Dar neatsipirko

Daivai Šinkevičienei ir jos šeimai Zapyškio seniūnijoje esantis Gaižėnų kaimas – tarsi antri namai. Čia ne tik lanko uošvius, bet ir darbuojasi 1,6 ha ploto šilauogyne.

Prieš septynerius metus įkurtas šilauogynas pajamų atneša, bet dar neatsipirko. Investicijos brangios, lėšų uogynui reikia skirti kiekvienais metais, be to, reikia įdėti ir daugybę darbo.

D.Šinkevičienė dar dirba ekonomiste, šeima taip pat dar vysto ir medienos gaminių verslą, iš to ir pragyvena.

Kurdama uogyną moteris taip pat slapta vylėsi, kad ši veikla padės sulaikyti vaikus nuo emigracijos, be to, tapo visų šeimos narių mėgstama vieta.

"Šilauogyną dievinu, jis man – kaip trečias vaikas. Mielas mums visiems. Per septynerius metus dar nebuvo dienos, kai būtų reikėję prisiversti jame dirbti", – pasakojo D.Šinkevičienė.

Darbo šeimai po metų dar labiau padaugės. Uogyną planuojama plėsti.

Dviejų kąsnių uogos

Prieš imdamasi šio sumanymo šeima svarstė apie dešimt metų. Ekonomiste dirbanti moteris dvejus metus rašė verslo planą.

"Tai karalių uoga, labai vertinga organizmui. Norėjau auginti tai, kas būtų sveika žmogui, ekologiška ir skanu", – paklausta, kodėl rinkosi šilauoges, sakė pašnekovė.

Ji pabrėžė, kad nėra neskanių, rūgščių šilauogių. Yra tik neprinokusios. Jeigu uogos rūgščios, vadinasi, jos buvo nuskintos dar žalios.

D.Šinkevičienės šeimos auginamas uogas, atvežtas parduoti į ūkininkų turgelius, kauniečiai atskiria iš tolo. Jos didelės, dviejų kąsnių.

Pirkėjai kartais vis dėlto priekaištauja – dėl didesnės nei atvežtinių uogų kainos. Moteris kai kuriems juokais pasiūlo ateiti į šilauogyną žiemą ir padėti genėti. Pirkėjams tenka vis priminti, kad jie dar neįvertina ir to, kad prekiaujama tą pačią dieną skintomis sunokusiomis uogomis.

Derliumi nesiskundžia

Šiųmetis D.Šinkevičienės ir jos šeimos uogyno derlius – mažesnis nei pernai, bet moteris to pernelyg nesureikšmina.

"Žmogus visada kuo nors nepatenkintas, – nusijuokė augintoja. – Šiemet uogų mažiau, bet negali kiekvieni metai būti labai geri. Taip tiesiog nebūna."

Ringaudų seniūnijoje Kurų kaime ūkininkaujančio Laimo Šileikos nuotaika irgi gera. "Rapsų nebeauginu – netinka turimos žemės. Silpnos. Bet grikiams jos labai tinka. Geras derlius, be to, jie labai tinkami sėjomainai", – kalbėjo vyras.

Jis lygino, kad rapsų paklausa rinkoje gal didesnė, bet praėjusiais metais labai reikėjo ir grikių. "Visus trejus metus, kai auginu grikius, juos supirkdavo labai gerai", – tikino L.Šileika.

Deja, jo auginamų grikių Lietuvoje nusipirkti nepavyks. Lenkų bendrovė, kuriai parduoda, jais čia neprekiauja.

Šiaip ne taip gavę iš perdirbėjų maišą savo išaugintų grikių, jį atrišę labai nustebo. "Nėra ko lyginti su tais, kuriais prekiaujama Lietuvoje. Dar ilgai kvepėjo visi namai. Ne veltui lietuviški grikiai užsienyje labai vertinami", – kalbėjo L.Šileika.

Jo valdos – kur kas didesnės nei pirmosios pašnekovės. Be grikių, 150 ha plote auga ir kvietrugiai, rugiai bei avižos.

Ūkį kurti jis ėmė prieš daugiau kaip 20 metų, susigrąžinęs tėvų žemę. Pradėjo auginti javus, truputį laikė gyvulių – dėl savęs.

Šiuo metu L.Šileikos valdose galima sutikti ir avių. Jas auginti vyrui – kaip hobis. "Geros, ramios", – apibūdino augintines ūkininkas.

Padeda ir trys sūnūs

Didžiuliame ūkyje L.Šileika beveik išsiverčia vien tik su šeimynykščių pagalba. Samdo tik vieną darbuotoją.

"Padeda trys sūnūs, ypač didžiausias – jam jau keturiolika. Jį labai domina technika. Neseniai ūkį modernizavome dar labiau, pirkome naują traktorių", – pasakojo vyras. Jauniausią sūnų, kuriam vos metukai, irgi vadina dideliu pagalbininku.

Didžiausias darbymetis šiame ūkyje – per javapjūtę. Po ton – per šienapjūtę. Šieną presuoja ir vėliau taip pat parduoda. Rudenį kimbama į kitokius darbus – gamina biokurą. Valo nuo krūmų pakeles, apleistus plotus.

