Vaikantis planų

„Laisvės“ kino teatras kartu su „Romuva“ priklausė jungtinei kino teatrų direkcijai „Laisvė“. XX a. 6-ajame dešimtmetyje buvo net aštuoniolika etatų: direktorius, administratorius, vyr. buhalteris, vyr. kino mechanikas, kino mechanikas, kino mechaniko padėjėjas, kino mechaniko mokinys, vyr. kasininkas, kasininkas, vyr. bilietininkas, bilietininkas, vyr. kontrolierius, kontrolierius, dailininkas, stalius, gaisrininkas, valytoja, kūrikas, kiemsargis, direktorius buvo V. A. Nazarovas (KRVA, f. R-375, ap. 2, b. 251).

Reklaminiai filmų plakatai XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo iškabinami ne tik prie kino teatro, bet ir įmonėse „Giedra“, „Kauno audiniai“, „Kova“, taip pat Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) ir Medicinos institute (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). Šių įmonių ir mokslo įstaigų darbuotojai organizuotai vykdavo žiūrėti kino filmų į „Laisvę“ ir „Romuvą“.

Vis dėlto šios priemonės ne visuomet padėjo įgyvendinti metinius planus. Pvz., 1966 m. finansinis planas įvykdytas vietoj 343 tūkst. rublių tik 323 619 rublių. Dėl to direkcija kaltino nerealų planą: esą 1966 m. buvo demonstruojama daug filmų, tokių kaip „Įpėdinis“, „Užmušti strazdą“, „Kas juos teis“, „Lemiamas žingsnis“, kurie neturėjo pasisekimo, bet juos pakeisti esą nebuvo galimybės. Tiesa, „Romuvos“ kino teatro repertuaras buvo įvairesnis, populiaresnis ir tais pačiais metais šis kino teatras finansinį planą įvykdė daugiau, negu numatyta (Paaiškinamasai raštas apie 1966 m. balansą. Jungtinės kino teatrų direkcijos „Laisvė“ direktorius B. Rėpša. 1967 01 18. KRVA, f. R-1220, ap. 1, b. 53).

Žiūrimiausią tų metų filmą „Laisvės“ kino teatre – „Džiaze tik merginos“ – matė net 33 tūkst. 893 žiūrovai, o anksčiau minėti filmai sulaukė tik apie 6 tūkst. žiūrovų (KRVA, f. R-1220, ap. 1, b. 53, l. 11–17). Vis dėlto tokie kartais ne itin sėkmingi kino teatro „Laisvė“ veikimo metai buvo daugiau išimtis nei taisyklė, nes šis kino teatras buvo vienas didžiausių ir populiariausių sovietiniame Kaune, o nuo 1997 m., kai buvo įdiegta „Dolby Stereo Surround“ garso sistema, – ir vienas moderniausių.

Verslų chaosas

Kino teatre „Laisvė“ sovietiniais metais buvo dvi salės: vieną – 616 vietų, kitą – 179 vietų. Antroji salė XX a. 10-ajame dešimtmetyje buvo naudojama kaip videosalonas; jame 1994 m. buvo 125 sėdimos vietos. 1994 m. buvo atliktas „Laisvės“ kino teatro finansinės ūkinės veiklos patikrinimas. Iš patikrinimo 1994 m. birželio 21 d. akto matyti, kad „Laisvės“ kino teatre per 1993 m. įvyko 2 tūkst. 58 kino seansai, vidutiniškai penki šeši seansai per dieną, šiuose seansuose apsilankė 85 tūkst. 530 žiūrovų.

Tikrinant nustatyta, kad kino teatras „Laisvė“ sudarė sutartis su atskiromis firmomis, bendrovėmis be steigėjo (savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus) leidimo. Patikrinimą inicijavo akcininkų ir kino teatro darbuotojų grupė, nepatenkinta „Laisvės“ kino teatro direktoriaus Vytauto Jašelskio veikla ir tą nepasitenkinimą išreiškusi 1994 m. balandžio 27 d. ir 1994 m. gegužės 4 d. darbuotojų ir akcininkų susirinkimuose.

Patalpas kino teatre nuomojosi valstybinė įmonė „Tulpė“ bufetui įrengti, A. Čeponio individuali įmonė „Video bankas“, užsiėmusi kompiuterinių žaidimų ir videokasečių nuomos paslaugomis, individuali įmonė „Dublis“, pastačiusi kino teatro fojė lošimo automatus, uždarosios bendrovės „Alfa“, „Litflora“, „Trolis“, „Aliuzija“, „Lauda“, „Press“,  „Kaktusas“, G. Platūkio individuali įmonė, R. Babrausko individualios įmonės valiutų keitykla. Patikrinimo akto išvadose konstatuota, kad kino teatras „Laisvė“ dirbo nuostolingai dėl mažo žiūrovų lankomumo, o patalpos kino teatre buvo nuomojamos be steigėjo leidimo ir pažeidžiant buhalterinės apskaitos taisykles (KRVA, f. 2114, ap. 2, b. 156, l. 2–7).

