„KAUNO VANDENYS“ NEBETURĖS POILSINĖS PRIE JŪROS

Savivaldybės įmonė "Kauno vandenys" – vienintelė savivaldybei priklausanti įstaiga, iki šiol turinti savo poilsinę prie Baltijos jūros Šventojoje. Ta truks neilgai – savivaldybė nusprendė poilsinę parduoti.

Motyvacija darbuotojams

Šventosios kurortui būdingos medinių poilsio namukų architektūros šedevrą "Kauno vandenys" naudojo kaip motyvacijos priemonę darbuotojams. "Žmonės, aišku, priprato ir buvo patenkinti. Patogu. Nereikėjo sukti galvos – poilsis pajūryje garantuotas. Gaudami nedidelius atlyginimus žmonės bent žinodavo, kad tikrai galės pailsėti prie jūros", – įmonės poziciją dėstė "Kauno vandenų" generalinis direktorius Linas Baltrėnas.

Per vasarą "Kauno vandenų" poilsinėje "Vilnelė" pajūrio teikiamais malonumai vienu metu galėdavo mėgautis 30 šeimų. Skaičiuota, kad taip ilsėtis galėjo dešimt pamainų po dešimt dienų. Pasak direktoriaus, įmonės darbuotojai už poilsį mokėdavo patys ir tai nebuvo pusvelčiui įsigytas poilsis prie jūros.

"Panašiai kaip rinkos kaina. Nebuvo, kad labai jau pigiai tas poilsis atsieina. Kai pats imdavau trijų vietų kambarį, tai už pamainą mokėjau 260 eurų", – atviravo L.Baltrėnas.

Žlugo ir paliko

Pylimo gatvėje Šventojoje, 0,7 ha plote, išsibarstę poilsio namų "Vilnelė" medinukai po "Kauno vandenų" sparneliu atsidūrė 1999 m. Tai nebuvo pačios įmonės sovietmečiu užgyvento turto palikimas. Anuomet buvo įprasta, kad kiekviena didesnė, o ką jau kalbėti apie įmones gigantes, turėjo poilsio bazes prie Baltijos jūros, Lietuvos ežerų ir kitose gražiose šalies vietose.

"Kauno vandenys" poilsinę Šventojoje gavo už skolas iš tuomet bankrutuojančio Prano Ziberto šilko kombinato. "Buvo tokia situacija, kad mūsų įmonė galėjo nieko negauti. Skola buvo gana didelė – siekė 320 tūkst. litų (beveik 93 tūkst. eurų). Taigi mes paėmėme tą poilsinę ir dengėme dalį jų skolos", – aiškino L.Baltrėnas. Perėmę poilsinę, "Kauno vandenys" rekonstravo vieną korpusą ir įrengė šiuolaikišką kotedžą, kiti namukai liko panašūs, tik buvo prižiūrimi.

P.Ziberto šilko kombinato likimas, kaip ir daugumos sovietmečiu klestėjusių įmonių, liūdnas. 1951 m. įkurta įmonė, skelbiama, dar 1982 m. pagamino beveik 30 mln. m aukštos kokybės šilko gaminių, kuriuos eksportavo į Rusiją, Lenkiją, Čekiją, Kubą ir kitas šalis. Tuomečiai pramonės užkulisių žinovai teigė, kad kombinatas su savo geros kokybės gaminiais kai kam pradėjo maišyti kortas. Esą net Italijoje. Gamyklą imta privatizuoti. 1994 m. P.Ziberto šilko kombinatas tapo EBSW nuosavybe. Kombinato likimas panašus kaip ir daugelio EBSW įmonių – 2004 m. jis buvo uždarytas, o skolų kupros riogso iki šiol.

Tikimasi rinkos kainos

"Kauno vandenų" vadovo teigimu, poilsinė Šventojoje padengė tik trečdalį P.Ziberto kombinato skolos. Kauno savivaldybės sprendimu likusį turtą – poilsinę – nutarta paversti pinigais. "Šių metų viduryje buvo priimtas sprendimas šį turtą parduoti. Šiuo metu vyksta būtinos procedūros", – "Kauno dienai" patvirtino Kauno savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas.

Galutinį sprendimą lapkričio mėnesį turėtų priimti "Kauno vandenų" valdyba. Kiek tikimasi uždirbti pardavus "Vilnelės" poilsinę Šventojoje, neatskleidžiama. "Bus aukcionai ir rinka pati padiktuos to objekto kainą. Ji nebus maža ir tikrai didesnė, nei įsigijome. Už tą skolą buvo paskaičiuota, kad poilsinės vertė – 92 tūkst. eurų, o šiandien ji tikrai yra vertesnė", – svarstė L.Baltrėnas.

Teigiama, kad "Kauno vandenims" poilsinė nenešė pelno, tačiau ir nebuvo nuostolinga. Įmonės administracijai pardavus poilsinę tektų pasukti galvas, kaip pasirūpinti darbuotojų poilsiu. Esą, jei tas pasirūpinimas kainuos papildomai, nebus gerai, todėl ir diskutuojama, kaip teisingai pasielgti.