Minint Laisvės gynėjų dieną, prisiminimais apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, ką tik atkurtą Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) ir kruvinus Sausio 13-osios įvykius dalijosi menotyrininkė prof. dr. Agnė Narušytė – tuometė VDU studentė, laisvę gynusi ne tik budėjime prie Seimo, bet ir universitete, kuris gimė iš tos pačios laisve dvelkiančios minties.
Universitetas, gimęs iš laisvės idėjos
Kai šiandien kalbame apie VDU kaip apie vakarietišką, atvirą, bendruomenišką instituciją, lengva pamiršti, kad šios vertybės neatsirado savaime. 1989-aisiais, tik atkūrus universitetą, jos buvo sąmoningai pasirenkamos ir kuriamos – kartu su pirmaisiais studentais. Būtent taip VDU prisimena A. Narušytė, anuomet į universitetą stojusi ne tik dėl studijų, bet ir dėl pažado gyventi kitaip.
„Stojome į šį universitetą būtent todėl, kad jis žadėjo būti vakarietiškas“, – sakė ji. Atkurtas kaip tarpukario Lietuvos universiteto tąsa, VDU siūlė tai, kas tuomet skambėjo beveik utopiškai: studijas ne siauroje specialybėje, o – pagal amerikietiškas aukštojo mokslo tradicijas – plačioje pasirinktų mokslų kryptyje, galimybę rinktis, klysti, ieškoti.
„Visi humanitarai – būsimi filosofai, istorikai, filologai, etnologai, menotyrininkai – pradžioje buvome kartu. Tik vėliau pradėjome specializuotis“, – A. Narušytė džiaugėsi, kad tai suteikė galimybę susipažinti su plačiu ratu žmonių, vėliau pasirinkusių skirtingas specialybes.
VDU vyravo ir kitoks santykis tarp dėstytojų bei studentų. „Kuriant universitetą buvo tikrai rūpinamasi jo kokybe, dėstytojai kviesdavosi mus ir sakydavo: mes kuriame universitetą kartu. Sakykite, ko norite, ką galvojate“, – prisiminė profesorė. „Mes ir sakydavome, ir jautėmės kaip iš tiesų dalyvaujantys universiteto kūrime. Tai buvo nuostabu ir lyg kokia dovana mano gyvenime. Nors galutinius sprendimus, žinoma, priimdavo universiteto valdžia, ir kartais nuspręsdavo taip, kaip mums nepatikdavo. Tuomet mes kovodavome. Kartais ir išsikovodavome“, – pasakojo A. Narušytė ir teigė, kad toks atviras dialogas tais laikais buvo retas dalykas. Universiteto kokybę užtikrino ir atidžiai atrinkti dėstytojai: „Mums dėstė ir iš JAV atvykę, ir iš Lietuvos atrinkti patys geriausi specialistai.“
Didelį vaidmenį pagal vakarietiškas tradicijas atkurtame universitete vaidino ir tarptautiškumas. Kasdienės paskaitos anglų kalba, dėstytojai iš JAV ir kitų užsienio šalių, pasiruošimas tarptautiniams egzaminams atvėrė pasaulį, kuris buvo dar sunkiai pasiekiamas didžiajai Lietuvos daliai. „Išlaikę tarptautinį anglų kalbos egzaminą, galėjome toliau studijuoti užsienyje. Daugelis tai ir darėme.“ Profesorė prisiminė galimybę užsienyje gilintis į naujausias mokslo teorijas ir iš universiteto Prahoje parsivežtus du lagaminus persikopijuotų mokslinių knygų, kurių Lietuvoje taip trūko. Šį langą į pasaulį atvėrė VDU: „Čia jautėsi tas oro virpesys iš laisvojo pasaulio.“
Neramūs pirmieji Nepriklausomybės metai
Tačiau laisvės idėjų kupinam universitetui, kaip ir visai Lietuvai, 1990-ieji nebuvo ramūs. Tuoj po kovo 11 d. atkurtos Nepriklausomybės šaliai teko patirti ekonominę ir energetinę blokadą. „Nebuvo benzino, nebuvo karšto vandens, nebuvo šildymo“, – pasakojo A. Narušytė, tuo metu gyvenusi VDU bendrabutyje miesto pakraštyje. „Į paskaitas su drauge eidavome pėsčiomis, ji mane mokydavo anglų kalbos, visą kelią šnekėdavomės angliškai, kurdavome istorijas ir juokdavomės. Sakėme, kad pasportuosime, pajudėsime, iš viso šito darėmės tokį linksmumą, kad buvo gerai ir be to benzino“, – pasakojo profesorė.
Dar pavasarį pasklidus kalboms, kad sovietai gali mėginti atsiimti universitetui atiduotus rūmus, A. Narušytė kartu su kitais VDU studentais dieną naktį saugojo universiteto patalpas. „Šis budėjimas buvo kitoks nei stovėti aplink Spaudos rūmus – esi viduje, tad gali ir nusnūsti. Bet mes naktimis nemiegodavome, bendraudavome, siautėdavome pastate, kuriame nebuvo dėstytojų. Išeidavome ir pasivaikščioti, nuėję iki karinio miestelio rūsčiai nužvelgdavome kareivius ir grįždavome atgal saugoti“, – tris dienas ir naktis trukusį budėjimą prisiminė A. Narušytė. Ji ir kiti VDU studentai aukštosios mokyklos rūmus saugojo pamainomis: „Nesiskirstėme formaliai, tiesiog ėjo tie, kurie galėjo. Budėję naktį ryte grįždavome pamiegoti, vakare jau vėl budėdavome universitete. Žinoma, teko praleisti ir paskaitų, bet universiteto išsaugojimas buvo svarbesnis dalykas.“
„Galiausiai sovietai, atrodo, atlyžo ir mus pasiekė žinia, kad universiteto saugoti jau nebereikia, jo pastatų nebeatsiims. O tas tris budėjimo naktis vis dėlto praleidome smagiai – susipažinome su visais kauniečiais studentais, ne tik iš savo humanitarinio fakulteto, bet ir su „tiksliukais“, studentais iš ekonomikos fakulteto“, – apie VDU studentų bendruomenę suvienijusį įvykį pasakojo A. Narušytė.
Sausio 13-osios naktis: apelsinas, malda ir apsisprendimas likti
Rudenį budinčios minios sovietų taip lengvai nebeapgręždavo, įtampa kilo. Kulminaciją ji pasiekė 1991 m. sausio 13 d. Ši naktis A. Narušytės atmintyje išliko iki smulkiausių detalių. Žadėjusi eiti budėti prie arčiausiai tuometinių jos namų buvusio Televizijos bokšto, galiausiai ji vis dėlto atsidūrė prie Seimo: „Nors sovietai bandė apgauti žmones skleisdami žinią, kad šįvakar jie nieko nepuls, budėti minios vis tiek rinkosi. Ketinau eiti prie Televizijos bokšto, bet tuomet paskambino draugė – atvykusi autobusu iš Alytaus, ji kvietė kartu budėti prie Seimo. Sutikau. Dabar kartais vis pakalbame, kad ji turbūt išgelbėjo man gyvybę – juk buvau nusiteikusi, jei tik reikės, gulti po tankais. Buvo tokia nuotaika, kad stovėsime ir nepraleisime, suvokėme, kokia svarbi yra televizija“, – pasakojo profesorė.
Galiausiai atsidūrusi prie Seimo rūmų, iš pradžių kartu su drauge, vėliau su jaunesne pussesere A. Narušytė budėjo visą naktį. „Vaikščiojome aplinkui, gėrėme arbatą. Gerai pamenu arti įsikūrusios kavinės tualete ant grindų daugybės žmonių suneštą rudą sniego košę. Ir nuščiuvusią minią, kai pasigirdo pirmieji šūviai ir pasklido žinia apie link Televizijos bokšto važiuojančius tankus“, – prisiminimais iš Sausio 13-osios nakties dalijosi profesorė. Paskui, kaip pasakojo A. Narušytė, stojo tyla ir pasigirdo Vytauto Landsbergio balsas. Įspėjęs apie pavojų, jis paragino žmones eiti namo. „Mes visi surikome „Ne!“. Ir nors jaučiau tą mirties baimę, šis „Ne!“ buvo lyg priesaika, įkalusi kūną į žemę ir neleidusi bėgti. Buvo vienas kitas, kuris nubėgo. Jų buvo vienetai ir aš jų nekaltinu, bet mes visi likome“, – pasakojo profesorė.
Į atmintį A. Narušytei įsirėžė ir suvokimas, kad ryto ji gali jau nebesulaukti: „Stovėjome būrelyje, kažkoks nepažįstamas žmogus davė man apelsiną. Pasidalinome jį su pussesere. Pamenu, valgiau ir galvojau, kad čia paskutinis mano gyvenime apelsinas. Daugiau nieko nevalgysiu, nes juk mirsiu.“ Netrukus link Seimo pajudėjo tankai. „Žmonės susispietė, pradėjo melstis. Nebuvau tikinti, bet tą akimirką neturėjau nieko kito, beliko tik malda. Meldėmės garsiai ir tankai pravažiavo“, – pasakojo A. Narušytė ir pridūrė, kad tai vis dėlto neprivertė jos tikėti dievu. „Patikėjau ne dievu, o žmonių valia – kai žmonėms kažkas tikrai svarbu, jie gali tai pasiekti.“
„Paskui skaičiau visokius dokumentus ir istorijas, sužinojau, kad buvo daug skambučių ir iš Lietuvos, ir iš JAV, kad tik tie tankai pravažiuotų. Bet tą akimirką tikrai atrodė, kad padėjo bendra žmonių malda“, – pasakojo A. Narušytė. Paryčiui prie Seimo pradėtos statyti barikados, o suskambusios televizijos ir radijo transliacijos patvirtino, kad Lietuva vis dar yra.
Šviesus prisiminimas ir ryšys
Nors Sausio 13-oji buvo kupina skausmo, o tą naktį žuvusiųjų laidotuvės – sunkios ir slegiančios, ši diena prof. dr. Agnei Narušytei iki šiol siejasi ir su šviesa. „Tas geras jausmas kyla iš to, kad žmonių buvo labai daug ir jie visi pasirinko būti“, – sakė ji. „Jaučiau mirties baimę, tą naktį bijojau tragiškai, bet buvo toks tvirtas tikėjimas, jog Lietuva turi būti laisva, jog kovo 11 d. atkurta Nepriklausomybė yra svarbiau už gyvenimą. Įtariu, kad daugelis susirinkusiųjų galvojo taip pat.“
Profesorė prisiminė pirmomis dienomis po Sausio 13-osios sulaukusi ir kursioko iš Kauno skambutį. „Pakeliu telefono ragelį, o ten kursiokas istorikas. Nebuvome nei labai geri draugai, nei kas, bet paklausė, kaip laikausi, pasipasakojome. Kai pasakė, kad jie visi Kaune – ir VDU, ir visi kursiokai, ir visi draugai – gyvi ir sveiki, apėmė toks šiltas jausmas“, – apie su Kaunu ir universitetu palaikytą ryšį pasakojo A. Narušytė.
Ši patirtis, pasak profesorės, tapo kertine – pamatu, leidžiančiu tikėti, kad susivieniję žmonės gali pasipriešinti bet kam. Ir minint Sausio 13-ąją, ji prisiminė ne tik gedulą dėl žuvusiųjų laisvės kovotojų, bet ir tai, ką lietuviai sugebėjo padaryti būdami kartu.
(be temos)