeimos šventės, sprendimas stoti į seminariją – apie tai primena ir šeimos albumo nuotraukos. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Norėjo sieti su muzika

K.Kėvalas su akordeonu yra lydėjęs savo draugus į tarnybą sovietinėje armijoje, bet pačiam jos išvengti pavyko. „Kai išgirdome, kad Šančiuose tiesiog gatvėse jaunuolius ima, kokį pusmetį slapstėmės – sode su draugais gyvenau. Jau buvau pradėjęs studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute (KPI) (dabar – Kauno technologijos universitetas). Vienas mokslo ciklas prapuolė, grįžus reikėjo vėl nuo pirmo kurso pradėti“, – prisiminimais dalijasi arkivyskupas.

Jaunystėje sako svajojęs savo gyvenimą susieti su muzika. „Žinojau, kad, grodamas ant scenos, duonos nevalgysiu – reikia daug talento turėti. Pirmiausia bandžiau stoti į kino įgarsintojo specialybę, norėjau būti garso režisierius, bet tokia specialybė buvo tik Minske. Nusprendžiau stoti į radijo elektroniką Kaune“, – apie savo pasirinkimus pasakoja dvasininkas ir prisipažįsta – studijos jam labai patiko.

„Dveji metai studijų, ir atsitiko dalykas, pakeitęs mano gyvenimą“, – prie lemtingo gyvenimo momento stabteli K.Kėvalas.

Buvo vasara, birželis, jis viešėjo mamos tėviškėje, Kriaunų kaime. „Apsiblausęs iš ryto įsijungiu televizorių, o ten šneka vyskupas. Berods, Antanas Vaičius. Netikėta, kaip koks ufonautas šnekėtų. Netipinis vaizdas. Jis kalbėjo apie kunigų seminariją – kas norėtumėte, kviečiame, valstybė tik atgavo laisvę, reikia kunigų. Ir man taip smogė – gal aš galėčiau būti tas žmogus? – ryškiai atmintin įsirėžusią patirtį pamena ganytojas. – Dar kaime į bažnyčią nuėjome, kunigas apie pašaukimus pakalbėjo. Ir ta diena man faktiškai apvertė gyvenimą. Dar bandžiau studijuoti toliau, bet mintys pradėjo smigti gilyn. Mama sunerimo – kas čia vyksta, gal įsimylėjau?“

Man svarbiausia – kad nebūtum vagis, o ką tu toliau darysi – tavo reikalas.

„Juk buvo tų įsimylėjimų, buvo mano draugės dukra Jurgita, mylėjai ją, draugystė buvo“, – sufleruoja mama.

Jis neprieštarauja – iki tol gyveno įprastą jaunuolio gyvenimą, kurio staiga reikėjo atsisakyti. „Viskas susiklostė taip, kad po metų po ilgos kovos nuėjau į seminariją. Buvo labai sunku apsispręsti. Atsimenu, buvo kovo mėnuo, grįžau trečiadienį po šv.Mišių apsiverkęs. Visi subėgo klausti, kas atsitiko, gal kas sumušė ar nuskriaudė. Sakau, man atrodo, kad mane šaukia būti kunigu. Visa šeima atsikvėpė: „Ačiū Dievui, kad tik tiek!“

„Sesutės šokti čia, kambaryje, pradėjo – kaip gražu, tu – gražus kunigėlis. Eidavome visi į bažnyčią, jos žinojo, kas tai yra“, – kaip lemtingą žinią priėmė šeima, pasakoja ponia Irena.