Tiesa, laikraštyje „Kauno laikas“ rašinio „Už „Laisvės“ kino kino ekrano“ autorius Polis Ragožis abejojo šio patikrinimo akto išvadomis, minėjo, kad kino teatras „Laisvė“ nedirbo nuostolingai, o tai, kad jo patalpos nuomojamos bufetui ar valiutų keityklai, – normali praktika.

Jis rašė, kad didžiausią „Laisvės“ kino teatro pajamų dalį (78 tūkst. litų) sudarė įplaukos iš parduotų kino lankytojų bilietų, bufetas papildė „Laisvės“ biudžetą dar 16 tūkst. litų, už patalpų nuomą gauta 2,3 tūkst. litų.

Kadangi darbuotojų atlyginimo vidurkis, pasak P. Ragožio, buvo 180 litų, išlaidų buvo mažiau negu pajamų, tad kino tetras dirbo pelningai, jo pelno likutis 1993 m. buvęs 4,1 tūkst. litų. Tiesa, P. Ragožis taip pat pripažino, kad priekaištai dėl dalies kino teatrų patalpų nuomos mokesčių neįtraukimo į pajamų žiniariaščius ir dėl patalpų nuomos be steigėjo leidimo pagrįsti. Jis taip pat pastebėjo, kad pagrindinė darbuotojų nepasitenkinimo kino teatro veikla priežastis buvo abejonės dėl jos direktoriaus V. Jašelskio tinkamumo eiti šias pareigas, tik informaciją apie V. Jašelskį pateikė kaip tyrimą inicijavusių darbuotojų ir akcininkų nuomonę (Už „Laisvės“ kino ekrano / Polis Ragožis // Kauno laikas. – 1994, gegužės 6, p. 1).

Kiek kitokios nuomonės buvo „Kauno dienos“ žurnalistė Birutė Mačienė. Pasak jos, kino teatras ėmė panašėti į verslo kabinetą, kur ir valiutą išsikeisi, išgersi, užkąsi, ir ką nors dovanų artimam žmogui nupirksi. Firma „Lauda“ čia įsteigusi parfumerijos parduotuvę, o kitai firmai priklausantis baras viliojąs lietuvišku, „tautiniu“ valgiu – pica (Laisvo biznio kombinatas „Laisvėje“ / Birutė Mačienė // Kauno diena. – 1994).

Kiek vėliau žurnalistė atskleidė ir daugiau situacijos „Laisvės“ kino teatre peripetijų. Straipsnyje „Viską dariau tik dėl „Laisvės“ B. Mačienė aprašė, kodėl pagrįstai suabejota penkias klases baigusio ilgamečio savamokslio kino mechaniko V. Jašelskio tinkamumu vadovauti kino teatrui, – tai liudijo daugybė ūkinės-finansinės veiklos pažeidimų.

Pakartojusi ankstesnio savo straipsnio informaciją apie nuomos sutartis įvairioms bendrovėms ir asmenims be steigėjo leidimo, žurnalistė pateikė įdomesnių tokių sutarčių pavyzdžių. Viena jų – su V. Lukiansku, kuriam išnuomota 12 kv. m patalpa po 3,5 lito už 1 kv. m, o šioje patalpoje nuomininkas žadėjo atlikti smulkų avalynės remontą kino teatro lankytojams.

B. Mačienė pašmaikštavo, kad ateini į kino teatrą, žiūri basas į ekraną, o tuo tarpu tavo batams puspadžius pakala. Žurnalistė taip pastebėjo, kad kino teatre ar jo prieigose nebuvo jokios reklamos, iškabos apie šią paslaugą. B. Mačienė priminė, kad byla kino teatro direktoriui dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi dar nenutraukta, o šis jau švaistosi atleidimais „nepaklusniems“ darbuotojams, motyvuodamas reorganizacija (Viską dariau dėl „Laisvės“ / Birutė Mačienė // Kauno diena. – 1994, birželio 13, p. 12).

Apie šią kino teatro „Laisvė“ direktoriui už pareigybinių įgaliojimų viršijimą iškeltą bylą taip pat rašė žurnalistė Jadvyga Pekarskaitė, paminėjusi ir faktą, kad V. Jašelskis direktoriumi tapo Atgimimo laikais, nuvertus senąjį vadovą V. Remeikį, ir daug žadėjęs darbuotojams, tačiau atsitikę priešingai, o kolektyvas susiskaldė į dvi dalis: patenkintų tokiu vadovavimu ir nepaklusniųjų (Dar viena Kauno mįslė: kam geriau, jei „Laisvei“ vis blogiau / Jadvyga Pekarskaitė // Lietuvos rytas. – 1994, liepos 23, p. 1–2).

Dar vieną su „Laisvės“ kino teatro videosalono veikla susijusią problemą iškėlė Greta Čižinauskaitė „Kauno dienos“ informacijoje „Policijos kova su videopiratais ir pornografija“ (Kauno diena. – 1995, kovo 16, p. 8). Šioje publikacijoje minima, kad savivaldybės policijos centro nuovados pareigūnai surašė „Laisvės“ kino teatro direktoriui administracinio teisės pažeidimo protokolą už videofilmų viešą rodymą be Kultūros ministerijos išduotos licencijos. Buvo laikinai paimti tą savaitę kino teatro videosalone rodyti keturi JAV 1994 m. gamybos filmai.