Naminukai, gimę sapnuose: tarp kūrybos ir tikėjimo

Tai ne žaislas

„Pupulinas – mažas, mistiškas padarėlis, saugantis paslaptis, jausmus ir žmogaus tyliausias mintis“, – taip Lijana apibūdina savo kuriamus personažus.

Ji neslepia: pirmasis susitikimas su pupulinais įvyko ne realybėje. Juos ji susapnavo – aiškiai, su pavadinimu, išvaizda, su keistu, bet atkakliu jausmu, kad šie personažai turi būti gimę. Iš pradžių mintis buvo nustumta į šalį, atrodė pernelyg keista, gal net neįgyvendinama. Tačiau sapnai kartojosi. Viename jų pupulinas tarsi pats kreipėsi į kūrėją klausdamas, kodėl dar neegzistuoja. Šis momentas tapo lūžiu – padėjo pereiti nuo abejonės prie veiksmo.

Pirmieji bandymai nebuvo lengvi. Moteris siuvo, ardė, vėl siuvo, tačiau iš audinio sukurti personažai jai atrodė negyvi, pernelyg paprasti. „Tai ne žaislas“, – sau kartojo ji, ieškodama formos, kuri turėtų daugiau nei tik estetinę vertę. Atsakymas atėjo per medžiagiškumą – vilnos karšinį. Ši medžiaga suteikė pupulinams tai, ko trūko: žemiškumo, faktūros ir, kaip sako pati kūrėja, žemiškosios energijos.

Tiesa, kurti iš vilnos karšinio teko išmokti – pašnekovė pasakoja, kad iki pradėdama kurti naminukus niekada nebuvo vėlusi vilnos.

Pirmasis pupulinas iki šiol gyvena Lijanos namuose. Ne tik kaip kūrybos pradžios simbolis. Jis tapo savotišku palydovu. Pašnekovė pasakoja, kad šiam naminukui iki šiol patiki savo norus, planus, net finansinius tikslus. Tai gali skambėti kaip žaidimas ar psichologinė projekcija, tačiau jai pačiai šis procesas turi aiškią prasmę – norų įvardijimas, jų pasiuntimas į pasaulį ir netikėti rezultatai. Ar tai sutapimai, ar vidinės motyvacijos mechanizmas – atsakymo ji neieško. Svarbiau, kad veikia.

Kūriniai: pupulinų kūryba peržengė asmeninės istorijos ribas – visi jie randa savo namus ir žmones. / L. Karnauskės asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienas – kitoks

Pupulinų kūryba greitai peržengė asmeninės istorijos ribas. Vos per kelis mėnesius jų Lijana sukūrė daugiau nei keturias dešimtis ir visi jie randa savo namus ir žmones.

Pupulino gimimas, anot Lijanos, trunka apie tris dienas. Kiekvienas pupulinas – unikalus. Jis turi ne tik rankomis kurtą kūną, bet ir savotišką biografiją. Autorė kiekvienam prideda aprašymą, skirtą konkrečiam žmogui. Kiekvienas naminukas pasipuošęs savu pakabuku ir turi raidę, kuria prasidedantį vardą turi sugalvoti šeimininkas. Be to, yra ir ritualinių elementų – pupulinai apipurškiami juoda arbata; maišelio, kurį kiekvienas turi, viduje slepiasi kavos pupelės, simbolizuojančios derlingumą ir gausą.

Pupulinas – mažas, mistiškas padarėlis, saugantis paslaptis, jausmus ir žmogaus tyliausias mintis.

Svarbi ir pasirinkimo idėja. Anot Lijanos, ne žmogus renkasi pupuliną, o pupulinas – žmogų. Jie gaminami grupėmis, o vėliau tarsi išdalijami užsakovams intuityviai, neatskleidžiant, kuris kuriam atiteks. Tai suteikia procesui paslapties ir sustiprina ryšio iliuziją.

„Negaliu to paaiškinti, bet viena klientė, užsisakiusi pupuliną, sukarščiavo ir ilgai nenuėjo jo pasiimti iš paštomato. Kai galiausiai pupulinas pasiekė jos namus – karščiavimas baigėsi“, – pasakoja naminukų kūrėja.

L. Karnauskės asmeninio archyvo nuotr.

Padeda išgirsti save

Įdomu, kad pati Lijana nemano esanti pasakų pasaulio žmogus. Ji sako netikinti pasakomis tiesiogine prasme, tačiau tiki tuo, kas slypi už racionalaus paaiškinimo ribų: intuicija, sapnais, nuojautomis. Jos gyvenime būta situacijų, kai sapnai įspėjo apie pavojus ar net nulėmė sprendimus, todėl ši patirtis natūraliai persikėlė ir į kūrybą.

Pupulinai šiame kontekste tampa daugiau nei rankdarbiais. Jie – tarpinė erdvė tarp realybės ir vidinio pasaulio, tarp racionalumo ir tikėjimo. Galbūt todėl žmonės juose įžvelgia gyvybę, apie kurią kalba ne vienas juos įsigijęs.

Pačiai Lijanai ši veikla – ne tik darbas. Nors ji turi ir kitų veiklų: mokosi, rengia edukacijas, dirba animatore, rankdarbiai išlieka sritimi, į kurią panirusi ji nepavargsta. Įdomu, kad vaikystėje tokių darbų vengė, net prašydavo kitų juos už ją atlikti.

Šiandien Lijana jau svarsto apie platesnį pupulinų pasaulį – galbūt kada nors jis taps nuoseklia sistema su istorijomis, vardais, gal net ištisa mitologija. Kol kas kiekvienas pupulinas yra atskira visata, laukianti savo žmogaus ir savo istorijos.

„Svarbiausia čia ne tai, ar jie iš tiesų turi galių. Svarbiau, kad jie leidžia žmogui sustoti, įsiklausyti į save, įvardyti norus ir patikėti, kad pokytis įmanomas“, – sako naminukų kūrėja.