LEMTINGAS ŠUOLIS DVIRAČIU PAKEITĖ TOLESNĮ KAUNIEČIO GYVENIMĄ

Kaunietis Justinas Valčiukas buvo aštuoniolikos, kai, nesuvaldęs kalnų dviračio, trenkėsi į medį ir ir patyrė rimtą stuburo traumą. Nuo to laiko jaunas vyras nevaldo dalies kūno. Tačiau toks likimo smūgis neprivertė jo visiškai atsisveikinti su sportu.

Po smūgio prarado sąmonę

"Važiuojant dviračiu, šuolio metu jį netikėtai metė ne taip, kaip tikėjausi. Bandžiau suvaldyti, tačiau nepavyko, – pasakoja J.Valčiukas. – Greitis buvo gana didelis, todėl visa jėga galva trenkiausi į šalia trasos augantį medį ir praradau sąmonę. Atsipeikėjęs pajutau aštrų skausmą juosmenyje ir pajutau, kad nevaldau kojų... Gerai, kad buvau su šalmu ir kaklo apsaugais, kitaip padariniai būtų dar liūdnesni."

Justinas nebuvo naujokas dviračių sporte, treniravosi važinėti jau keletą metų. Galiausiai apsistojo ties viena iš jo rūšių – kalnų dviračių sporto šaka greituoju nusileidimu (angl. "downhill") kai dviračiu važiuojama kalnuota vietove su staigiais nusileidimais ir šuoliais.

"Tai buvo pačios nuostabiausios mano gyvenimo akimirkos, – prisimena Justinas. – Labai mėgau dviračius, greitį, man puikiai sekėsi, pradėjau treniruotis profesionaliai, norėjau su dviračiais susieti savo tolesnį gyvenimą..."

Tą lemtingą dieną Justinas su dviem draugais nuvažiavo į kalvotą vietovę pasitreniruoti. "Trasa nebuvo kuo nors  ypatinga, tokiomis esu daug kartų važiavęs ir viskas puikiai sekėsi, – pasakoja vaikinas. – Tačiau tas kartas buvo nesėkmingas, dviratis netikėtai nuskrido į kitą pusę, smūgio į medį metu man lūžo juosmens pirmas ir dvyliktas krūtinės slankstelis... Po avarijos už manęs važiavęs draugas tuoj pat iškvietė medikus. Atvažiavę jie suleido vaistų nuo skausmo ir iškvietė medikopterį, kuris nuskraidino į ligoninę... "

Jei noriu konkuruoti su sveikaisiais, turiu atrasti būdų, kaip ne tik pajėgti atlikti kokį nors darbą, tačiau atlikti jį dar geriau negu sveiki.

Laukė sudėtingos operacijos

Justiną operavo Čekijoje, operacija buvo labai sudėtinga. "Man įsuko į stuburą keturis varžtus ir sutvirtino juos metaliniais strypais, – prisimena Justinas. – Grįžus į Lietuvą man turėjo daryti antrą operaciją ir jos metu viską galutinai sutvirtinti, tačiau po gydytojų konsiliumo buvo nuspręsta nerizikuoti ir palaukti, kol stuburas sugis, nes operuoti dar kartą esant tokios būklės buvo labai rizikinga."

Po operacijos du mėnesius Justinas išgulėjo lovoje, negalėdamas pajudėti. Vėliau laukė šimto dienų reabilitacija, kurios metu Justinas jau bandė sėstis lovoje, daryti pratimus, nes nuo ilgo gulėjimo kūnas buvo labai nusilpęs. Jam buvo atliekamos nervų sužadinimo procedūros, elektros stimuliacija, stiprinama viršutinė kūno dalis.

Siekia savo tikslų

"Man tikrai pasisekė, kad smūgio į medį metu dėvėjau šalmą ir kaklo apsaugą. Todėl mano stuburo pažeidimas buvo žemai, galėjau valdyti rankas ir jausti krūtinę, – pasakoja vaikinas. – Jeigu būtų lūžęs kaklas, būčiau negalėjęs valdyti viso kūno… "

Pasak Justino, grįžus į namus pagrindinė problema buvo pabaigti dvyliktą klasę keturių aukštų mokykloje, kurioje nebuvo lifto. "Turėjau prašyti draugų, kad mane su vežimėliu kaskart perneštų iš klasės į klasę, – prisimena vaikinas. – Tačiau dėl draugų visur galėjau privažiuoti ir mokyklą pabaigiau sėkmingai."

Dabar vaikinas stengiasi negalvoti apie traumą, siekti savo tikslų toliau, nepaisant, kad galimybės smarkiai sumažėjusios.

"Visada norėjau susieti savo gyvenimą su sportu, – kalba Justinas. – Tačiau kadangi dviračiu važiuoti jau negaliu, pasirinkau sportinių automobilių techninio eksploatavimo specialybę Kauno technikos kolegijoje. Dirbu su automobilių sporto komanda, padedu jai įvairiais organizaciniais klausimais."

Neįgalumas suteikė ryžto

Vaikinas prisipažįsta, kad neįgalumas suteikė jam papildomo ryžto, nes gyvenimo iššūkius įveikti pasidarė daug sunkiau. "Dabar turiu labai stengtis, nes tai, ką sveikam atlikti yra vienas juokas, neįgaliam gali būti labai sunku, – kalba vaikinas. – Tačiau, jei noriu konkuruoti su sveikaisiais, turiu atrasti būdų, kaip ne tik pajėgti atlikti kokį nors darbą, tačiau atlikti jį dar geriau negu sveiki. "

Pasak Justino, neįgaliojo mokėjimas kiek įmanoma sustiprinti savo kūną ir dar labiau išlavinti likusias kūno funkcijas vaidina lemiamą vaidmenį jo gyvenime ir darbo rinkoje.

"Kam darbdavys rinksis neįgalų, jeigu gali įdarbinti sveiką žmogų? – sako Justinas. – Žinoma, neįgalus turi nedaug galimybių laimėti šioje kovoje už būvį, todėl turi būti pasiruošęs išgyventi aštrios konkurencijos sąlygomis, būti pranašesniam už įgalų žmogų savo žiniomis ir noru dirbti. Kitaip jo gyvenimas bus labai nelengvas."

Galimybių išmokti kažką naujo ir įgyti naujų įgūdžių suteikia neįgaliųjų reabilitacijos stovyklos, kuriose susirenka Justino likimo draugai.

Tokią stovyklą neseniai patyrusiems sunkią stuburo traumą jaunuoliams organizuoja Maltos ordinas Lietuvoje. Rugpjūčio 21 d. į aktyvios reabilitacijos stovyklą Giruliuose susirinks 20 per pastaruosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių neįgalių jaunuolių. Tam, kad pasiruoštų naujam gyvenimui ir įveiktų psichologinę krizę, jauni žmonės stovykloje "Move it" gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais. Taip jie kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti būtinus įgūdžius. Stovykla "Move it" rengiama iš labdaros organizacijai paaukotų lėšų. Aukoti galima skambinant numeriu 1404 (3 eurai), didesnė auka – svetainėje www.maltieciai.lt.