K.Kėvalas neslepia kiek nustebęs, kad šeimoje niekas į jo lemtingą gyvenimo posūkį iš karto rimtai nesureagavo. „Mama pasvarstė, kad mūsų šeimoje, giminėje lyg nebuvo kunigų. O tėvas sakė: „Ai, visokių kvailų minčių jaunystėje užeina, viskas praeis, nepergyvenk.“ Kai prasidėjo konkretūs mano žingsniai, tėvas sakė: „Aš šitų dalykų nesuprantu, nieko negaliu tau patarti, man svarbiausia – kad nebūtum vagis, o ką tu toliau darysi – tavo reikalas.“ Man labai daug padėjo tai, kad nejaučiau šeimos prieštaravimo, – įvertina jis ir su šypsena prisimena momentą, kaip pirmą kartą grįžo namo su sutana. – Tėvas irgi norėjo pasimatuoti. Apsivilko, prie veidrodžio stovi, sako: keistas dalykas.“

„Tas pats veidrodis koridoriuje ir tebėra“, – šypteli mama.

Emocijos: I.Kėvalienė neslepia norėjusi, kad jos vaikai būtų tikintys, bet per sūnaus šventimus į kunigus labai jaudinosi. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Čia mano vaikas?

Dabar jau aukštas pareigas einantis dvasininkas sako, kad dėl to jo santykiai su tėvais, artimaisiais nė kiek nepasikeitė. Anot mamos, ir bendrystė tarp brolio ir seserų išliko, ir pokalbiai, paplepėjimai kartu bet kokiomis temomis niekur neprapuolė.

Ponia Irena atvira – sūnaus pasirinkimą jai ir jos vyrui reikėjo prisijaukinti, jaudulio išties būta. „Man didžiausias šokas buvo, kai tu dar buvai seminaristas, pirmam ar antram kurse, mūsų Šančių bažnyčioje atsistojai prie altoriaus su sutana ir skaitinį skaitei ar dar ką ten. Aš tokia sveikuolė, bet man kaip pradėjo širdis drebėti. Jėzau, čia mano vaikas? Ir dabar jis pamokslauja ant viso svieto. Kaip šitaip Dievas veikia?!“ – vis dar nuostabos neslepia Kauno arkivyskupo mama.

„Ir tikrai Dievo veikimas yra. Mano tėtis toks maldininkas buvo. Kalvis apsirėdo marškinius, o prie jų prisisega didelę grafkę, ant kurios kabo medalikėlis. Demonstravo savo tikėjimą ir tiek. Gal ir jis meldėsi, kad anūkai tokie būtų“, – iš šios dienos perspektyvos svarsto ji.

Mamai bekalbant, Kęstutis prisimena, kaip jo senelis gyvenimo pabaigoje kalbėjo, kad 2000-aisiais bus kažkas ypatingo, bus ypatingi metai. „2000 m. įvyko mano šventimai į kunigystę“, – paslaptingą sąsają pastebi dvasininkas.

Abu jo tėveliai šventimo dieną labai jaudinosi. „Oi, širdis drebėjo, ir Antanas susijaudinęs buvo! Sugula prieš altorių, kol gieda Visų Šventųjų litaniją. Dieve, Dieve, kas čia vyksta!“ – rodos ir šiandien prisiminus ponios Irenos jaudulys sugrįžta.

„Kai dukros tekėjo, mažiau jaudinotės?“ – klausiu. „Oi, aišku, kad mažiau! Čia vestuvės, linksmybės, šventėme kelias dienas“, – prisipažįsta ji.

„Per šventimus linksmybių mažiau“, – juokiasi į mamą žiūrėdamas sūnus.

Viskas ne be reikalo

Paklaustas, kokie jam buvo tie prabėgę 50 metų, K.Kėvalas prisipažįsta, kad kai kurie etapai – ryškūs ir įsimintini.

„Ta diena 1991-ųjų vasarą Kriaunuose, kuri pakeitė mano gyvenimą, visiškai pakeitė mano mąstymą“, – vieną ryškiausių momentų darsyk prisimena jis.

„Kunigystės pradžia buvo susijusi su ugdymu seminarijoje ir universitetu, paskui dėstymu. Darbas „Marijos radijuje“ padarė didelį įspaudą gyvenime“, – vardija pašnekovas.

„Tavo balsą ir dabar rytais girdžiu: „Čia Marijos radijas. Dabar septynios valandos“, – įsiterpia mama.

Darbą radijuje pats Kęstutis vadina nuotykiu ir prisipažįsta tik tuomet supratęs, kodėl jo gyvenime buvo radijo elektronikos studijos: „Viskas, pasirodo, ne be reikalo. Viešpats jau tada matė, kur šauks mane. Radijo reikaluose jaučiausi kaip žuvis vandenyje, kai reikėdavo apie poliarizuotus dažnius susikalbėti Ryšių reguliavimo centre, kaip pastiprinti, kaip rezonuoti, kaip dažnių padengimai vyksta. Radijo elektronika tapo mano gyvenimo dalimi.“

„Dar vienas iš labiau įsiminusių momentų – leidžiasi lėktuvas Baltimorės oro uoste, JAV, kur aš buvau pakviestas studijuoti. Galvojau, vau, Viešpatie, kas čia atsitiko? Būčiau niekada nesugalvojęs ir neturėjęs tokių galimybių studijuoti. Tuo metu skristi į Ameriką tikrai buvo didžiulis įvykis – žiūrėjome, ar žolė tokia kaip ir pas mus“, – dabar su šypsena prisimena K.Kėvalas.

Ketvirto kurso seminaristui studijuoti JAV pasiūlė tuometis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. „Ten – treji metai, tada šventimai, dar metai – atgal į Ameriką. Paskui grįžęs pradėjau Vytauto Didžiojo universitete dėstyti. Labai patraukė ekonomikos ir teologijos simbiozė, paskui dar daktaratą iš ekonomikos apgyniau“, – pasakoja dvasininkas, o ponia Irena juokiasi: „Matai, mama namie skaičiuodavo su skaitliukais.“

Šventa: artimą dvasininko ryšį su mama visada lydi malda, palaiminimas atsisveikinant. Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Čia klaida, nejuokaukite“

Vyskupo tarnystę K.Kėvalas vadina didžiuliu iššūkiu. „Galvodavau, kad neduok, Dieve, vyskupu būti! Už save reikia prisiimti atsakomybę ir jau kartais nepaneši, o būdamas vyskupu nešiesi viską už kitus“, – atsakomybės naštą palygina dvasininkas.

„Sopuliai mamai – sūnui daug darbo, mažai miego“, – linguoja galvą ponia Irena.

2012 m. rugsėjo 18-oji K.Kėvalui tapo viena lemtingiausių dienų. „Ryte vedžiau „Marijos radijo“ laidą, matau, kad vis skambina iš nunciatūros. Galvojau, gal aš čia per radiją jau nusišneku. Apie 12 val. jiems paskambinau, paklausė, ar galėčiau atvažiuoti. Buvo antradienis, todėl pasisiūliau atvažiuoti penktadienį. Sako: gal tu vis dėlto šiandien atvažiuok. Supratau, kad kažkas bus, bet nenujaučiau. Pirma mintis buvo bloga: kažkas negerai, gal eteryje varau erezijas ir Vatikanas stabdo mane“, – savo išgyvenimais dalijasi pašnekovas.

Atsisveikindamas su mama sūnus nykščiu braukia kryželį jos kaktoje ir laimina trumpa malda.

Mandagus pokalbis nunciatūroje jauno kunigo nenuramino, sako buvę „neramu pasiutiškai“, bet ko tikėtis, jis nežinojo ir tuomet, kai nunciatūros sekretorius pasiūlė apžiūrėti koplyčią, kurioje K.Kėvalas nebuvo lankęsis. „Pasiūlė ten atsisėsti. Padavė voką ir paliko mane vieną. Atsidarau voką: „Popiežius Benediktas XVI kviečia jus būti Kauno arkivyskupo augziliaru. Tepadeda jums Viešpats darant sprendimą.“ Aš apsiverkiau. Ne. Jokiu būdu. Ateina sekretorius, klausia, ar viskas gerai, sakau – ne. Paklausė, ar noriu skambinti nuncijui. Nuncijus tada Romoje buvo. Nusprendžiau paskambinti. Paskambinau ir sakau: man toks jausmas, kad čia klaida, nejuokaukite. Nesijaučiau, kad galiu tai daryti – didoka dozė“, – tos dienos detales puikiausiai ir šiandien pamena Kauno arkivyskupijos ganytojas. Vis dėlto po pokalbio su nuncijumi, paklausęs išmintingo jo patarimo, K.Kėvalas sėdo rašyti laiško popiežiui Benediktui XVI: „I accept Your call“ (liet. aš priimu jūsų kvietimą).

„Buvo didžiulis sukrėtimas tapti vyskupu augziliaru. Paskyrimas Telšių vyskupu – vėl visiškai naujas etapas. Buvau net nebe lietuvis – reikėjo būti žemaičiu, įsikultūrinti. Labai įdomi, bet nelengva patirtis. Jaučiau, kad kaip nesavas ten, kaip emigrantas. Bet žemaičiai, ačiū Dievui, priėmė mane ir gražiai pasisekė susibendrauti. Kai vėl atėjo kvietimas grįžti į Kauną, aišku, džiaugiausi, nes tai mano gimtasis miestas. Šildė širdį, nors atsakomybės našta už žmones, už procesus, už Bažnyčios liniją labai didelė. Kartais dabar, kai pagalvoju, Viešpatie, čia daugoka. Diena iš dienos einu į priekį ir kažkaip viskas eina“, – atvirai dalijasi dvasininkas ir prisipažįsta, kad paskyrimas eiti Kauno arkivyskupo metropolito pareigas jau nebuvo toks sukrečiantis.

Jau esi tam kelyje, keičiasi tik forma: vyskupas Telšiuose ar Kaune – pareigos tos pačios. Aišku, buvo streso, kad savam krašte pranašu nebūsi. Žemaitijoje buvau atėjęs iš kitur, užtaisas kitoks, o čia, Kaune, aš savas, iš Šančių. Draugai žino, ką mes paauglystėje čia darėme“, – juokiasi Kauno arkivyskupijos ganytojas.

„Lūžio momentai turi ir dramos, ir vidinio džiaugsmo. Visada lydėjo didelė ramybė. Tu banguoji, nerviniesi, bet viduje – ramu, kad viskas bus gerai. Tai irgi paslaptis. Nes juk sukvailiotum – ir baigta. Visada jaučiu Viešpaties vedimą“, – priduria jis.

Pranoko vaizduotę

Paklaustas, ar niekada nesuabejojo pašaukimu ir pasirinktu keliu, K.Kėvalas neneigia – būta abejonių, bet ne tokių dramatiškų, kad reikėtų ką nors keisti iš esmės.

„Aišku, pagalvoju: o kaip būtų, jeigu būtų šeima ar radijo elektronika. Nuotykio prasme šis gyvenimas yra daug platesnis, daug gilesnis, su daug daugiau žmonių. Pabandžiau viską, kas buvo labai įdomu: studijavau JAV, dirbau radijuje, dėsčiau universitete, gyvenau Žemaitijoje. Visur buvo ne mano sprendimai, tai buvo Dievo valia. Jeigu būčiau ėjęs taip, kaip pats sugalvojau, viskas būtų vykę pagal mano vaizduotę, bet dabar aš išbandžiau tai, kas pranoko mano paties vaizduotę. Tai didelė Dievo dovana ir malonė“, – neabejoja arkivyskupas.

