PO KALBŲ APIE ENGIAMUS LENKUS Į VANDŽIOGALĄ GRĮŽO SANTARVĖ

Vandžiogalos parapijai pradėjęs vadovauti klebonas Skaidrius Kandratavičius džiaugiasi gražia parapija, jos žmonėmis. Jis sako nepastebintis priešpriešos tarp skirtingų tautybių gyventojų, kuo neseniai buvo pradėjęs garsėti miestelis.

Vandžiogalos parapijai pradėjęs vadovauti klebonas Skaidrius Kandratavičius džiaugiasi gražia parapija, jos žmonėmis. Jis sako nepastebintis priešpriešos tarp skirtingų tautybių gyventojų, kuo neseniai buvo pradėjęs garsėti miestelis.

Įtampos neliko

"Kauno diena" yra rašiusi apie buvusį Vandžiogalos parapijos kleboną Oskarą Petrą Volskį ir jo radikalias kalbas, politikavimą per pamokslus. Jis kalbėjo apie esą engiamus lenkus ir dėl to kaltino vietos ir rajono valdžią.

Iš sakyklos jis koneveikė vietos pedagogus, Mišias per didžiąsias šventes lenkams klebonas aukodavo lenkų kalba, o lietuviams – lotynų. Dėl to dalis tikinčiųjų ėmė važinėti į kitas parapijas. Prieš kelis mėnesius į Vandžiogalą paskirtas naujasis klebonas Skaidrius Kandratavičius sakė girdėjęs apie bendruomenių nesutarimus.

"Laikausi nuomonės, kad kunigas neturi būti šališkas, o skatinti toleranciją. Aukoju Mišias ir lietuvių, ir lenkų kalbomis, visada pasisakau už kultūrinę įvairovę", – kalbėjo klebonas. Jis tvirtino sutariąs ir su vietos lenkų bendruomenės aktyvistu, bažnyčios zakristijonu Ričardu Jankausku.

Įsiliejo į bendruomenę

Pasak S.Kandratavičiaus, Vandžiogaloje jis radęs nemažai gerų dalykų. "Aptarnauju ir Labūnavos parapiją, kuri yra Kėdainių rajone, todėl matau kai kurių skirtumų, – pasakojo dvasininkas. – Man paliko gerą įspūdį, kad Kauno rajone moksleiviai nemokamai gauna sriubos, maistas Vandžiogalos vidurinėje mokykloje ruošiamas vietoje. Kėdainių rajone tiekiamas atvežtinis maistas, mokytojai ten, taupant lėšas, priversti eiti iki penkių dienų nemokamų atostogų. To nėra Kauno rajone."

Dvasininkas su bendruomene aktyviai bendrauja ne tik bažnyčioje, bet ir mokykloje, kultūros namuose, seniūnijoje. Žmonės džiaugiasi, matydami kleboną visuose miestelio renginiuose.
Per adventą kunigas surengė poezijos skaitymus, skaitė savo eiles, kvietė paskelbti savo kūrybą vietos kūrėjus arba paskaityti kitų poetų kūrinius. "Kiti pristatė savo tapybos, medžio drožinių darbus", – džiaugėsi S.Kandratavičius.

Turi planų

Jis kartu su tikybos mokytoja kviečia moksleivius į bažnyčią, kur supažindina su Mišių apeigomis, kalba tikybos temomis. Su vyresniaisiais moksleiviais S.Kandratavičius daug šnekasi apie vertybes. "Manau, kad mūsų švietimo sistemoje trūksta lytinio švietimo. Tai lemia, kad turime daug abortų, skyrybų, kitų problemų", – mano klebonas.

Jis taip pat miestelyje planuoja burti priklausomus nuo svaigalų žmones į anoniminių alkoholikų klubą. "Tokio darbo patirties įgijau Šlapaberžėje. Esu įsitikinęs, kad kunigo pareiga eiti į socialinius paribius ir užribius, o ne patogiai laukti, kol pas jį kas nors ateis. To mane mokė tėvas Stanislovas, tai skelbia ir popiežius Pranciškus", – kalbėjo S.Kandratavičius.

Jaunimui veiklos netrūksta

Vandžiogalos vidurinės mokyklos direktorius Algirdas Šiušas džiaugėsi naujuoju klebonu ir jo aktyvumu. "Jis labai aktyvus, lankosi pas mus kiekvieną savaitę", – sakė direktorius.

Jis minėjo, kad šiuo metu mokykla siekia gauti gimnazijos statusą. "Jei emigracija neaugs, mūsų skaičiavimais iki 2019 m. moksleivių neturėtų mažėti ir likti stabilus skaičius – apie 200", – vylėsi A.Šiušas.

Čia vaikai lanko krepšinio treniruotes, naujoje treniruoklių salėje užsiima kultūrizmu, lanko jaunųjų policijos rėmėjų būrelį. Šios mokyklos kvadrato žaidėjai jau tris kartus yra tapę šalies moksleivių čempionais.

Aktyvus kultūrinis gyvenimas

Vandžiogalos kultūros salės kultūrinio darbo organizatorė Gražina Mickūnienė minėjo, kad vaikai čia šoka tautinių šokių kolektyve "Verpetukas". "Esame surengę ir šalies tautinių šokių ansamblių festivalį", – pasakojo G.Mickūnienė.

Suaugusieji susibūrę į folkloro ansamblį "Griežlė". Kultūros namuose dažnai vyksta vietos talentų parodos: gražius origamius kuria matematikos mokytoja Gitana Sadauskienė, medžio dirbinius, skulptūras – Rasius Eidukaitis, Stanislovas Vaškevičius, savo eiles per renginius skaito Lilija Radauskienė. Miestelyje rengiami mėgėjiškų teatrų festivaliai, įvairių kolektyvų pasirodymus suorganizuoja vietos lenkų bendruomenė. "Miestelyje daug darbščių ir kūrybingų asmenybių, – teigė G.Mickūnienė. – Čia nuo seno gražiai sugyvena rusų, lenkų, lietuvių bendruomenės. Žmonės gana aktyvūs, noriai dalyvauja vietos renginiuose, padeda juos organizuoti."

Kultūros namai už projektines lėšas yra įsigijusi garso aparatūros, kėdžių. Nemažai remonto darbų padarė ir pati G.Mickūnienė su savo šeima.

Įgyvendino ES projektus

Pasak Vandžiogalos seniūno Vytauto Šniaukos, miestelyje įgyvendinti du Europos Sąjungos projektai: sutvarkytas parkas, kur pastatyta scena, įrengta sporto aikštė, vaikų žaidimų erdvė. Įrengti bendruomenės namai.

"Juose žmonės gali išsikaitinti pirtyje, išsimaudyti duše, išsiskalbti. Tuo naudojasi daug vandžiogališkių, kurių namuose nėra vandentiekio", – kalbėjo seniūnas.
Bendruomenės namuose taip pat veikia vaikų dienos centras. Ten vaikai ruošia pamokas, yra stalo žaidimų, piešimo priemonių. "Juose lankosi ir suaugę bendruomenės nariai – jie gamina įvarius meno dirbinius, bendrauja", – sakė V.Šniauka.

Pasak seniūno, verslo įmonių Vandžiogalos seniūnijoje nėra daug. "Turime barą, kuris išgyvena iš gedulingų pietų, pobūvių, aplink miestelį turime stiprių ūkininkų, kelias įmones, kaimo turizmo sodybą, viena šeima kepa duona ir turi sliekų fermą", – vardijo V.Šniauka.

Vandžiogalos istorija

Jau XIII a. tarp kitų Upytės krašto pilių minima ir Vandžiogalos pilis. Rašytiniuose šaltiniuose Vandžiogala minima nuo 1384 m., kai įvyko mūšis su kryžiuočiais.

XVI a. čia buvo Vandžiogalos dvaras ir kaimas. 1643 m. miestelis gavo turgaus ir prekyviečių privilegiją. 1655 m. pastatyta Vandžiogalos bažnyčia. 1817 m. miestelis sudegė. Per 1863 m. sukilimą buvo sudegintas šalia esantis Ibėnų kaimas, jo gyventojai ištremti į Sibirą. Ištremtųjų vieton buvo atkelti rusų sentikiai.

XIX a. trečiajame dešimtmetyje Vandžiogalos apylinkės buvo grynai lietuviškos. Po to įsivyravo lietuvių ir lenkų dvikalbystė. Po 1863 m. pralaimėto sukilimo bajorai ir dalis kitų gyventojų viltis ėmė sieti su Lenkija ir save įvardijo lenkais. 1918–1919 m. steigiant savivaldybes, Vandžiogala sudarė savo valsčiaus savivaldybę, miliciją, mokyklą, šias įstaigas paženklino Lenkijos herbu ir vėliava. Vietos lenkai laukė Juzefo Pilsudskio puoselėtos Lenkijos ir Lietuvos jungtinės valstybės atkūrimo. Tačiau netrukus Vandžiogalos lenkų respublika išnyko.

2002 m. buvo patvirtintas Vandžiogalos miestelio herbas ir vėliava. Vandžiogaloje gyvena apie 800 žmonių, o visoje seniūnijoje dar tūkstantis.