Paramedikai praktikantai: kiekviena diena kaip loterija | KaunoDiena.lt

PARAMEDIKAI PRAKTIKANTAI: KIEKVIENA DIENA KAIP LOTERIJA

Šalyje siautėjant koronavirusui, medikai privalėjo išmokti prisitaikyti prie pakitusių darbo sąlygų ir gerokai didesnio krūvio. Ne išimtis ir studentai, nusprendę atlikti paramediko praktiką.

Svarbiausia – žmogiškumas

Per mėnesį trukusią praktiką Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotyje (GMPS) su paramediko specialybės subtilybėmis susipažinę keturi praktikantai sutiko papasakoti apie šio darbo kasdienybės užkulisius.

"Dirbu Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus registratūroje, todėl matydavau, kaip greitosios medicinos pagalbos darbuotojai atneša užpildytus lapus, ir nė nenumaniau, kas vyksta kitoje pusėje, – iki tol, kol prireikus pacientas atvežamas į gydymo įstaigą. Todėl labai džiaugiuosi, kad pavyko atlikti paramediko praktiką Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotyje. Čia visi darbuotojai labai geranoriški – viską parodo ir į savo gretas greitai priima net naujokus. Be viso to, jie yra ir labai žmogiški – net, kai atvykus į iškvietimus, sužinoma, kad paciento būklė nėra itin rimta, nes jam, pavyzdžiui, tik šiek tiek suskaudo širdį, o dabar jis ir vėl jaučiasi gerai, medicinos darbuotojai vis tiek gražiai pasikalba su žmogumi, jį nuramina. To reikia, nes kiekvienam, kuris kviečia greitosios medicinos pagalbą, jau savaime tai didelis įvykis", – pasakojo paramediko specialybės praktiką Kauno rajono GMPS atlikusi Gertrūda Lazaravičiūtė.

G. Lazaravičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Paprašyta prisiminti labiausiai per paramediko praktiką į atmintį įsirėžusį atvejį, mergina tarstelėjo, kad budint Kauno rajono GMPS itin kritinių situacijų, kurias būtų tekę pamatyti iš arti, nepasitaikė, tačiau vienas iškvietimas vis dėlto įstrigo.

"Vykome padėti moteriai, turinčiai fizinę negalią – paralyžių. Jos galvoje buvo didžiulė žaizda, aplinkui mačiau labai daug kraujo. Apibintavome jai galvą. Su ja kalbėtis buvo sudėtinga, bet reikėjo išsiaiškinti, kas įvyko, ir įtikinti, kad į ligoninę važiuoti – būtina. Tąkart labai pasimečiau. Tai iššūkis, kurį prisiminsiu ilgai", – atviravo G.Lazaravičiūtė.

Ypatingas pasiruošimas

Šiuo metu, kai šalyje fiksuojama vis daugiau naujų koronaviruso atvejų, iki pasiekdami paciento namus greitosios medicinos pagalbos stoties gydytojai ir paramedikai praktikantai privalo imtis visų apsisaugojimo priemonių. Nepaisant to, kad studentai ir nedalyvauja važiuojant į iškvietimus, kur pacientui yra patvirtintas ar tik įtariamas COVID-19.

Būdavo karštų dienų, kai tokia apranga, po kuria viskas šlapia nuo prakaito, blaškydavo dėmesį.

"Vykstant į iškvietimą lauke, tekdavo dėtis respiratorius ir ant viršutinių drabužių vilktis medžiaginius chalatus bei lietpaltį primenančius apdangalus. Jei vykdavome į patalpą, be viso to reikėdavo užsidėti akinius arba apsauginį skydelį. Būdavo karštų dienų dienų, kai tokia apranga, po kuria viskas šlapia nuo prakaito, blaškydavo dėmesį. Tačiau susikaupdavau, nes žinodavau, kad privalau padaryti viską, ko reikalauja situacija", – sakė mergina.

Pasiteiravus, ar pamatyti paramediko praktikos užkulisiai nenuslopins jos noro baigus studijas dirbti greitojoje medicinos pagalboje, pašnekovė užsiminė, kad vis dar svarsto, kur norėtų save realizuoti labiau – dirbdama Skubios pagalbos skyriuje ar greitosios medicinos pagalbos stotyje.

Kasdien tarsi loterija

"Paramediko praktika yra tarsi loterija – niekad nežinai, kas tavęs laukia per budėjimą. Kai kalbėjausi su kitais praktikantais, jie pilni įspūdžių – dalyvavo ir gaivinant, ir vaduojant prispaustus žmones įvykus didelėms avarijoms. Visiems praktika buvo labai skirtinga. Jos laikas man praėjo gana ramiai, tragiškuose įvykiuose dalyvauti neteko, tačiau čia būdama iš arti pamačiau medikų kasdienybę. Šiame darbe labai svarbu gebėti bendrauti su pacientais. Supratau, kad itin dažnai vyresnio amžiaus žmonės greitąją medicinos pagalbą kviečia visai ne dėl sveikatos problemų, o dėl to, kad turėtų kam išsakyti savo rūpesčius", – pasakojo Kauno rajono GMPS paramediko specialybės praktiką atlikusi Justė Ramonaitė.

J. Ramonaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Jai per dešimt budėjimo parų teko ne tik guosti pacientus, bet ir imtis tokių darbų, apie kuriuos ji anksčiau tebuvo skaičiusi knygose. Todėl pirmosios 24 valandos, prisipažino ji, buvo kupinos stebėjimo, ką patekę į skirtingas situacijas daro paramedikai. Vėliau J.Ramonaitė išdrįso nuvyti bet kokias baimes šalin ir išmoko pati įvesti kateterį, suleisti vaistus, rašyti kardiogramos duomenis, daryti lašelines, padedant patirtį jau turintiems kolegoms.

Bijo pasakyti

Pašnekovė taip pat užsiminė, kad paramediko praktika šiuo laikotarpiu, kai šalyje visomis priemonėmis kovojama su COVID-19, buvo nelengva ne tik dėl to, kad vykstant į iškvietimus teko dėvėti apsaugos priemones – kaukes, respiratorius, akinius, skydelius, kombinezonus, pirštines, bet ir todėl, kad pastaruoju metu sukarščiavę pacientai, kviesdami greitosios medicinos pagalbos medikus, bijo apie tai net prasitarti.

J. Ramonaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

"Dažnai nusakydavo visai kitokius nusiskundimus ir tik atvykus bei paklausus, ar jūs turite temperatūros, sužinodavome, kad žmogus karščiuoja", – atviravo Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) ketvirtame kurse mediciną studijuojanti ir papildomai paramediko specialybės Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre besimokanti J.Ramonaitė.

Svarbu įveikti jaudulį

"Vykstant į iškvietimą situacija apibūdinama tik akcentuojant esminius dalykus. Vienas tokių vizitų pas pacientą man įsiminė ilgam. Iš pradžių žinojome tik tiek, kad nukentėjusysis – mažas vaikas, kuris krito ant galvos ir patyrė sutrenkimą. Dar važiuojant greitosios medicinos pagalbos automobiliu, kai įsijungė švyturėliai ir ausyse girdėjau jų garsą, atrodė, kad viskas aplinkui sustojo. Jaudinausi, bijojau, kas bus. O kai užėjome į namus, pamatėme sėdintį ir ramiai žaidžiantį vaiką. Labiausiai buvo išsigandusi jo mama, kuri pamanė, kad mažylis patyrė traumą, nors jam ant galvos nuo stalo timptelėjus staltiesę iš nedidelio aukščio užkrito tik puodo dangtis – trauma buvo išties menka", – prisiminimais dalijosi paramediko specialybės praktiką Kauno rajono GMPS atlikęs Karolis Kulikauskas.

K. Kulikausko asmeninio archyvo nuotr.

Pastarasis įvykis jį išmokė iš anksto nereaguoti per jautriai, kol nematomas visas esamos situacijos vaizdas, nes perdėtas jaudulys paramediko darbe gali pakišti koją sprendžiant išties rimtas problemas, kai žmogui būtina neatidėliotina pagalba.

Vyrui iš arti teko matyti ne tik paramedikų, bet ir medikų kasdienybę – jis beveik metus dirba ir Kauno klinikų Neuroreanimacijos skyriuje. Čia pastaruoju metu tenka pasitikti pacientus, kuriems įtariama COVID-19. O įtariama visiems karščiuojantiems, kuriems dar neatliktas testas.

K. Kulikauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Tokiais atvejais tenka vilktis specialius baltus kombinezonus, kuriuos netgi apsirengiant reikia žinoti taisykles, kaip tai padaryti teisingai. K.Kulikauskas prisipažino, kad iš pradžių tai jam buvo nemenkas iššūkis, tačiau dabar jau nebegąsdina. Nesibaimina jis ir dirbti šiuo nelengvu šaliai metu bei pabrėžia, kad svarbiausia – tinkamai apsisaugoti ir joks virusas nebus baisus.

"Man patinka stovėti priešakinėse linijose, lemiamu momentu išsiskiriantis stresas ir adrenalinas yra mano varomoji jėga", – sakė pašnekovas.

Dalyvavo gaivinant

"Labiausiai atmintyje įstrigęs iškvietimas buvo tada, kai sužinojome, kad pagalbos reikia iš kapinių su šeima važiavusiam žmogui, kuris staiga pasijuto blogai. Jis suspėjo sustabdyti automobilį ir susmuko", – prisiminė Kauno rajono GMPS paramediko specialybės praktiką atlikęs Aivaras Macijauskas.

