„Meilė niekada neišnyksta. Mirtis nereiškia nieko. Aš tik perėjau į kitą pusę... Aš esu aš. Jūs esate Jūs. Aš vis tebesu tuo, kuo Jums buvau.“ (Šv. Augustinas)

Po sunkios ligos, eidama 75-uosius metus (1949 03 16 – 2024 02 22), mirė žinoma žurnalistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, Vinco Kudirkos premijos laureatė, buvusi „Kauno dienos“ vyr. redaktoriaus pavaduotoja Rūta Kanopkaitė.

Beveik prieš penkerius metus, pasitikdama 70-metį, Rūta turėjo daug planų. Viską pakeitė tų pačių metų birželį išgirsta negailestinga diagnozė. Vėliau – dar viena. Visus tuos metus Rūta stojiškai grūmėsi su Jai tekusiais išbandymais. Jos angelu globėju ligos kelyje buvusi medikė Irena Dabulskienė stebėjosi ir žavėjosi stiprybe, su kuria Rūta kabinosi į gyvenimą. Net ir paskutinėmis gyvenimo dienomis, kolegėms aplankius ligoninėje, Jos žvilgsnis išliko toks pat, kokiu išsiskyrė ir anksčiau: protingas, skvarbus, akimirksniu perprantantis situaciją.

„Nedejuoti ir nesiskųsti“ – toks buvo Rūtos gyvenimo moto. Tokia nepaprastai stipri asmenybė Ji išliks visų atmintyje. Ypač – kolegų iš „Kauno dienos“ (ir buvusios „Kauno tiesos“), su kuriais Rūta nuėjo gražiausią, kūrybingiausią, produktyviausią gyvenimo etapą.

Į Kauno dienraštį sostinėje gimusi ir besimokiusi Rūta atėjo dar žurnalistikos studijų Vilniaus universitete laikais ir iškart pateikė stiprią kūrybinę paraišką. Būdama praktikante labai intensyviai rašė, ir jau tuomet tapo aišku, kad Rūta reikalinga redakcijai. Nuo 1972-ųjų su miesto dienraščiu buvo susieti beveik trys itin talentingos žurnalistės R. Kanopkaitės gyvenimo dešimtmečiai.

Ji išsiskyrė drąsa, principingumu, įžvalgomis. Dar sovietmečiu iškėlė didžiulio rezonanso sulaukusią iniciatyvą – grąžinti Kauno gatvėms senuosius pavadinimus, nepataikavo konjunktūrai, stengėsi publikuoti jaunų, talentingų autorių kūrybą.

Nedejuoti ir nesiskųsti.

Didžiąją kūrybinio kelio dalį Rūta vadovavo dienraščio Kultūros skyriui, buvo legendinio priedo „Santaka“ įkūrėja ir redaktorė. Jos kūrybinio vadovavimo išskirtinumas buvo įvertintas aukščiausiu Lietuvos žurnalistiniu apdovanojimu: 1998 m. Vinco Kudirkos premija įteikta dienraščio „Kauno diena“ kultūros ir meno priedo „Santaka“ kolektyvui. Kaip Rūta dažnai pabrėždavo, – „Santakos“ kumščiui. Tuometės santakietės jautė savo vadovės palaikymą ir padrąsinimą nepasiduoti populizmui, kreipti žvilgsnį aukštesnių vertybių ir idealų linkme.

Rūtai, išskirtinio intelekto ir ypatingos erudicijos žurnalistei, kultūra buvo ne tik darbas – Ji tuo gyveno. Jos kabineto durys tuometėje redakcijoje Vytauto prospekte buvo atviros kultūros žmonėms. Ir ne vien kauniečiams – „Santaką“ skaitė ir vertino sostinėje, Rūtos dėka itin glaudus bendradarbiavimas tuometį dienraštį siejo su šalies kūrybinėmis sąjungomis. Rūta gebėjo suburti kūrybinę inteligentiją dar iki Atgimimo, viena pirmųjų prabilo apie svarbių Lietuvai simbolių atstatymą. Ji tiesiog „budėjo“ prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir universiteto atkūrimo idėjos, organizavo rašinių ciklus šia ir kitomis miestui svarbiomis temomis.

Rūta pasižymėjo kaip ypač išsilavinusi, subtili tekstų redaktorė. Būdama vyr. redaktorės pavaduotoja Ji nestokojo originalių idėjų ir žymiai prisidėjo prie dienraščio aukso laikų – milžiniško tiražo.

Skaitytojai džiaugėsi Rūtos iniciatyva atsiradusia šeštadienine rubrika „Šeštadienio stabtelėjimas“. „Dabar vis dažniau įsigali patogi tingiems protams nuomonė, kad enciklopedininkų laikai praėjo – kiekvienam žmogui nebūtina žinoti, kad kvadratinė šaknis nėra kvadrato formos runkelis, Žanas Žakas Ruso ne giminė Demiui Ruso, autodafė – ne memuarai, o Irlandija – ne Škotija“, – iš Rūtos „stabtelėjimų“ smelkėsi ne tik erudicija, bet ir ironija, kandumas neatleistiniems naujų laikų bruožams – paviršutiniškumui, neraštingumui, nekultūringumui.

Mažai kas galėjo pasivaržyti su Rūta aštriu sąmoju, o erudicija Ji guldė ant menčių net akademinio sluoksnio šviesuolius. Kolegos žinojo, kad intelektas ir humoras – nedaloma Rūtos savybė, todėl ir dirbant, ir švenčiant žavėjo Jos gebėjimas pajuokauti, nestandartiškai pažvelgti į gyvenimą.

„Gražus buvo mūsų bendro darbo metas – kūrybingas, išradingas, mokėjome ir linksmintis, ir atlaikyti Lietuvos pokyčių išbandymus. Galime tik pasidžiaugti, kad įdomiu ir viltingu Lietuvai laiku buvome žurnalistikoje. O mūsų darbas, priešingai nei dabar, visuomenės buvo vertinamas ir gerbiamas“, – atsakė kolegei Rūta, pasveikinta profesinės šventės proga.

Atmintyje saugosime buvimą kartu. Ilsėkis ramybėje, mūsų Rūta.

Esami ir buvę kaunadieniečiai

Atsisveikinti su Rūta galima vasario 23 d. nuo 13 val. laidojimo namuose „Rimtis“ (A. Juozapavičiaus pr. 1, Kaunas). Šv. Mišios – vasario 24 d. 9 val. Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje (Vaidoto g. 7). Išlydėjimas į Jonučių kapines – vasario 24 d. 13 val.