MUZIEJUS RUMŠIŠKĖSE JAU LAUKIA SVEČIŲ!

Vasaros sezoną paskelbęs ir vidaus ekspozicijas šeštadienį atvėręs Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse bunda pamažu. Lankytojams atviri dar ne visi nameliai, tačiau dėl karantino reikalavimų kiekvienas gali mėgautis asmeniniu muziejininkų dėmesiu.

Gegužinių pamaldų altorėliai

Šaltuoju metų laiku lankytas tik kaip parkas, šeštadienį muziejus atvėrė vidaus ekspozicijas. Prieš vidudienį į muziejų buvo užsukusi vos viena kita šeima. Jos iš lėto, tarsi nedrąsiai ėjo nuo regiono prie regiono sodybų: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos.

"Esame pasiilgę žmonių", – prisipažino muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Elena Braziulienė, lankytojų laukusi Žemaitijos regione, pasiturinčio ūkininko sodyboje.

"Tai gegužinių pamaldų altorėlis, prie jo žmonės melsdavosi namuose. Čia, Darbėnuose, matome žemaitišką altorėlį, Suvalkijos sektoriuje jis kitoks", – pasakojo muziejaus darbuotoja, vedžiodama lankytojus po 1865 m. statytą gyvenamąjį namą, į Rumšiškes atkeliavusį iš Kretingos rajono. Gyvenamąjį namą buvus prabangų liudija ir tapetuotos sienos. Tiesa, muziejininkų teigimu, tapetais gyvenamieji kambariai greičiausiai pagražinti ne iškart po statybos, o šiek tiek vėliau.

Visas muziejaus vidaus ekspozicijas bus galima aplankyti nuo gegužės vidurio. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Šiame kambaryje valgydavo šeimininkai, o čia, virtuvėje, – samdiniai. Šiame trobos gale – šeimininkų kambariai. Čia, galima sakyti, buvo ir šeimininko miegamasis, ir darbo kambarys", – rodydama kambarį su puošnia medine lova ir rašomuoju stalu pasakojo E.Braziulienė.

Prieš grojant – dezinfekcija

Į vieną Žemaitijos sektoriaus sodybų užsukti kvietė ir plačiai sklindantys liaudies instrumentų garsai.

Baigiamas rengti teminis orientacinis žaidimas – panašiai kaip pabėgimo kambarys, tik lauke. Netrukus pristatysime ir šią paslaugą.

"Čia ožragis – tai ožio ragas. Jį naudodavo kerdžius – vyriausias piemuo. Pūsdamas šį ragą, jis sukviesdavo visus piemenis į ganymą ir iš ganymo. Čia – birbynė, gal ji ir puikiai nedera, bet pagaminta liaudies meistro, liaudiška, ne klasikinė – kaip matyti, trumpesnė, paprastesnė, skobta iš medžio. Ja grodavo kaimo kapelose. Birbynė yra klarneto promočiutė. Čia – ožio arba karvės oda aptraukti būgnai, prašom, kas nori, galite pabandyti juos mušti, tik prieš tai prašau dezinfekuoti rankas", – kviesdamas pagroti liaudies instrumentais, karantino reikalavimų nepamiršo muziejaus darbuotojas Augantas Braziulis.

Būgnų lazdeles perėmus vaikams, keletą smalsuolių jis toliau pažindino su liaudies instrumentais: "Čia – kitas pučiamasis instrumentas švilpa. Toliau – skudučiai, naudojami dažniausiai sutartinėms groti. Kad galėtume jais pagroti, reikėtų didesnės kompanijos. Čia – sakralusis lietuvių liaudies instrumentas kanklės, o čia – ragai. Tošimi jie apvynioti ne tik todėl, kad gražiau atrodytų, bet ir kad orą mažiau praleistų. Gaminant ragus, medį skeldavo pusiau, vidų išskaptuodavo, sutepdavo derva ir apvyniodavo tošimi. O prieš grojant dar ir į kūdrą pamerkdavo. Ar žinote, kodėl? Kad išbrinkus medžiui nebeliktų tarpų, kurių kartais atsirasdavo įskilus medžiui ir gadindavo skambesį."

