E. Pavlovičius: mums buvo duotas įsakymas stovėti prieš tankus, kad nevažiuotų ant žmonių | KaunoDiena.lt

E. PAVLOVIČIUS: MUMS BUVO DUOTAS ĮSAKYMAS STOVĖTI PRIEŠ TANKUS, KAD NEVAŽIUOTŲ ANT ŽMONIŲ

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

"Kauno diena" pradeda ciklą rašinių, skirtų 1991-ųjų sausio įvykiams. "Mums buvo duotas įsakymas stovėti prieš tankus, kad nevažiuotų ant žmonių", – prisimena kaunietis Erikas Pavlovičius.

Parūpino guminių lazdų

Tada 20-metis studentas ne tik stovėjo pirmose gynėjų gretose. Jo rūpesčiu Policijos akademijos studentai, savanoriai buvo aprūpinti guminėmis lazdomis.

Anuomet tik ką atkūrusi nepriklausomybę Lietuvos valstybė buvo trapi ir pažeidžiama. Didžiausias jos ginklas buvo Lietuvos žmonių patriotizmas. "Atsimenu tuo metu V.Landsbergio šūkį: "Mūsų ginklas – meilė Tėvynei!" Tad ginklų mes ir neturėjome, tik tas gumines lazdas", – pasakoja E.Pavlovičius, tuo metu mokęsis VRM Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus filiale.

Juokingiausia buvo tai, kad mes dėvėjome milicijos uniformą, nes kitokių neturėjome.

"Tos guminės lazdos, minimos E.Pavlovičiaus, taip pat iš dangaus nenukrito. Jis buvo tuo rūpintojėliu, aprūpinusiu ne tik bendramokslius, bet ir kitus savanorius bent tokiomis gynybinėmis priemonėmis.

"Atsimenu, kad labai trūko guminių lazdų. Jų neturėjo nei Krašto apsaugos ministerija, nei Policijos akademija. Aš turėjau ryšių Šiaurės miestelyje ir iš kareivių gaudavau guminių lazdų. Apginklavau faktiškai visą Policijos akademiją", – juokiasi dabar advokato padėjėjas.

Kiek tiksliai guminių lazdų parūpino jaunos valstybės gynėjams,  nei jis pats tiksliai pamena, nei kas tuo metu skaičiavo.

"Daugiau nei tūkstantį. Jų vis tiek trūko. Kaune toks vienas žydelis kažkokiu būdu gamino panašaus tipo lazdas. Jas jis darė amerikietišku stiliumi – su dviem rankenomis. Matyt, prisižiūrėjęs filmų", – iš Kauno žydelio paimtas lazdas E.Pavlovičius taip pat veždavo į Vilnių.

Naktinė priesaika

Pagal tuomečio Sovietų Sąjungos maršalo Dmitrijaus Jazovo įsakymą į Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus filialą iki anuomet įstojo apie 30 E.Pavlovičiaus kolegų. Juos ruošė kaip teisininkus dirbti tiek taikos, tiek karo metu. Tad būta ir specialių slaptų disciplinų, ir fizinis parengimas buvo išskirtinis.

Laisvė: „Buvo kalama į galvą, kad mūsų ginklas – meilė Tėvynei“, – prisimena E.Pavlovičius. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Atkurtos nepriklausomos valstybės jaunuoliai dar buvo Rusijos kariuomenės akiratyje. "Vienas toks techninis, bet labai svarbus aspektas buvo tas, kad mes buvome prisiekę Sovietų Sąjungai. Davę šią priesaiką tarsi turėjome paklusti ne V.Landsbergio ar kito tuomečio Lietuvos vadovo įsakymui, – sudėtingą situaciją prisiminė E.Pavlovičius. – Lietuvai mes prisiekėme naktį Seimo rūmuose, dalyvaujant Algirdui Kaušpėdui, Audriui Butkevičiui, Vytautui Landsbergiui, Zigmui Vaišvilai."

Kaip Marijono Mikutavičiaus dainoje, "per vieną naktį dideli užaugom". E.Pavlovičius nepamena, kad tuo įtemptu laikotarpiu būtų jautę baimę. "Buvo toks patriotizmas, kad bet kuris jaunas žmogus gali pavydėti šito jausmo. Su ašaromis akyse stovėjome. Tas patriotizmas buvo toks didelis, kad apie gyvybę niekas negalvojo", – tęsė advokato padėjėjas.

