POLICIJOS PAREIGŪNO DŽIAUGSMAS – PROTINGI KETURKOJAI DRAUGAI

Į redakciją Redas Masiulis ateina su palyda – Gromu ir Stormu. Ir nors borderkoliai iš šunų išsiskiria aukštu intelekto koeficientu, atveriančiu galimybę skirti net 800 žodžių reikšmes, juokaujame – interviu su jais nebus. Prablaškę redakcijos žmones parodomaisiais triukais, jiedu išlydimi į automobilį laukti savo šeimininko. O štai pokalbis su Redu – ne tik apie gyvenimo aistra tapusį sportą.

Neįprasta kasdienybė

Iš pradžių susipažįstame. "Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiasis postinis, – pamatęs mano reakciją į tokią pareigybę, Redas nusijuokia: – Prireikė laiko, kol patys išmokome. Struktūrai pasikeitus, tenka mokytis iš naujo."

Tų pokyčių R.Masiuliui teko patirti ne vieną. "Nedaug mūsų, senų vilkų, yra likę", – šypsosi nuo 1993 m. policijos pareigūnu dirbantis vyras, pradėjęs karjerą kriminalinėje paieškoje, o vėliau perėjęs į Operatyvaus valdymo skyrių.

"Vaikystėje visiems sakydavau, kad užaugęs būsiu lakūnas. O štai kaip atsitiko... – per daug neanalizuoja priežasčių pašnekovas ir tvirtai konstatuoja: – Nė karto nesigailėjau, kad pasirinkau šį darbą. Taip, jis sunkus, tenka dirbti ir naktimis, tai atsiliepia sveikatai, bet jis įdomus, be monotonijos, suteikia daug psichologijos žinių."

Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnams tenka reaguoti į įvykius, dirbti su pristatytais į areštinę asmenimis. "Labai lengva į agresiją atsakyti agresija, o man pavyksta su jais susikalbėti. Sunku net prisiminti, ar buvo koks rimtesnis pasipriešinimas. Svarbiausia – kantrybė, o jos ne visiems užtenka, – pasakoja apie darbo specifiką, kurią kuo greičiau perprasti linki jauniems žmonėms. – Ateina pas mus dirbti jauni žmonės, universitetus baigę. Karštas kraujas dega, matyti, ateityje bus geri specialistai. Ir aš toks buvau kelerius pirmuosius metus, kol supratau, kad geriau nesigadinti sveikatos ir nesivelti į konfliktus. Žinoma, tai nereiškia – nuolaidžiauti, bet kalbantis kaip su lygiu gali rasti kalbą su bet kurio socialinio sluoksnio žmogumi."

R.Masiulis didžiuliu savo darbo pasiekimu vadina tai, kad nė karto neprireikė panaudoti ginklo. Tiesa, situacijų būta visokių. Kartą teko leistis į rūsį, kuriame veidas į veidą pajuto besislapstančio žmogaus alsavimą. "O jei jis turi ginklą? Tokiomis akimirkomis prireikia ne tik gero fizinio pasirengimo, bet ir šaltakraujiškumo, savitvardos, žaibiškos reakcijos", – vardija būtinas nelengvame darbe savybes. Už jas didele dalimi dėkingas didžiajai savo gyvenimo aistrai – sportui su šunimis.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Geriausia investicija

Kai sužinojau, kad jie yra vieni iš tvirčiausių, ištvermingiausių, protingiausių, ištikimiausių šunų, o dar kai pamačiau vaizdo įrašą, kaip jie sportuoja, užsidegiau – man reikia borderkolio.

Noru turėti šunį paprastai užsidegama vaikystėje. Redui buvo aštuoniolika, kai jis tėvams pareiškė: "Noriu šuns!" Ir ne kokio nors ten rankinio. Štai seneliai turėjo vilkšunį, tėvai, kol gyveno Čekiškėje, prie būdos didelį lenciūginį augino. O ką reiškia toks šuo ankštame miesto bute? Tėvai nukirto: "Nebus!"