Realizuoja urmu

Kauno rajono ūkininkai verčiasi augindami ir kukurūzus, grybus, pupeles, ridikėlius, čiobrelius, špinatus, svarainius, aktinidijas, dekoratyvinius augalus, gėles ir pan.

Vis dėlto Kauno rajone netrūksta ir tradicinių ūkių. Vienas tokių priklauso Jūratei Metrikienei iš Poderiškių kaimo Alšėnų seniūnijos. Ji žino viską apie agurkų auginimą. Tuo ji su šeima užsiima jau beveik 40 metų.

"Šiuo metu pats darbymetis. Ir skiname, ir raugiame", – radusi laisvą minutę pasakojo moteris.

Kaip pradėjo ūkininkauti? "Augome kaime. Kiti žmonės pradėjo šiltnamius statyti, ir mes nusprendėme. Taip ir pradėjome tą versliuką. Po to sutikau vyrą, kuris irgi kaip aš tarp šilnamių, tarp agurkų buvo užaugęs. Gyvenimas suvedė", – pasakojo J.Metrikienė, puse etato dirbanti ir A.Stulginskio universitete Agronomijos fakultete.

Mirus sutuoktiniui, didžiausias pagalbininkas ir partneris ūkyje – sūnus. Padeda, kiek gali, ir marti. Piko metu prireikia dar 5–6 žmonių pagalbos.

Agurkus augina 72 a šilnamių. Kol buvo gyvas vyras – šeimos galva ir pagrindinis organizatorius, agurkų plotai buvo dar didesni – apie 120 a.

Moteris kalbėjo, kad ūkininkauti nelengva, bet minčių ką nors keisti – auginti ką kita ar apskritai atsisakyti tokios veiklos nebuvo. Nemėgsta blaškytis.

"Sunkiausia, kad ištisą parą reikia rūpintis. Ar auga, ar ligos puola, ar nepakilo didelis vėjas. Gal kas įsilaužė pasiskinti agurkų be mūsų? Atsiguli ir atsikeli su rūpesčių pilna galva, nuolatinė įtampa", – apie ūkininkavimo sunkumus kalbėjo moteris.

Vis dėlto ūkininkaujant namuose – visada be chemijos užaugintos šviežios daržovės.

"Šiųmetis derlius nekoks. Agurkams netiko didelė temperatūrų kaita: karšta, šalta, vėjas, lietus ir vėl užkaitina iki 30 laipsnių. Ir nieko negali padaryti. Skėtį pasiėmęs tris daigus teuždengsi", – šyptelėjo ūkininkė.

Ši šeima užaugintus agurkus realizuoja urmu – parduoda dideliam šalies prekybos tinklui.

Kokios perspektyvos?

Kalbinti ūkininkai neslėpė, kad tokia veikla nėra lengvas uždarbis. Galvojantiesiems apie augalininkystę D.Šinkevičienė patarė orientuotis į įvairesnius ir netradicinius augalus.

Lietuvoje puikiai būtų galima auginti prieskonines, vaistines žoleles. D.Šinkevičienė tai vadino perspektyvia veikla, o įsilieti į tradicinę agurkų ar pan. rinką naujiems ūkininkams, jos manymu, būtų sunkoka.

Moteris patarė galvoti ne tik apie Lietuvos rinką, kuri yra mažoka, ne tokia moki ir vertinanti ekologiškumą bei kokybę. Ateityje subrendus jos šilauogynui uogas planuoja realizuoti užsienyje.

Ar spės sunokti?

Kauno rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Alvydas Rimdeika pasakojo, kad dauguma rajono ūkininkų – smulkūs, tačiau yra ir europinio lygio bei dydžio ūkių.

Anot jo, dirbamos žemės kiekis rajone nemažėja, tačiau mažėja ūkininkų – ūkiai stambėja. Sulaukę vyresnio amžiaus nemažai ūkininkų žemę parduoda, išnuomoja, nes patys nebeturi sveikatos ūkininkauti.

Deklaruojamų pasėlių Kauno rajone visuomet būna apie 64–65 tūkst. ha.

Vedėjas atkreipė dėmesį, kad Kauno rajono ūkininkai – labai aktyvūs, smalsūs ir darbštūs.

"Mūsų klimato sąlygomis kažko stebuklingo neišrasi", – replikavo A.Rimdeika, tačiau pastebėjo, kad atsiranda ūkininkų, kurie linkę eksperimentuoti ir imtis drąsių sprendimų.

"Prieš dešimt metų pas mus tikrai niekas neaugino kukurūzų. Atrodė, kad jiems mūsų klimatas netinka, esame per daug šiauriau", – kalbėjo vedėjas. Bet atsirado stambus ūkininkas, kurio laukuose jau ne vienus metus vis subręsta kukurūzų derlius.

Mūsų klimato sąlygomis yra didelė rizika, kad trumpo šiltojo sezono neužteks burbuolėms sunokti.