Dušas provokatoriams

Sustiprinta padėtis aukštojoje mokykloje, anot E.Pavlovičiaus, buvo gerokai iki Sausio įvykių. Jauni studentai buvo siunčiami visur, kur tik vyko mitingai, susirinkimai. Net kai Lenino paminklą Lukiškių aikštėje vertė jie buvo pasiųsti sergėti drausmę, tiksliau, stebėti ir slopinti provokatorius.

Tuo metu provokatoriai, "Jedinstvo" šalininkai, žygiuodavo pagrindinėmis gatvėmis. 1988 m. Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamykloje įkurta Lietuvos prosovietinė organizacija "Jedinstvo" veikė labai agresyviai. Organizacijos pirmininku buvo išrinktas Valerijus Ivanovas.

Jedinstvininkai 1989–1990 m. kartu su Lietuvos komunistų partija organizavo demonstracijas ir streikus, priešinosi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, reikalavo įvesti tiesioginį SSSR prezidento valdymą, paleisti Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Gyvavimo laikotarpiu leido kelis prorusiškus laikraščius. Organizacija panaikinta po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje.

"Juokingiausia buvo tai, kad mes dėvėjome milicijos uniformą, nes kitokių neturėjome. Provokuodavo net J.Bartašiūno mokyklos kariškiai, nes jie mus stabdydavo ir klausdavo: "Počemu čest neatdajote?"("Kodėl neatiduodate pagarbos?")", – iš nesusipratimų dabar juokiasi E.Pavlovičius.

"Mums buvo kalama į galvą, kad mūsų ginklas – meilė tėvynei. Visokius provokatorius turėjome traukti. Mes, keturiese penkiese, apsupdavome provokatorius, kad niekas nematytų, ir be didelio triukšmo patraukdavome. Liepdavome eiti iš ten", – provokatorių malšinimo metodais dalijosi teisininkas.

Gynėjų minia

1991 m. sausio 12-ąją dangų perskrodė trys raketos – tai buvo pavojaus signalas. "Aš nemačiau, kaip atrodė tie Pskovo divizijos desantininkai, bet į rankas visi čiupo, kas ką galėjo. Pamenu buvo fizinio lavinimo dėstytojas, jis rankose laikė kažkokį pagalį, o aš pagriebiau gesintuvą. Net nežinojau, kaip su juo elgtis. Bet patarė mesti iš trečio aukšto ant galvos, ir tiek. Mes apskritai tuo metu nelabai tiksliai supratome, kas vyksta", – prisimindamas svarstė teisininkas.

Buvo toks patriotizmas, kad bet kuris jaunas žmogus gali pavydėti šito jausmo. Su ašaromis akyse stovėjome. Tas patriotizmas buvo toks didelis, kad apie gyvybę niekas negalvojo.

Studentus pasiekė informacija, kad pro Baltupius pravažiavo apie 30–40 tankų. Tačiau jie į Baltupius neužsuko. "Tada organizavomės važiuoti prie Seimo. Mums buvo po 20 metų, tai kažkokių didelių baimių nebuvo", – tęsė E.Pavlovičius.

Buvo gal 2 val. nakties. Buvo labai šalta, daug sniego. Jauni vyrai gavo įsakymą nuo fontano pusės koordinuoti žmones. Tuo metu prie Televizijos bokšto jau aidėjo šūviai.

"Kažkas paleido gandą, kad tankai važiuoja Seimo link, nors taip nebuvo. Žmonės išsigando. Buvo tūkstantinė minia. Dalis pasileido bėgti. Buvo labai slidu. Žmonės krito į fontaną. Kadangi žiemą vandens nebuvo, tačiau fontano bortai slidūs, tad krito, vos nesutrypė vieni kitų. Mes sustabdėme tą visa minią. Senyvos moterys puolė ant kelių, ėmė giedoti "Marija, Marija", o mes jau laukėme tankų. Ėmėme tas močiutes kelti, raginti, kad jos eitų geriau namo. Mums buvo duotas įsakymas stovėti prieš tankus, kad nevažiuotų ant žmonių", – pasakojo E.Pavlovičius.