Tačiau Redui tai nepasirodė kliūtis. "Vis ką nors padirbėdamas susitaupiau šimtą dolerių, o tais laikais tai buvo, Jėzus Marija, kokie pinigai! – didžiuojasi tuometėmis santaupomis, kurios buvo skirtos vienam tikslui. – Automobilio neturėjau, tai autobusu nuvažiavau į Šilainius, kur viena moteris pardavinėjo savo vokiečių aviganės vadą. Grįžau namo taksi, šuniukas – krepšy. Tėvas fotelyje snūduriuoja, o tas iš krepšio išsiropštęs nosimi tik bakst... Na, negi jį išmesi!"

Naujasis augintinis – vokiečių aviganis egzotišku jo kilmės dokumentuose nurodytu vardu Sumpango – iškart pavergė visą šeimą, o Redui tapo ypatingas dar ir todėl, kad drauge su juo prasidėjo agility sporto etapas. Iš anglų kalbos žodis "agility" verčiamas "judrumas, vikrumas, mitrumas". Toks ir yra agility (šunų vikrumo) sportas.

Dešimt metų išgyvenusį vokiečių aviganį pakeitė belgų aviganis terviurenas Ufo – jam jau buvo lemta visu pajėgumu siekti pergalių. "Nuo to laiko taip ir auginu po du šunis: kai vienas pasiekia sportinės karjeros piką, įsitaisau kitą. Per metus jį paruošiu sportinėms pergalėms, o tą pirmąjį išleidžiu į pensiją. Štai ir Gromas jau už kokių poros metų pradės galvoti apie agility veteranų lygą, o Stormas dar tik mokosi siekti pergalių", – meiliai pasakoja apie savo augintinių sportinio gyvenimo ciklą šunų vikrumo sporto Lietuvoje pradininkas R.Masiulis.

Šunų pasaulio darbštuoliai

Kaip Redo gyvenime atsirado borderkoliai? "Kai sužinojau, kad jie yra vieni iš tvirčiausių, ištvermingiausių, protingiausių, ištikimiausių šunų, o dar kai pamačiau vaizdo įrašą, kaip jie sportuoja, užsidegiau – man reikia borderkolio!" – prisimena 2006 m.

Tuomet nei Lietuvoje, nei netoliese aplink nebuvo borderkolių veislynų. Vėl teko pačiam pademonstruoti atkaklumą. "Mano pirmasis borderkolis, vardu Turbo, atkeliavo iš Kanados. Atskraidino jį Latvijos agility sporto pradininkė, gyvenanti Kanadoje. Tai buvo fantastiškas šuo, deja, atsivežęs ir įgimtą ligą – epilepsiją", – prisimena vargo kelius, kai reikėjo kovoti su šia gana dažna veislinių šunų liga.

Kai kuriais laikotarpiais, kartą – net visus metus, pavykdavo išvengti priepuolių. Tuomet Turbo demonstravo fantastiškas pergales Lietuvos ir pasaulio šunų vikrumo sporto čempionatuose. O kartais priepuolių  per dieną ir po 20 pasitaikydavo.

"Mums labai padėjo nuostabus veterinaras Mindaugas Rakauskas, dirbantis vienoje Suomijos gyvūnų neurologijos klinikoje. Jis konsultavo telefonu ir elektroniniu paštu, jei ne jo pagalba, Turbo nebūtų išgyvenęs vienuolikos metų", – vertina gautą profesionalią pagalbą R.Masiulis.

Ir kitas jo augintinis Gromas – užsienietis. Jį įsigijo Austrijoje, viename geriausių Europos darbinių borderkolių veislynų. Nuo parodinių darbiniai borderkoliai skiriasi ne tik išvaizda, bet ir didžiuliu noru dirbti. Tiesa, dresuojant juos prireikia reiklumo, nuoseklumo ir atkaklumo.

"Agility – tai žmogaus ir jo keturkojo draugo sportas, kuriame rezultatas priklauso nuo abiejų fizinio pasirengimo, – pasakoja R.Masiulis. – Sportininkas kartu su šunimi turi per standartinį teisėjo nustatytą laiką kuo greičiau prabėgti iki 200 m ilgio trasą, savo keturkojui draugui vadovaudamas tik žodinėmis komandomis ir gestais – negali būti jokio kontakto rankomis ar kitokio lietimosi prie šuns. Ir, žinoma, svarbu trasoje nepadaryti klaidų. Laimėjimas, žinoma, malonus, tačiau žmonės šiuo sportu užsiima ne vien dėl pergalių. Sportuojant užsimezga nepaprastas ryšys tarp šeimininko ir šuns."

Borderkoliai labai imlūs dresūrai, greitai išmoksta komandas. "Tai tikri šunų pasaulio darbštuoliai! Įsigyjant juos reikia įvertinti savo gyvenimo būdą, – atkreipia dėmesį R.Masiulis ir dėkoja savo vadovams, sudariusiems galimybę atsivesti savo mažuosius augintinius į darbą. – Trijų mėnesių šuniuko nepaliksi namie, tai ir vesdavausi į darbą, laikydavau narve. Jie labai gerai veikdavo sulaikytuosius. Net patys didžiausi aršuoliai nurimdavo pamatę tą mielą smailianosį."

Neįkainojamos dovanos

Už savo jaunatvišką išvaizdą ir puikią fizinę būklę 46-erių Redas taip pat dėkingas šiam sportui.

"Mano darbe reikia kas metus laikyti fizinio parengimo normatyvus, – atskleidžia specifinį reikalavimą. – Padarau tai be jokio vargo. Kilometrą nubėgu per 3 minutes, o žemę stovėdamas ištiestomis kojomis pasiekiu delnais. Vasaros sezono metu sportuodamas agility praleidžiu po penkias ar šešias valandas per dieną. Tas nuolatinis judėjimas suteikia geros sveikatos, judrumo, lankstumo, vikrumo."

Sporto aikštėje mitrieji augintiniai dovanoja sveikatos, o namuose – puikių emocijų. "Jei grįžtu po darbo pavargęs ar dėl ko nors susirūpinęs, jie išsyk supranta. Neria kiekvienas į skirtingą kampą ir laukia, kol pailsėsiu, nuotaika pasitaisys. Nesu tiek išprotėjęs ir nesakau, kad jie skaito mano mintis, bet šie šunys iš menkiausių judesių supranta savo šeimininką", – paaiškina patyręs kinologas.

Jei man kas nors prieš dvidešimt metų būtų pasakęs, kad treniruosimės futbolo profesionalų manieže ant komfortiškos dangos, būčiau sau įsižnybęs.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Išskirtiniu protingumu pasižymintys šunys įveikia intelektualias užduotis – borderkoliams tai labai svarbu, nes vien fizinės iškrovos jiems maža. Komandas jie supranta trimis kalbomis – lietuviškai, angliškai, rusiškai, neklysdami įveikia sudėtingiausias kliūtis, o namuose ne tik tampa fantastiškais draugais, bet ir stebina sumanumu.

"Įdedu į tris stalo stalčius po skirtingą daiktą – lėkštę, kamuoliuką ir žaislą – ir paprašau kurį nors vieną atnešti. Gromas atidaro vienas po kito visus stalčius, bet atneša būtent tą daiktą, kurio prašau", – pasakoja apie vieną iš žaidimų.

Tokie triukai – papildomas užsiėmimas greta aktyvios sportinės veiklos, kurioje borderkoliams paskatinimas yra ne vien skanus kąsnelis, bet ir nauja, kaskart vis sudėtingesnė užduotis.

Stulbinantys pasiekimai

"Aš esu ne tik agility sportininkas, bet ir šio sporto šakos treneris bei varžybų teisėjas, – prisistato vienas iš šio sporto Lietuvoje pradininkų, neabejojantis jo ateitimi. – Tikiu, kad anksčiau ar vėliau (tai tik laiko klausimas) agility bus įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. Juk ir šunų kinkinių sportas pamažėle skinasi kelią."

Netrukus tarptautinę kategoriją gausiantis šunų vikrumo sporto teisėjas jau yra dalyvavęs septyniuose šio sporto pasaulio čempionatuose. "Tai kaip olimpinės žaidynės – iškilmingi atidarymai ir uždarymai, beveik 50 šalių dalyvių, vėliavos, himnai", – pasakoja apie varžybas, kuriose lietuviai pasiekia svarbių pergalių.

Ir praėjusi savaitė tokių atnešė. "Stormas puikiai debiutavo agility pradinukų rungtyje – iškovota trečia vieta, o Gromas nugalėjo auksčiausio sudėtingumo A-3 rugtyje, įveikęs patyrusius varžovus", – didžiuojasi savo augintinių pasiekimais Panevėžyje vykusiose varžybose.

Patyrusiam kinologui sunku suskaičiuoti, kiek pergalių nuo 1996 m. pasiekta Lietuvos, Latvijos šunų vikrumo sporto čempionatuose. "Visas kambarys namuose paskirtas varžybų trofėjams, – šypsosi treneris. – Visi mano sportininkai – Pango, Ufo, Turbo, Gromas – yra bent kartą, o kai kurie ir daugiau dalyvavę pasaulio čempionatuose. Vien dalyvavimas juose daug pasako apie sportininko lygį – po nacionalinių atrankų ten patenka tik geriausieji."

Pasiekimai: naujausia Gromo ir jo šeimininko R. Masiulio pergalė – pirmoji vieta aukščiausio sudėtingumo A-3 rungtyje Panevėžyje vykusiose agility varžybose. Asmeninio archyvo nuotr.

Futbolo profesionalų pagalba

Vis dėlto yra ir džiaugsmą temdančių dalykų. "Nors Kaune yra penki agility klubai, Kaunas yra šio sporto sostinė Lietuvoje, tai – tik dėl mūsų entuziazmo. Vasarą – dar nieko, tuomet galime treniruotis lauke ant natūralios žolės, o štai žiemą neturime sąlygų. Visus savivaldybės slenksčius numynėme prašydami suteikti mums kokį nors angarą. Mums nereikia šildymo, tik dirbtinę žolytę patiesti, – įvardija kuklius norus kinologinio sporto entuziastas ir neslepia apmaudo. – Pas mus visas dėmesys skiriamas olimpinėms sporto šakoms, agility dėmesio nesulaukia. O juk Lietuvos agility entuziastai, net ir treniruodamiesi žiemą, kaip aš sakau karo lauko sąlygomis, yra du kartus pasaulio agility čempionatuose komandinėse varžybose yra iškovoję trečią vietą."

Treniruotės žiemą ekstremaliomis sąlygomis sukelia didelę traumų riziką, kadangi bėgioti tenka dideliu greičiu. "Europos šalių agility sportininkai žiemą treniruojasi uždarose aikštėse, kur puiki danga, o mes – ant kietos žemės", – konstatuoja nedžiuginančią penkių Kauno klubo sportininkų realybę.

Todėl koks buvo netikėtumas ir džiaugsmas, sulaukus Lietuvos futbolo federacijos pagalbos. "Jei man kas nors prieš dvidešimt metų būtų pasakęs, kad treniruosimės futbolo profesionalų manieže ant komfortiškos dangos, būčiau sau įsižnybęs", – šypsosi šunų vikrumo sporto klubo "Winner`s Drive" treneris R.Masiulis.

Kinologinio sporto aistruolių netrikdo jų treniruotėms paskirtas laikas: futbolo manieže jie gali sportuoti anksti ryte ir vėlai vakare. "Tai ne vargas! – tikina treneris. – Svarbiausia, kad turime tokia puikias sąlygas. Dabar aš suprantu, kodėl užsienyje agility sportininkų karjera tokia ilga. Ten sportininkai ir septyniasdešimties laksto su šunimis. Sportuojant geromis sąlygomis juos aplenkia mus anksti ištinkančios bėdos – sąnarių, pėdų,stuburo skausmai, atsirandantys dėl amortizacijos nebuvimo ir šalčio."

Futbolas ir šunų vikrumo sportas – skirtingos, bet kažkuo ir panašios sporto šakos. "Sportuojame su tokia pat sportine avalyne, lavindami bėgimo su posūkiais įgūdžius darome tokias pačias vikrumo ir apšilimo treniruotes", – vardija R.Masiulis, nepaprastai dėkingas visiems, padėjusiems ieškoti patalpų treniruotėms žiemą.