Nepriklausomo Kauno vaikas
A. Gens-Ustjanauskas gimė 1926 m. spalio 9 d. Smalininkuose, Jokūbo (Jakovo) Genso ir Elvyros Budreikaitės-Gensienės šeimoje. Tėvas buvo žydas, motina – lietuvė katalikė, tačiau jiedu buvo labai liberalūs, nebuvo religingi. 100-ojo gimtadienio sulaukusi Ada yra viena iš nedaugelio žmonių, galinčių pasakoti apie tarpukario Kauną ne iš nuotraukų ar knygų, o iš savo vaikystės prisiminimų.
Ji mena gimnaziją, konservatoriją, baleto pamokas, vasaras prie Nemuno, ministrus ir karininkus – savo draugų tėvus, močiutės išmokytas lietuviškas dainas, sovietų kariuomenės įžengimą, ištremtų bendraklasių paliktus tuščius suolus ir dieną, kai svetima kariuomenė žygiavo Laisvės alėja.
Ada iš pradžių lankė Montessori, vėliau – vokišką darželį. Dar vėliau mokėsi privačioje Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje, neoficialiai vadinta ponų gimnazija, mat čia mokėsi ir ministrų, aukštų valstybės pareigūnų, žinomų Kauno šeimų vaikai. Ada mokėsi taip sparčiai, kad gimnaziją baigė būdama vos keturiolikos su puse metų.
Gyvenimas už mokyklos ribų buvo ne mažiau intensyvus. Fortepijono pamokos Kauno konservatorijoje, baleto pamokos, sporto užsiėmimai. Ada bėgiojo, slidinėjo, o Lietuvos lygumų slidinėjimo varžybose iškovojo sidabro medalį. Ją supo ir močiutės iš Žemaitijos – tėvo mamos Chajos Gens sekamos lietuvių liaudies pasakos bei dainos. Gensų šeima vasaras leisdavo Kulautuvoje, prie Nemuno, kur ji žaisdavo su skirtingomis kalbomis kalbančiais vaikais.
Idiliškas šeimos gyvenimas atsispindi prieškario Kaune darytose nuotraukose. Jose – elegantiška Elvyra Gensienė, Jokūbas Gensas ir paauglė Ada užfiksuoti laimingi, besišypsantys. Neretai fotografijose matoma ir Elvyros sesuo Bronė Budreikaitė. Kęstučio gatvėje veikė šeimos krautuvėlė, Vilijampolėje J. Gensas turėjo už tarnybą kariuomenėje gautą žemės sklypelį ir namą Aušros gatvėje.
Mažosios Gensaitės vaikystė buvo puiki iki 1941 m. birželio, kai sovietų kariuomenė žygiavo Laisvės alėja.
Saugota ir prarasta laisvė
Ados tėvas J. Gensas priklausė kartai, kuri kovojo už Lietuvos valstybės sukūrimą. Nors augęs žydų šeimoje, jis dar septyniolikos savanoriškai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose Širvintų–Giedraičių mūšyje. Buvo apdovanotas savanorių ir nepriklausomybės medaliais, gavo kapitono laipsnį. Vėliau Jurbarke dėstė lietuvių kalbą. Perskėlęs į Kauną, dirbo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime buhalteriu. 1935 m. Vytauto Didžiojo universitete baigė teisę ir ekonomiką, o vėliau darbavosi „Lietūkyje“.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Jokūbas jau buvo ryškus SSRS priešininkas. Sovietų ir Suomijos Žiemos karo metu važinėjo po Lietuvą, skaitė paskaitas apie Suomijos pasipriešinimą ir maršalo Carlo Gustavo Mannerheimo kovą su Sovietų Sąjunga. Dėl to po 1940 m. okupacijos jo kaip Lietuvos karininko praeitis ir vieša antisovietinė pozicija tapo didžiule kliūtimi.
J. Gensas bičiuliavosi su pulkininku Juozu Ūsu, Lietuvos vidaus reikalų ministru Kaziu Skuču ir daugeliu kitų. Geriausia mažosios Ados draugė buvo būtent Skučo dukra. Vakarieniaudama Skučų namuose ji išgirdusi apie dingusius Lietuvoje dislokuotų Raudonosios armijos dalinių karius. K. Skučas tai laikė sovietų provokacija. Ji taip pat artimai bičiuliavosi su diplomato ir buvusio ministro Voldemaro Čarneckio vaikais.
1941 m. birželį, prasidėjus sovietų trėmimams, Ada dar laikė baigiamuosius gimnazijos egzaminus. Vieną rytą pažįstami bendraklasiai tiesiog nepasirodė. Tarp jų buvo ir Čarneckių šeimos vaikai. Vieni buvo ištremti, kitų šeimos spėjo pasitraukti. „Iš 30 mokinių mokslus baigėme devyniese,“ – prisiminimuose yra teigusi A. Gens-Ustjanauskas.
Sovietų kariuomenės įžengimas į Kauną paliko gilų pėdsaką. J. Gensas nusivedė Adą ir žmoną prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus – vieno svarbiausių nepriklausomos Lietuvos simbolių. Ten vakarais tradiciškai vykdavo patriotinė ceremonija, kurioje dalyvaudavo Lietuvos Nepriklausomybės kovų veteranai. Ada prisiminė: „Mes giedojome Lietuvos himną. Visi verkė.“ Mergaitė stovėjo šalia savo tėvo, žmogaus, kuris kovojo už Lietuvos valstybės sukūrimą, ir matė, kaip ta nepriklausomybė nyksta.
Gyvenimas šalia geto
Vos Ada baigė gimnaziją, kartu su mama traukiniu išvažiavo į Vilnių. Draugo pulkininko Juozo Ūso padedamas J. Gensas įsidarbino miesto sveikatos departamente – dėl antisovietinių pažiūrų niekur nebuvo pageidaujamas. Vos atvykus į Vilnių, naktį ant miesto ėmė kristi pirmosios vokiečių bombos. Ada ir motina ketino perduoti Jokūbui žieminius drabužius ir grįžti į Kauną, tačiau grįžti nebegalėjo.
1941 m. rugsėjį J. Gensą vokiečiai ir žydų seniūnų taryba paskyrė Vilniaus geto policijos viršininku. Jis, kartu su savo šeimos nariais žydais, gyveno nedideliame bute geto širdyje, o Ada su motina Elvyra įsikūrė už geto sienų. Jos turėjo leidimus lankytis gete, bet giminystės ryšys buvo laikomas paslaptyje. 1943 m. rugsėjo 14 d. J. Gensas buvo iškviestas į gestapą ir nužudytas už pagalbą žydų partizanams gete.
Vyrai, kurie supo Ados vaikystę, priklausė kartai, kuri kovojo už nepriklausomą Lietuvą, ją kūrė ir jai tarnavo, buvo sunaikinti. Iki 1943 m. rugsėjo K. Skučas ir V. Čarneckis tapo sovietinių represijų aukomis, J. Gensas krito nuo nacių okupantų rankos.
Į naujus namus
Ada su mama privalėjo bėgti iš Vilniaus – pirma užuovėja tapo Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių šeimos namai Šiauliuose. Metai tariamos ramybės – Gensienės ir Gensaitės pavardė reiškė ir sovietų tremtį, ir vokiečių kalėjimą. Kasdienybė tapo nebeatsiejama nuo klausimo: „Kas blogiau: mirtinai sušalti Sibire, ar būti sunaikintam dujų kameroje?“.
Kuriam laikui abi grįžo į Kauną, susitiko su čia likusia šeima. Tačiau alkis, nežinia, grėsmė sekino E. Gensaitės jėgas – Adai teko pačiai rūpintis abiejų išlikimu. Traukiantis frontui, traukėsi ir Ada su mama. Iš Kauno jos pasiekė Lenkiją, iš ten – pabėgėlių stovyklą Vokietijoje.
Septynias kalbas mokėjusiai Adai pavyko susirasti darbą Tarptautinėje pabėgėlių organizacijoje Vokietijoje. Per veiklas ji susipažino su būsimu vyru Antanu Ustjanausku. Ilgainiui, gavusi vizą ir su mama įsikūrusi Australijoje, Ana sulaukė ir savo mylimo žmogaus, sukūrė šeimą.
Ustjanauskai įsitraukė į daugybę skirtingų lietuvių organizacijų veiklų, o Ada dirbo vyriausybės imigracijos departamente, dažnai vertėjavo teisme. 1953 m. šeima persikėlė į JAV, Konektikutą, kur gyveno vyro sesuo, susilaukė šešių vaikų.
Kitapus geležinės uždangos
Nors ir paliko Lietuvą fiziškai, A. Gens-Ustjanauskas ir jos sutuoktinis mintimis liko su Lietuva. Hartforde, o vėliau ir Konektikute, Masačusetse, įkūrė siuntinių agentūrą, per kurią JAV lietuviai galėjo siųsti maistą, drabužius ir kitus reikalingus daiktus savo artimiesiems, likusiems už geležinės uždangos.
Ustjanauskai bendradarbiavo su JAV Demokratų partija, 1960 m. skelbė prezidento kampanijos reklaminius įrašus per radiją bei lietuvių laikraščiuose Ilinojaus valstijoje, ragindami gyventojus balsuoti už Johną F. Kennedy, kuris žadėjo dirbti ir Baltijos šalių nepriklausomybės klausimais.
Už nuveiktus darbus Nacionalinio demokratijos komiteto pirmininkas Johnas M. Bailey A. Ustjanauską paskyrė Amerikos lietuvių grupių kampanijos koordinatoriumi. Ada ir Antanas taip pat dirbo su Konektikuto politiku Thomasu J. Doddu, kuris buvo vienas pagrindinių JAV prokurorų Niurnbergo procese ir atkreipė dėmesį ne tik į nacistinės Vokietijos nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metais, bet ir į Rusijos okupacinę veiklą.