Istorija: prieš 30 metų per Sausio įvykius buvo juntamas ypatingas susitelkimas ir patriotizmas. R. Grigo / Fotobanko nuotr.

Baimės akimirka

Prie Seimo praleidę naktį, iš ryto jauni vyrai buvo išrikiuoti prie pastato kiemelio, toje vietoje kur dabar sudėtos grotos. Tuo metu ten jokių grotų nebuvo. "Žmonės iš dabartinio Seimo viešbučio, aplinkinių namų ėmė nešti armatūrą, visokius gelžgalius, tvoras ir tverti praėjimus į Seimą. Žmonės nevertino, kad galingiems tankams tokios užtvaros nieko nereiškia", – pasakojo E.Pavlovičius.

Galiausiai išėjo taip, kad žmonių sunešta tariama gynybinė sieną įkalino Seimo pastato kiemelyje budėjusius studentus. "Žmonės pastatė barikadas prie Seimo, o mes likome tame kiemelyje už jų. Va tada pirmą kartą pasidarė baisoka. Juk jei tikrai atvažiuotų tankas arba kažkas į tą pusę kokį automatą būtų nukreipęs, tai nei pabėgti, nei kur pasislėpti neturėjome galimybės", – vienintele per visus įvykius aplankiusia baimės akimirka dalijosi teisininkas.

Tačiau ne tik patriotizmo dvasia, vienybė, susitelkimas, aiškus žinojimas, kad pagrindinis mūsų ginklas – meilė tėvynei, išliko prisiminimuose. E.Pavlovičius sako, kad tada pirmą kartą turėjo progos įsitikinti, kaip veikia propagandos mašina.

"Palikdami mokyklos pastatus, – pamena E.Pavlovičius, – išsivežėme ginklus. Aš pats juos kroviau. Pas mus vykdavo pratybos, todėl kažkiek ginklų buvo. Iš Valakampių sukrovėme gumines lazdas, tuos kelis pistoletus, kuriuos turėjome, automatus, šovinius, ašarines dujas. Ten neliko nieko, tik vienas Kalašnikovo peilis, kurį nešiojo budėtojas.

O kai užėmė Valakampius, Aleksandras Nevzorovas (Rusijos ir sovietų televizijos žurnalistas – red.past.) per žinias parodė dėžes su šoviniais iki pat lubų ir komentavo, kad va kiek visko lietuviai turėjo ir buvo susiruošę užpulti Rusiją ar kariškius. Kai jie paliko Valakampius, viskas ten buvo išdaužyta, išlaužyta. Turėjome televizijos studiją – tai ir ta buvo suniokota. Ten nieko neliko, ėjo kaip kokie vandalai."

GALERIJA

  • Kova: 1991-ųjų sausio 13-osios kruvini įvykiai užbaigė Maskvos parengtą ataką prieš Lietuvą.
  • E. Pavlovičius: mums buvo duotas įsakymas stovėti prieš tankus, kad nevažiuotų ant žmonių
  • E. Pavlovičius: mums buvo duotas įsakymas stovėti prieš tankus, kad nevažiuotų ant žmonių
  • E. Pavlovičius: mums buvo duotas įsakymas stovėti prieš tankus, kad nevažiuotų ant žmonių
Rašyti komentarą
Komentarai (81)

>>>Arvys \\\\\.../////

>>>Ar ne su Kutuzovu vienojie palatoje guli,kad toks karingas.

Ožys \\\\\.../////

Šarkos čirškškėjo,kad 13 sausio 'didvyris' gabriukas įvykius per psichuškės langą stebėjo.Reikia medaliu apdovanot už'drąsą'.Kaip rizikavo vaikinas.O galėjo ir nušout,ui.

Arvys

Dar ir kaip orentuojuos aplinkoje idiote, nes mano aplinka normali. Matyt tavo aplinkoje vien vatnikai,koloradai, komunistai ir dar visokie atmatos, tai tau ir vaidenasi, kad uz Lietuva niekas nekovotu. Na jusu pagalbos Lietuvai tai tikrai nereikia, smirdekit toliau ir gyvenkite savo praeities prisiminimais ...
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS