LAIKINOJI SOSTINĖ: KIEK JOJE BŪTA LAIKINUMO?

"Iš žemų lūšnelių miesto Kaunas virto europietišku, tapo neatpažįstamas", – sako Laikinosios sostinės metams pažymėti skirtos parodos "Kauno (ne)laikinumai" kuratorė dr. Inga Puidokienė. Istorikė tikina, kad 1919–1939 m. – tarpukario – Kauną atvaizduojanti moderni paroda padės sudėlioti savo miesto paveikslą.

Miestiečių evoliucija

"Stengėmės, kad ši Kauno miesto muziejaus paroda būtų netradicinė. Norėjome sudėti esminius Kauno įvaizdžius ir vaizdinius, pavyzdžiui, kad Kaunas yra žalias, verslus, modernistinis, lietuviškiausias miestas. Žvelgdami į tarpukario dvidešimtmetį stebėjome, kaip keičiasi pats miestas ir miestietis, kaip šiuo laikotarpiu formuojasi Kauno tapatybė. Tarpukaris atnešė ne vieną įvaizdį, kurį išlaikome iki šių dienų", – pasakoja Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vedėja I.Puidokienė.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau – lenkams, Kaunas 1919 m. sausio mėnesį tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šiais įvykiais prasidėjęs dvidešimtmetis pakeitė Kauno veidą. "Išaugo verslas, pramonės įmonės, statėsi miestas. Atsirado labai didžiulis tempas, Kauno gatvėmis ir automobliai, ir autobusai pradėjo važinėti. Niekada nebuvo dokumento, kuriame būtų parašyta, kad Kaunas yra būtent laikinoji sostinė. Sostinės statusas davė labai daug, o koks būtų buvęs Kaunas, jei nebūtų tapęs laikinąja sostine, reikia gerai pasvarstyti", – susimąstyti siūlo I.Puidokienė.

"Iš žemų lūšnelių miesto Kaunas virto europietišku, tapo neatpažįstamas. 1919–1920 m. mieste buvo daug purvo, nebuvo kanalizacijos, tvyrojo nemalonus kvapas. Ilgainiui visa tai pasikeitė", – priduria ji.

Žvelgdami į tarpukario dvidešimtmetį stebėjome, kaip keičiasi pats miestas ir miestietis, kaip šiuo laikotarpiu formuojasi Kauno tapatybė.

Miestiečiai keitėsi kartu su miestu. 1919 m. Kaune beveik nebuvo kalbama lietuviškai, vyravo rusų, jidiš ar vokiečių kalbos, o ketvirtame dešimtmetyje viskas pasikeitė. "Periodinėje spaudoje tarpukariu ryškėjo tendencija, skatinusi atsisakyti svetimų kalbų. Žmonės patys suprato, kad jie turi kalbėti lietuviškai, kad gyvena laikinojoje sostinėje Kaune, kur gyvenimas be lietuvių kalbos – tiesiog neįmanomas. Viešumoje greitai pradėta kalbėti lietuviškai, net ir pamaldos visose bažnyčiose įvestos lietuvių kalba. Nelengvas kelias per tą dvidešimtmetį nueitas – juk, prieš prasidedant tarpukariui, buvo sakoma, kad net parduotuvėje neatsiskaitysi, jei nemoki rusų kalbos", – pastebi istorikė.

Nors Kaunas buvo daugiakultūris, daugiatautis, jis buvo ir lietuviškiausias miestas Lietuvoje. "Galbūt ir dėl to, kad tarpukariu į Kauną atsikraustė daug gyventojų iš kaimų, mažesnių miestelių. Šie žmonės atsivežė stiprų lietuvybės jausmą", – sako I.Puidokienė.

Kiekvienas, apsilankęs Kauno rotušėje eksponuojamoje modernių vizualinių sprendimų parodoje, gali pasvarstyti, kokią įtaką laikinosios sostinės dvidešimtmetis padarė Kauno ir kauniečio tapatybei, lietuviškumo puoselėjimui. I.Puidokienė primena, kad ir sovietmečiu kauniečiai sugebėjo išlaikyti Kauno, kaip vieno iš lietuviškiausių miestų, statusą.

Studentų miestas

Dalis parodos skirta Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai paminėjimui. "Tai buvo didelė šventė Kaune, tačiau iš tikrųjų niekas neskubėjo persikelti į Vilnių: toliau buvo kuriami statybų planai, Vyriausybė neplanavo greitu laiku išsikelti. Todėl galime nemažai pasvarstyti apie laikinumą ir kiek tikrai Kaunas buvo laikinąja sostine. Miestas visiems tapo mielas, visi kartu jį sukūrė", – pasakoja I.Puidokienė.

"Reikėtų nepamiršti, kad 1939 m. buvo sudėtingas laikotarpis ir dėl geopolitinių aplinkybių, dėl kurių galbūt taip pat nebuvo skubama išsikelti į Vilnių", – priduria ji.

Kitas dalykas, be kurio neįsivaizduojamas tarpukario Kaunas, – 1922 m. įsteigtas Lietuvos universitetas. "Juk ir šiandien Kaunas yra studentų miestas – tai ypač pajuntame rudenį. Jeigu ne sostinės statusas, tikriausiai neturėtume universiteto. Jis užaugino svarbių asmenybių, kurios pakeitė Kauno įvaizdį: jie kūrė, statė pastatus, jie dirbo savivaldoje ir Vyriausybėje. Universitetas išugdė brandžių asmenybių, kurios ir išeivijoje  dirbo Lietuvos labui", – pasakoja I.Puidokienė.