Sugrįždamas mintimis į tą akimirką, jis neslėpė – tąkart kartu su kitais kolegomis vykdamas į nelaimės vietą nerimavo, kad tai nebūtų nutikę jo paties artimajam, kuris netoliese dirbo.

A. Macijausko asmeninio archyvo nuotr.

"Bevažiuojant mūsų brigados vadovė davė nurodymus, ką pasiruošti – lašelinių sistemas, kateterius ir pasakė, kad vos sustojus automobiliui skubėtume prie žmogaus. Įvykio vietoje jau buvo ir kita brigada. Žmogus gulėjo ištrauktas iš mašinos, gaivinamas defibriliatoriumi. Pacientui gydytojas atliko maždaug penkias defibriliacijas – širdies ritmas tai atsirasdavo, tai vėl skilveliai pradėdavo virpėti. Tačiau viskas baigėsi laimingai. Nors šiame įvykyje buvau labiau stebėtojas – laikiau lašelinę ir slaugytojai padaviau tai, ko reikėjo, tačiau jį prisiminsiu ilgai. Nė nepajutau, kai viskam pasibaigus mes kėlėme žmogų ant neštuvų ir nešėme greitosios medicinos pagalbos automobilio link", – pasakojo pašnekovas.

Vykdamas į iškvietimus išmokau ugdyti save – pamiršti visas baimes, atsiriboti nuo ne visada patinkančių kvapų.

Padėti žmonėms – laimė

Pastaroji paramediko specialybės praktika A.Macijauskui nebuvo pirmoji – jis jau anksčiau kaip savanoris dirbo Kauno miesto GMPS ."Buvau užsibrėžęs, kad per savaitę bent vieną parą nueičiau į budėjimą. Savo akimis mačiau ir sunkiausius iškvietimus – gaivinimus, mirtis, ir šiek tiek paprastesnes traumas", – sakė jis.

Kalbėdamas apie patirtį Kauno rajono GMPS, vyras atviras – su juo dirbę kolegos – labai geranoriški ir suprantantys, kad paramediko darbe itin svarbu pačiam pabandyti, atrodytų, ir paprastus dalykus – pamatuoti kraujospūdį ar cukraus kiekį kraujyje.

"Dažnai važiuojant atgal į pastotę kyla klausimų, kodėl, pavyzdžiui, gydytojas pacientui suleido būtent tuos vaistus, arba kaip vieną ar kitą dalyką padaryti geriau – viskas ramiai paaiškinama. Vykdamas į iškvietimus išmokau ugdyti save – pamiršti visas baimes, atsiriboti nuo ne visada patinkančių kvapų, – čia svarbu tiesiog imti ir daryti", – kalbėjo Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre paramediko specialybės besimokantis A.Macijauskas.

A. Macijauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Jaunas vyras tvirtai įsitikinęs – baigęs studijas norėtų dirbti paramediku. Kaip jis pats sako, pasimatavo specialybę ir suprato, kad ji jam tinka.

"Aš apie tai visą laiką svajojau, nors ilgai savęs ieškodamas klausiau, ką norėčiau veikti gyvenime. Iš pradžių studijavau informatiką – gal dėl prestižo, nežinau. Bet nuo pat vaikystės man buvo įdomi medicina, todėl nusprendžiau nutraukti informatikos studijas, nes laimė – ne pasipuikavime ir piniguose, o tai, ką darydamas jautiesi laimingas", – užsidegimu tryško jis.

Vaikinui padėti žmonėms teko ne tik atvykus greitosios medicinos pagalbos automobiliu, bet ir asmeniniu. Čia visada yra ne tik apsauginė kaukė, pirštinės, bet ir vaistinėlė, kad bet kada pamačius nelaimės ištiktą žmogų būtų galima suteikti jam pagalbą.

GALERIJA

  • G. Lazaravičiūtė
  • Paramedikai praktikantai: kiekviena diena kaip loterija
  • A. Macijauskas
  • Paramedikai praktikantai: kiekviena diena kaip loterija
  • K. Kulikauskas
  • J. Ramonaitė
  • J. Ramonaitė
Rašyti komentarą
Komentarai (5)

Slykstu xiureti

Is telefonu neislenda.Jo is ju bus * tikri* medikai.

Dikas

Ankcsiau,"paramediko" spelialybe turincio specelialybe turicio zmogaus,netgi medicinos mokyklos,turinti diploma,buvo privaloma,o dabar tai "profkes' dildfona turines DARBE!!!Nereikia jokiu medicinos mokyklu!!Garbe profkinikams!!!!VALIO!!!!Dabar medicinons felceriams nera profesijos.Nacui, tie felceriai!!!!!!

Sunkus yra tas darbas, bet gal dekingas

Sekmes tiems vyrams ir moterims.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS