Paulius ir Agnia Grigai: šeima, tikėjimas ir dvi Atlanto pusės

Amerikoje tai prabanga, Lietuvoje – savaime suprantama

Paulius Grigas neslepia: palyginti su JAV, Lietuva šeimoms siūlo tai, kas už Atlanto neegzistuoja.

„Vienas svarbiausių dalykų, kuris Amerikoje sunkiai įsivaizduojamas, – valstybės finansuojamos motinystės atostogos. JAV įmonė sprendžia ar aplamai duoti motinystės atostogų ir dažniausia kiek asmeninių atostogų turi, tiek ir gali pasiimti – dažniausiai savaitę ar dvi. Tokios galimybės, kokios yra Lietuvoje, ten atrodo kaip prabanga“, – sakė P. Grigas.

JAV išlieka vienintelė EBPO šalis, neturinti nacionalinės mokamų motinystės atostogų sistemos. Lietuvoje tėvai gali rinktis iki dvejų metų trunkančias mokamas vaiko priežiūros atostogas, o darbo vieta išsaugoma, kol vaikui sukanka treji.

Kitas skirtumas – darželiai. „Amerikoje visi darželiai yra mokami ir tikrai brangūs. Dažnai visa alga po mokesčių atitenka vaiko priežiūrai – darželiui arba auklei. Iš esmės moterys dirba tam, kad išlaikytų savo vietą darbo rinkoje“, – pasakojo jis.

Vis dėlto P. Grigas pripažįsta, kad vien palankios sąlygos demografijos neišsprendžia: „Atrodytų, tai turėtų skatinti gimstamumą, tačiau mes Lietuvoje vis tiek esame demografiniame minuse. Matyt, tam yra ir kitų priežasčių.“

Kai šeima tampa statuso ženklu

Agnia Grigas skirtumą mato ir iš kitos pusės. Pasak jos, Amerikoje šeima labai vertinama, bet vis dažniau keliamas klausimas, – ar galiu sau tai leisti?

Agnia Grigas / Asmeninio archyvo nuotr.

„Amerikoje šiandien net ir pati šeima tampa privilegija. Turėti du, tris ar keturis vaikus dažnai reiškia tam tikrą socialinį statusą“, – sakė A. Grigas.

Kai valstybės pagalbos mažiau, šeimos sprendimų ieško pačios, dažniausiai samdo aukles, nes abu tėvai dirba visą darbo dieną. Dar vienas skirtumas – atstumai. „Amerikoje visiškai normalu, kad seneliai gyvena vienoje pakrantėje, o vaikai – kitoje. Lietuvoje, net jei seneliai negyvena tame pačiame mieste, dažniausiai juos galima pasiekti automobiliu per kelias valandas ar net gerokai greičiau. Tai didelis privalumas“, – teigė ji.

Agniai tai svarbu, nes vaiką, jos įsitikinimu, užaugina ne vien tėvai. „Hillary Clinton mėgo kartoti posakį, jog vaikui užauginti reikia „viso kaimo“. Nebūtinai tiesiogine prasme, bet vaikams labai naudinga augti tarp skirtingų kartų žmonių – senelių, tėvų, dėdžių, pusbrolių, pusseserių. Kiekvienas žmogus vaikui duoda kitokią patirtį, kitokį požiūrį, taip auga ne tik vaikas, auga ir jo pasitikėjimas, jo socialiniai įgūdžiai“.

Tikėjimas, kuris lydėjo per Atlantą

Platesnės bendruomenės svarbą Agnia pažįsta iš savo patirties. Dešimties metų su mama išvykusi į JAV, ji jau buvo pakrikštyta ir priėmusi Pirmąją Komuniją Lietuvoje, o Los Andžele augo stiprioje Šv. Kazimiero parapijos lietuvių bendruomenėje. Ten jos tikybos mokytoja buvo Jūratė Pažėraitė-Venckienė, kitu laikotarpiu mokiusi ir Gintarą Grušą.