Kova už Lietuvos nepriklausomybę nenutrūko kartu su emigracija. Ji persikėlė į Amerikos lietuvių namus, organizacijas, rinkimų kampanijas ir JAV valdžios koridorius. 1972 m. A. Ustjanauskas mirė.
Kalbų mokėjimas ir europietiška patirtis padėjo Adai kurti karjerą JAV valstybės tarnyboje ir imigracijos srityje. Ji tūkstančiams imigrantų šeimų pagelbėjo tvarkyti federalinius dokumentus, vertėjavo teismuose, tiriant nacių karo nusikaltėlių veiklą.
Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę Ada vertėjavo ir daugeliui Lietuvos vyriausybinių bei politinių delegacijų, atvykdavusių į JAV. Vienoje šeimos archyve išlikusioje nuotraukoje ji įamžinta su Česlovu Stankevičiumi – Kovo 11-osios Akto signataru, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariu, vėliau tapusiu Lietuvos krašto apsaugos ministru.
Šios nuotraukos parodo, kad Ados vaidmuo neapsiribojo vienu garsiu susitikimu Baltuosiuose rūmuose. Lietuvai iš naujo kuriant tarptautinius ryšius, ji tapo jungtimi tarp gimtinės atstovų ir JAV institucijų.
1990 m. gruodį A. Gens-Ustjanauskas vertėjavo JAV prezidentui George’ui H. W. Bushui Baltuosiuose rūmuose priimant Vytautą Landsbergį. Abu lietuviai buvo tarpukario Kauno vaikai – žmonės, kuriuos suformavo nepriklausoma Lietuva. Simboliška, kad lietuvių kalbą, atsiminimus išsaugojusi A. Gens-Ustjanauskas po pusės amžiaus atsidūrė Baltuosiuose rūmuose, kai Lietuva vėl kovojo dėl savo vietos laisvų valstybių šeimoje.
Sugrįžimas į gimtinę
1992 m. vasarį A. Gens-Ustjanauskas sugrįžo į nepriklausomą Lietuvą – šįkart buvo JAV viceprezidento Dano Quayle’o vertėja, lydėjo jį vizito metu, Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, tūkstančiams susirinkusių žmonių vertė pasakytą jo kalbą. „Ilga naktis baigėsi. Išaušo rytas ir atėjo džiaugsmas: Estija laisva. Latvija laisva. Lietuva laisva. Tegyvuoja laisvė!“ – iš jos lūpų lietuviškai nuskambėjo šie jautrūs D. Quayle’o žodžiai, kalba apie komunizmo mirtį, namo keliaujančius rusų karius.
Adai tai turėjo ypatingą prasmę. Mergaitė, kuri trylikos metų matė sovietų kariuomenę žygiuojant Laisvės alėja, dabar vertė JAV viceprezidento žodžius apie laisvos Lietuvos sugrįžimą.
A. Gens-Ustjanauskas darbas nesibaigė nepriklausomybės šventėmis ir iškilmingomis kalbomis. 1994 m. ji lydėjo Lietuvos teisėsaugos ir saugumo pareigūnus, kurie kelis mėnesius Jungtinėse Valstijose mokėsi kartu su FTB ir kitais JAV saugumo specialistais. Būdama oficiali vertėja, moteris ir pati turėjo išmokti procedūras, kurias vertė ir aiškino Lietuvos pareigūnams.
Po kelių mėnesių ji kartu su JAV saugumo pareigūnais grįžo į Lietuvą – tikrinta, ar Lietuvoje sugebėta įdiegti naujas saugumo procedūras.
Veiklos atminimo įamžinimas
Šiandien Ada gyvena supama mylinčių vaikų ir vaikaičių. Artėjant jos šimtmečiui, anūkas Alexanderis Phibbsas iš šeimos archyve rastų nuotraukų ėmėsi atkurti įvykių seką: atvykęs į Lietuvą susitiko su žmonėmis, kurie dalyvavo svarbiuose įvykiuose.
Šis kelias jį nuvedė pas prof. V. Landsbergį, dr. Šarūną Adomavičių, Ramūną Bogdaną, Emanuelį Zingerį, Gediminą Vagnorių ir kitus nepriklausomybės laikotarpio veikėjus.
Apsilankęs V. Landsbergio namuose, Alexanderis surengė profesoriaus ir savo močiutės vaizdo pokalbį – pirmąjį tiesioginį kontaktą nuo ankstyvųjų 1990-ųjų.
A. Phibbsas sujungia tai, ką išskyrė okupacijos ir karas. Jau yra sukurtas dokumentinis filmas apie A. Gens-Ustjanauskas gyvenimą, kartu su Lietuvos tarnybomis A. Phibbsas bando išsiaiškinti nužudyto prosenelio palaikų buvimo vietą.
A. Gens-Ustjanauskas istorija šiandien primena Lietuvos kūrimą, jos praradimą ir susigrąžintos laisvės kainą. Išskirtinio jubiliejaus proga moterį pasiekė vaizdo sveikinimas nuo V. Landsbergio ir laiškas nuo D. Quayle’o.
(be temos)
(be temos)
(be temos)