Užsiėmė vyrišku darbu

Muziejaus miestelyje Tabariškių name buvo galima pasigaminti žvakę senoviniu būdu – ant knato liejant karštą vašką.

"Žvakes senovėje liedavo vyrai. Moterys visus metus turėjo daug buities darbų, todėl šaltuoju metų laiku, kai atsilaisvindavo nuo žemės ūkio darbų, žvakes liedavo vyrai. Taigi, pinti pančius ir lieti žvakes buvo vyriškas užsiėmimas. Tačiau vaško žvakių namuose nedegdavo – namie pasišviesdavo balanomis, vėliau – žibalinėmis lempomis. Nusiliedintas vaškines žvakes naudodavo grabnyčioms – jas degdavo prie mirštančiojo ar mirusiojo, ant kapų ir bažnyčioje", – liedamas žvakes pasakojo vyresnysis muziejininkas Paulius Stanišauskas.

Pririšę knatą prie medinio rato, ant jo karštą vašką mielai pylė ir ratą suko vaikai. Tuo metu muziejininkas pasakojo apie balanos gadynę. "O kas žinote, koks čia prietaisas? Tai žibinčius, į jį buvo įstatoma balana, dažniausiai – pušinė. Žibinčių prižiūrėdavo seniausias namų gyventojas. Kaip matote, šviesos nuo balanos būdavo nedaug", – uždegęs balaną, pademonstravo P.Stanišauskas.

Nosį kuteno vaško kvapas. "Ar jaučiate, kaip kvepia tikras vaškas? Tai tikra aromaterapija plaučiams", – užsiminė muziejininkas.

Iniciatyvos dalyviai tikino stiprų vaško kvapą jaučiantys ir per kaukes. "Žiūrėkit, ir bitė atskrido", – pastebėjo jauniausia edukacijos dalyvė.

"Muziejus turi apie 100 avilių bičių. Kaip ir šis jų pagamintas vaškas, taip ir jų suneštas medus, galima sakyti, yra ekologiški – juk medų jos neša iš netręšiamų muziejaus pievų", – paaiškino P.Stanišauskas.

Traukia vestuvių vieta

"Nemaniau, kad žvakių liejyba toks ilgas darbas. Kai gauni žvakę, nepamanytum, kad kažkada tiek daug darbo reikėjo įdėti, kol ji būdavo pagaminta", – įspūdžiais dalijosi žvakes liejusi Raminta. Mergina į Rumšiškes iš Vilniaus atvažiavo su tėvais ir jaunesniąja sese.

"Mes čia ne pirmą kartą, naudojamės proga, kad tai yra gera vieta pasivaikščioti. Galima sakyti, mes čia etatiniai lankytojai – pasivaikščioti buvome užsukę ir žiemą. Gaila, kad muziejaus mokykla uždaryta – vaikai į ją norėjo. Teks kitą kartą atvažiuoti, kai mokyklas po karantino atidarys. Dabar ir čia tikriausiai nuotolinis mokymas", – juokavo Ramintos mama Inga.

"Gražus oras, nusprendėme atvažiuoti pasivaikščioti su šeima. Labai gražu, tikrai buvo verta važiuoti. Ir vaikai sako, kad jiems čia įdomu, daug senovinių nematytų dalykų", – pasakojo su žmona ir trimis mokyklinio amžiaus vaikais į Rumšiškes atvykęs vilnietis Aleksandras.

Kauniečiai Aistė ir Andrius prisipažino į Rumšiškes užsukantys dažnai. "Mus su šia vieta sieja labai mieli asmeniški prisiminimai – prieš devynerius metus mes čia atšventėme savo vestuves. Mus ne tik muziejaus ekspozicija domina – vaikams ir skruzdėlės, ir pienės įdomu", – pasakojo pora, muziejuje lankiusis su darželinukais vaikais Herkumi ir Ieva. Šeima sutartinai tvirtino: "Smagu, kai per vieną dieną visą Lietuvą gali apeiti."

