Tyrimų perspektyvos
Leidinio straipsniuose, skirtuose Kauno geto temai, analizuojama dailės ir fotografijos funkcija bei geto tikrovę liudijančių artefaktų reikšmė.
Vienas iš straipsnių autorių dr. Linas Venclauskas, tiriantis Kauno geto istoriją, sako, kad šią temą galima analizuoti keliais rakursais, nes šaltiniai yra labai įvairūs, aptinkami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Vis dar atsiranda naujų dokumentų ar kolekcijų, o dalis archyvinės medžiagos dar nėra iki galo ištirta ar sistemingai sutvarkyta.
Dr. L. Venclauskas atkreipia dėmesį, kad svarbu tai, kaip visuomenė apskritai susipažįsta su turima informacija apie Kauno getą. Pasak jo, čia itin svarbų vaidmenį atlieka muziejinės ekspozicijos ir įvairūs leidiniai, kurie padeda formuoti platesnį, nuoseklesnį Kauno geto istorijos ir jo specifikos suvokimą.
Istorikas pabrėžia, kad Kauno getas turi savitą išskirtinumą – vizualiuosius šaltinius, leidžiančius ne tik dokumentuoti istorinius faktus, bet ir perteikti kasdienio gyvenimo patirtis bei emocinį kontekstą. Pavyzdžiui, patys Kauno geto kaliniai kūrė dokumentus, kuriuos slėpė, užkasdavo žemėje ar perduodavo saugoti kitiems žmonėms, tad dalis šių šaltinių išliko.
Dr. L. Venclauskas išskiria dailininkės Ester Lurje kūrybą ir fotografo George’o Kadisho darytas nuotraukas, kurios, sukurtos pačių aukų, yra vienos iš nedaugelio Holokausto laikotarpio liudijimų.
„Būtent todėl G. Kadisho fotografijos ir yra tokios unikalios – tai vienas iš labai retų atvejų, kai geto gyvenimas fiksuojamas iš vidaus“, – teigia pašnekovas.
Akademiniame diskurse, pasak istoriko, vyksta nauji tyrimai, tyrimų laukas plečiasi. Šiuo metu dėmesys krypsta ne tik į Kauno geto istoriją, bet ir plačiau – į žydų gyvenimą ir likimus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Bendrystė padėjo išlikti
Dr. L. Venclauskas, aptardamas išgyvenimo mechanizmus Holokausto sąlygomis, pabrėžia tvirtų bendruomeninių ryšių reikšmę. Tyrimai rodo, kad Holokaustą išgyvenę žmonės, tarp jų ir Kauno geto kaliniai, taip pat Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai, pirmiausia palūždavo psichologiškai.
Pasak istoriko, mirtis dažnai prasidėdavo ne nuo fizinių kančių, o nuo to momento, kai žmogus prarasdavo vidinę atramą, nebejausdavo prasmės ar paramos. Būtent todėl tarpusavio ryšiai, bendrumas ir suvokimas, kad net ir žeminančioje, atstumiančioje aplinkoje žmogus vis dar gali kažką padaryti, buvo vieni svarbiausių išlikimo veiksnių.
Kalbėdamas apie Holokausto aktualumą šiandien, dr. L. Venclauskas neabejoja, kad šios istorijos pamokos primena apie atsakomybę už savo veiksmus, būtinybę išlikti jautriems ir pilietiškai drąsiems, laiku atpažinti mechanizmus, vedančius į diskriminaciją, segregaciją ir smurtą. Pasak jo, daug lemia ir kasdieniai sprendimai, kuriuos priima žmonės, neturintys politinės galios, tačiau turintys galimybę išlikti ištikimiems humanistinėms vertybėms.
Atmintis moko
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas taip pat pabrėžia istorinės atminties svarbą, primindamas, kad, pasak vieno literatūros Nobelio premijos laureato, „jeigu pamirštame nužudytuosius – nekaltai nužudytus taikius žmones, – mes juos nužudome dar kartą“.
Kauno getas turi savitą išskirtinumą – vizualiuosius šaltinius, leidžiančius ne tik dokumentuoti istorinius faktus, bet ir perteikti kasdienio gyvenimo patirtis.