„Ji atvedė mane prie Sutvirtinimo, o mano sūnų Julių – prie Pirmosios Komunijos. O šiandien labai gražu matyti, kaip istorija tarsi sugrįžo – Gintaras Grušas, jau būdamas Vilniaus arkivyskupu, pakrikštijo mūsų dukrą Andreą“, – sakė A. Grigas.

Nors šeima ilgai gyveno už Atlanto, vyresnieji vaikai Greta ir Julius taip pat buvo pakrikštyti Lietuvoje. „Sąmoningai rinkomės vietas, kurios taptų mūsų šeimos istorijos dalimi. Kartu tai tapo gražia proga vaikams, kurie krikšto metu jau buvo trejų–ketverių metų, susipažinti su platesne gimine ir artimaisiais Lietuvoje“, – sakė P. Grigas.

Ar reikia laukti, kol vaikas užaugs?

Grigų šeima / Asmeninio archyvo nuotr.

Dalis tėvų mano, kad tikėjimo klausimą reikėtų palikti pačiam vaikui: užaugęs jis pats pasirinks. Agnia galvoja, kad taip vaikas netektų prasmingų vaikystės patirčių.

„Krikštas, Pirmoji Komunija ir Sutvirtinimo sakramentas nėra tik tikėjimo apeigos – tai patirtys, padedančios vaikui augti dvasiškai ir geriau suprasti save. Jeigu visa tai paliekama vaiko ateičiai, jis netenka galimybės augti su labai gražiomis tradicijomis ir platesne bendruomene“, – sakė ji.

Kartu ji pabrėžia, kad kalba ne apie religijos primetimą. „Kai vaikas turi aplinką, kurioje gali augti, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, tai labai padeda“, – sakė Agnia. Tokia aplinka Grigų vaikams tapo ateitininkų stovyklos, kuriose kadaise vasarodavo ir pati mama. Grįžęs iš vienos jų, sūnus Julius pasakė: „Aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad ten atvažiuoja vaikai iš šeimų, kurios tikrai gerbia Dievą.“

Nuo sąžiningumo iki atsakomybės visuomenei

Pasak Agnios, vertybės, kurias tikėjimas padeda perduoti, nėra nei neįprastos, nei sudėtingos: sąžiningumas, atsakomybė ne tik sau, bet ir visuomenei. Ji primena, kad krikščioniškoji tradicija yra ir Europos civilizacijos dalis.

„Daugelis šiandien savaime suprantamų verčių – žmogaus orumas, laisvė, lygybė prieš įstatymą – yra glaudžiai susijusios su šiuo krikščionišku civilizacijos raidos puslapiu. Kolumbijos universitete visi studentai, nepriklausomai nuo specialybės ar įsitikinimų, pirmaisiais metais studijavo pagrindinius civilizacijos tekstus, tarp jų – ir Biblijos ištraukas“, – pasakojo ji.

Paulius šią mintį perkelia į kasdienius sprendimus. Pasak jo, suaugusiųjų gyvenime retai kas būna tik juoda arba balta, dažniau tenka rinktis ten, kur vieno akivaizdžiai teisingo atsakymo nėra. „Tik turint aiškius gyvenimo principus galima priimti atsakingus sprendimus ir kurti tvarią ateitį“, – sakė P. Grigas.

Principai galioja ir kasdienybėje: prie vakarienės stalo vaikai telefonų nenaudoja. „Mes su žmona kartais turime pažvelgti į telefonus dėl darbo reikalų, bet vaikai – tikrai ne“, – šyptelėjo jis.

Agniai tai tik viena didesnės visumos dalis. „Vaiko auginimas nėra tik viena sritis – tai visuma, kurią sudaro mokslas, švietimas, sveikata ir gyvenimo principų ugdymas. Tai apima mūsų vidinį, dvasinį ir protinį pasaulį, o tikėjimas labai darniai papildo visas šias sritis“, – sakė A. Grigas.