Kauniečiai į Rumšiškes šįkart atvažiavo automobiliu, tačiau sakė laukiantys to laiko, kai į čia bus galima atplaukti laivu.

Galimybė pasigaminti savo žvakę ant knato liejant karštą vašką viliojo ir didelius, ir mažus. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kaukės visus metus

Šeštadienį muziejuje atidarytos ir dvi parodos. Miestelyje veikia Rymanto Penkausko fotografijų paroda "Šventųjų gyvenimas". Nespalvotose fotografijose autorius įamžino medinius šventuosius, tylų gyvenimą gyvenančius Žemaitijos bažnyčių palėpėse, varpinėse, senkapiuose.

Į Žemaitijos sektoriuje esančią Gintališkės sodybą kviečia tautodailininko iš Šiaulių Sauliaus Tamulio Užgavėnių kaukių paroda. Muziejininkai įsitikinę, kad ši tematika Lietuvos Užgavėnių sostine vadinamam muziejui tinka kiaurus metus. Ši ekspozicija taps nuolatinė: tautodailininkas muziejui padovanojo beveik 200 savo kūrybos kaukių. Raganos, velniai, lašininiai, kanapiniai, žydai, ožiai, meškos ir kiti personažai iš medžio, audinio, kailio, odos, pakulų ir kitų natūralių medžiagų žvelgia iš žemaitiško svirno. Nemažai jų yra atlikusios svarbiausią savo funkciją – padėjusios varyti žiemą Užgavėnių šventėse.

"S.Tamulis kaukes daugiausia kuria iš liepos medžio, nes liepa lengviausiai apdirbama. Tu pamėgink iš ąžuolo išdrožti – vienas dalykas, ilgai dirbsi, kitas – suskils. O A.Tamulio kaukių, galima sakyti, suskilusių nėra. Šis tautodailininkas net palmės pluoštą kurdamas kaukes panaudoja, ir virvę, ir lino pluoštą, o vietoj velnio auskaro – žiūrėkit, tikras kaulas kabo", – pasakojo vyresnysis muziejininkas Vingaudas Baltrušaitis.

Lietuvos Užgavėnių sostine vadinamam muziejui ši tematika tinka kiaurus metus, – įsitikinę muziejininkai, atidarę tautodailininko S.Tamulio Užgavėnių kaukių parodą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Pabėgimo kambarys lauke

Muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė pripažino: kai kurių muziejaus vidaus ekspozicijų nebuvo galima aplankyti dėl to, kad buvo sunku rasti šventinį savaitgalį norinčių dirbti darbuotojų. Pasak jos, šią savaitę daugelis vidaus ekspozicijų jau dirbs. Visos jos duris turėtų atverti gegužės 10–15 d.

Gita Šapranauskaitė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Greitai muziejus pristatys ir audiogidą. "Programėlė sukurta, ji jau veikia, turime tik apmokyti savo darbuotojus, kaip ja naudotis. Galbūt po savaitės jau galėsime pasiūlyti šią programėlę lankytojams. Baigiamas rengti teminis orientacinis žaidimas – panašiai kaip pabėgimo kambarys, tik lauke. Netrukus pristatysime ir šią paslaugą", – žadėjo pašnekovė.

Muziejuje galima lankytis ne didesnėmis nei penkių asmenų grupėmis, išskyrus dviejų šeimų ar namų ūkių narius. Vidaus ekspozicijose vienu metu lankytis galima tik vienai šeimai ar namų ūkiui.

Į Žemaitijos Darbėnų sodybą kvietė rago garsai. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Dirbti karantino sąlygomis mums ne naujiena, mes taip jau dirbome ankstesnį sezoną. Tik tiek, kad pernai tokiu metu susirgimų COVID-19 skaičiai buvo gerokai mažesni. O pranašumas šiemet toks, kad dabar ir persirgusių, ir pasiskiepijusių žmonių nemažai", – pastebėjo G.Šapranauskaitė.

Vasaros sezonas Lietuvos liaudies buities muziejuje tęsis iki spalio. Jo metu muziejus dirba kasdien 10–18 val., kaip parkas lankomas 18–20 val.