Jo teigimu, šiandien pagrindinė pareiga yra prisiminti, pagerbti ir kalbėti apie tai, kas buvo prarasta, nes didžioji dalis nužudytųjų buvo išsilavinę, savo bendruomenėms ir pasauliui svarbūs žmonės. G. Žakas atkreipia dėmesį, kad Holokausto padariniai neapsiriboja viena vieta ar viena bendruomene, o jo pasekmės palietė visą Lietuvos ir pasaulio kultūrinį, intelektinį gyvenimą.
Pasak G. Žako, kalbant apie Holokaustą svarbu atsispirti manipuliacijoms istorija ir tariamiems pateisinimams, nes faktai rodo, kad masinis žmonių naikinimas negali būti pateisinamas jokiais ideologiniais argumentais. Jo teigimu, pažvelgus į mokslą ir kultūrą akivaizdu, kiek daug žmonija neteko kartu su nužudytaisiais, ir būtent todėl tokie akademiniai leidiniai yra būtini, kad padėtų suprasti praeities įvykių mastą ir atsakomybę, kuri tenka šiandienos visuomenei.
Išsaugoti atminimą ir pasimokyti iš istorijos, Kauno žydų bendruomenės pirmininko nuomone, galima tik šviečiant visuomenę.
„Jei apie praradimus nekalbėsime, po kelių dešimtmečių viskas pasimirš. Kai nebesisaugome, neįvertiname grėsmės ir jos pasekmių, prarandame galimybę būti pasiruošę“, – neabejoja G. Žakas.
Leidinyje – Holokausto tyrimai
Kalbėdama apie naują leidinį, Kauno IX forto muziejaus direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei Rita Vištartienė sako, kad „nuoseklus akademinis dialogas ir tyrimų sklaida padeda ne tik giliau suprasti XX a. tragediją, bet ir stiprina istorinę atsakomybę bei visuomenės sąmoningumą.“
Pasak jos, mokslinių istorinių straipsnių rinkiniai yra vienas iš būdų užtikrinti atsakingą ir argumentuotą kalbėjimą apie praeitį, nes leidžia sutelkti skirtingų tyrėjų įžvalgas, pagrįstas šaltiniais ir analize, ir taip sudaro sąlygas geriau suprasti sudėtingus istorinius procesus.
„Holokausto tema reikalauja ne tik jautrumo, bet ir mokslinio tikslumo, nes dezinformacija, faktų iškraipymas ar sąmoningi supaprastinimai kelia grėsmę istorinei atminčiai“, – neabejoja muziejaus atstovė.
Naujajame mokslinių straipsnių rinkinyje vienuolika istorikų ir tyrėjų iš Lietuvos, JAV, Ukrainos, Vokietijos ir Izraelio pristato Holokausto tyrimus įvairiais aspektais – nuo kasdienio gyvenimo Kauno gete iki Holokausto atminimo iššūkių tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu. Istorijos tyrėjų straipsnius leidinyje galima grupuoti pagal tris pagrindines temas: Kauno geto gyventojai ir kasdienis gyvenimas, Holokausto istorinė atmintis, Holokausto paveikti likimai.
R. Vištartienės teigimu, leidinyje autoriai nagrinėja atminties klausimus, aptardami Lietuvos visuomenės požiūrio į Holokaustą ir žydų istoriją kaitą po Nepriklausomybės atkūrimo, Holokausto istorijos edukacijos modelius ir naujas galimybes, Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto atminties politinį panaudojimą šiandieniuose kontekstuose, taip pat skirtingus bendruomenių ir asmenų likimus Holokausto metu ir po jo. Visas straipsnių rinkinys suteikia naujų įžvalgų apie Holokaustą ir jo ilgalaikį poveikį visuomenei, atminčiai bei istorinei interpretacijai.
Kauno IX forto muziejaus išleistą naują mokslinių straipsnių rinkinį sudaro straipsniai, parengti remiantis tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „80-čiai metų nuo Kauno geto sunaikinimo praėjus – ką atsimename, ko pasimokėme?“ skaitytais pranešimais. Organizuodamas konferenciją 2024 m. muziejus paminėjo 1944 m. Kauno geto sunaikinimo 80-ąsias metines. Leidybos projektą finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
(be temos)