Lyginant šias dienas su tarpukariu, anuomet studentai buvo aktyvesni, visuomeniškesni, aktyviai steigtos universitetinės organizacijos. "Tarpukariu Kauno universitetas turėjo daug žvaigždžių – Stasį Šalkauskį, Kazį Pakštą, Petrą Leoną, studentai su didžiausiu malonumu rinkosi į jų paskaitas. Studentai daugiausia rinkosi medicinos studijas, o Medicinos fakutete dėstė ir vienintelė moteris – Vanda Tumėnienė. Ji buvo labai gerbiama, jos paskaitos – labai mėgstamos", – pasakoja pašnekovė.

Verslumo tradicijos

Kaunas kaip verslus miestas žinomas nuo seno. Šančiai, Aleksotas, Petrašiūnai, Vilijampolė – visi šie šiuolaikinio Kauno rajonai subrendo būtent tarpukariu. "Metalas, tekstilė, elektra, maistas, papirosai, spauda, chemija... Belgai gamino elektrą, švedai – popierių ir degtukus. Tokios Lietuvos kapitalo kooperatinės ir akcinės organizacijos kaip "Maistas", "Pieno centras", "Lietūkis" buvo ne tik krašto ūkio plėtros variklis, bet ir priemonė kitataučių verslininkų pozicijoms susilpninti", – pasakoja I.Puidokienė.

1931 m. Kauno mieste veikė 3 527, o 1938 m. – net 4 626 prekybos įmonės. Taip pat fiksuotas spartus pramonės įmonių augimas – 1931 m. būta 832, o 1938 m. – jau net 3 087 įmonės.

Netruko išaugti aistringų krepšinio sirgalių armija, Kaunas įsitvirtino kaip Lietuvos krepšinio sostinė, o Sporto halė tapo daugelio istorinių pergalių liudininke.

"Dar vienas tarpukariu išryškėjęs reiškinys – verslininkų mecenatystė. Garsieji broliai Vailokaičiai dovanojo savo sklypus universiteto plėtrai – taip buvo įkurti Fizikos ir Chemijos fakultetai. Taip pat verslininkai rėmė jų statybą. Neretai ir bažnyčioms duodavo žemės, irgi rėmė jų statybą. Ir stipendijas studentams skirdavo, kad jie galėtų studijuoti universitete. Užauginome savo specialistus, kurie kūrė ne tik Kauną, bet ir Lietuvą", – primena I.Puidokienė.

Kaunas turėjo ne tik stambaus pramoninio, bet ir krepšinio miesto veidą. Nors ankstyvuoju tarpukariu jis dar nebuvo labai populiarus, tuomet vyravo futbolas, boksas, plaukimas. "Profesionalų krepšinį žaisti pradėjo būtent moterys, ir tik vėliau – vyrai. Kai 1937 m. tapome Europos čempionais, krepšinis ėmė populiarėti didžiuliu pagreičiu – ne tik Kauno, bet ir aplinkinių miestelių kiemuose vaikai žaisdavo krepšinį", – pasakoja parodos kuratorė.

Lietuvių krepšininkai čempionų titulą apgynė ir 1939 m. naujutėlėje, per pusmetį būtent šiai progai pastatytoje Kauno sporto halėje surengtame trečiajame Europos vyrų krepšinio čempionate. "Netruko išaugti aistringų krepšinio sirgalių armija, Kaunas įsitvirtino kaip Lietuvos krepšinio sostinė, o Sporto halė tapo daugelio istorinių pergalių liudininke", – priduria ji.

Žalias ir modernus

Kaunas buvo ir yra žalias miestas. "Carinės Rusijos laikais buvo populiari pramogų parkų idėja, Vakarų Europoje jau užleidžianti vietą kitoms pasilinksminimo vietų formoms. Taigi ir prie senosios Kauno gynybinės sienos buvo suplanuotas miesto sodas, kuriame iškilo Miesto teatro pastatas. Kauniečiai tarpukariu mėgo iškylauti, būti gamtoje, labai populiarūs buvo paplūdimiai Lampėdžiuose, prie Nemuno, Neries", – patraukliai Kauną spalvina istorikė.

Miestą supo ne tik žaluma, bet ir modernizmo architektūra. "Pasitinkant 2022-uosius, Kauno kaip Europos kultūros sostinės metus, nesiliauja diskusijos dėl caro užsakymu pastatytos bažnyčios. 1919 m. Kaunui tapus sostine, Soborą svarstyta net nugriauti", – pasakoja I.Puidokienė.

"Atsinaujinimo siekis buvo rimtas – naujojoje miesto architektūroje pradėta ieškoti savito stiliaus, kurį būtų galima derinti su modernizmu. Kaune ir šiandien randame art deco, bauhauzo, ekspresionizmo pėdsakų, detalių ir idėjų. Vis dėlto kaunietiško modernizmo visumą būtų galima vertinti kaip nuosaikų architektūrinį stilių. Visi modernūs pastatai iškilo būtent tarpukariu", – atkreipia dėmesį istorikė.