Savo jubiliejaus nelinkęs sureikšminti dvasininkas, paklaustas apie ateities planus ir lūkesčius, sako, kad turi jų išties daug. „Kaip padaryti, kad Bažnyčia būtų ta aplinka, kuri buria žmones? Esame truputėlį išsibarstę, gal ir išsigandę pandemijos, bet bendruomenių reikalai svarbūs. Norisi aktyvinti bendruomenes, parapijas ir jų žmones. Labai rūpi ir skauda širdį dėl jaunimo. Ne visada galbūt mums pavyksta prakalbinti jaunus žmones taip, kad jų širdys užsidegtų“, – sako ganytojas. Anot jo, daug minčių, daug pastangų orientuota į jaunimo programas, erdves, bendravimą, katalikiškas mokyklas.

„Trečias dalykas – pačios Bažnyčios, kunigų bendruomenės stiprinimas. Laikas – nelengvas. Atrodo, darome, stengiamės, bet rezultatai pusėtini. Daug nusivylimo ir tarp kunigų, ir tarp pasauliečių, kurie dirba bažnytinėse institucijose. Planuojama ieškoti bendrystės ir būrimo draugėn, kad nebūtume susiskaldę, bet išvien neštume Evangelijos žinią, o ne kiekvienas sau kažkur užsidaręs savo kampeliuose ir su savo reikalais, – kas rūpi, atvirauja pašnekovas. – Kaip prakalbinti netikinčius žmones? Bažnyčios sinodas yra viena iš tokių galimybių ir priemonių. Pati Bažnyčia turi traukti į ją ateiti, būti kaip šeima, nes žmonės nesijaučia priimti, nesijaučia čia savimi. Kaip padaryti jaukesnę Bažnyčios bendruomenę?“

Akivaizdu, kad visi K.Kėvalo užmojai – ne apie save ir savo poreikius, kaip jis pats sako – „toks pašaukimas“. „Viskas susiję gyvenime su tuo, kaip tau pavyks realizuoti tavo paties pašaukimą. Ar pavyko, ar nepavyko, nuo to priklauso tavo laimė. Niekaip negalėčiau įsivaizduoti, kad pasiekiau asmeninę laimę, o visa kita aplink – buvę nebuvę. Ir atostogų ar laisvu metu viskas rūpi. Identiteto dalimi tampa. Tėvai visada rūpinasi savo vaikais – jie vis tiek visada vaikai, nesvarbu, kokio amžiaus ir kaip jiems sekasi. Tėvai visada nešasi vaiką savo gyvenime ir jų laimė priklauso nuo jų vaiko laimės. Panašiai atsitinka ir kunigystėje – tavo asmeninė laimė priklauso nuo to, kaip tavo bendruomenei sekasi. Atrodo, tai kiti žmonės, jų gyvenimai, kaip pasiklos, taip išmiegos, bet aš negaliu atsiriboti, kad man nerūpėtų, kad dabar mano darbo valandos baigėsi. Gal tai ir negerai, bet tai ne darbas, tai – pašaukimas“, – įsitikinęs Kauno arkivyskupijos ganytojas.

„Ar meldžiatės už Kęstutį?“ – teiraujuosi ponios Irenos. „Taip, aš gi turiu laiko! Man duota neribota laisvė – noriu – keliuosi 7 val. ryto, noriu – 10 val. Šv.Mišios prasideda 17 val., o 16 val. susirenkame melstis rožinį. Išeinu anksčiau, dar pasivaikštau. Tokie ritualai. Kitaip užsisėdėčiau. Pūga ar lietus, bet einu“, – sako I.Kėvalienė.

Temų pokalbiui pakaktų turbūt kelioms dienoms, bet arkivyskupo įsipareigojimai ir darbai nelaukia. Atsisveikindamas su mama sūnus nykščiu braukia kryželį jos kaktoje ir laimina trumpa malda. „Dabar, mama, tu mus palaimink“, – paprašo ganytojas. Susikuklinusi, kad gal nemoka, ponia Irena suglaudžia maldai rankas: „Dieve, saugok ir globok mus visus.“