PRADINUKŲ MOKYTOJA: VISADA SAKAU VAIKAMS, KAD ESAME KOMANDA

Į naujuosius mokslo metus pradinio ugdymo mokytoja Vygailė Vilkė žvelgia viltingai – COVID-19 pandemijos mesti iššūkiai išmokė pamatyti galimybes, kurias ji jau nuo rugsėjo bandys atverti ir puoselėti kartu su mažaisiais mokiniais bei sieks, kad jų tarpusavio ryšys taptų dar tvirtesnis.

Matė iš arti

Kauno Juozo Urbšio progimnazijoje ketvirtus metus Rugsėjo 1-ąją minėjusi pedagogė sakė šiemet mokys antrokus. Prisiminusi savo apsisprendimo žingsnius tapti pradinių klasių mokytoja, jauna moteris šyptelėjo ir pradėjo pasakoti apie ieškojimus bei lemtingą posūkį, atvedusį ją ten, kur yra dabar.

„Baigusi mokyklą jutau, kad esu meniškos sielos asmenybė, todėl sugalvojau būti dizainere – studijavau Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau baigus šias studijas man vis tiek kažko trūko – galvodavau, kad norėčiau ugdyti vaikus, nes ir mano mama – mokytoja. Mokykla nuo vaikystės buvo artima ne tik todėl, kad pati ją lankiau, bet ir dėl to, kad mačiau kitą jos pusę – mokytojo dalią ir sunkų darbą. Todėl sugalvojau tęsti studijas ir baigiau Edukologijos magistrantūrą. Tai mane dar labiau sudomino pasukti šia linkme, nes ir savo baigiamąjį darbą rašiau apie fenomenu grįstą ugdymą – labai daug domėjausi Suomijos praktika. Kai dalyvaudavau paskaitose, atrodė, kad visą ugdymo „virtuvę“ suprantu, todėl norėjosi pabandyti, ar man išeis dirbti taip, kaip mes mokėmės“, – atviravo Vygailė.

Vygailė Vilkė/Asmeninio archyvo nuotr.

Puoselėja viltį

Pirmuosius žingsnius žengusi vienoje privačioje ugdymo įstaigoje, po kurio laiko moteris nusprendė dirbti valstybinėje – Kauno J.Urbšio progimnazijoje. Ir šiuo pokyčiu ji džiaugiasi.

Nors pastaruoju metu pandemija gerokai pakoregavo įprastą ugdymo procesą, nes teko apsiprasti su nuotolinio mokymo iššūkiais, V.Vilkė užsiminė, kad šios Rugsėjo 1-osios labai laukė, nes visa jos klasė, kurioje aštuoniolika antrokų, sugrįžo mokytis kontaktiniu būdu.

„Labai laukiu susitikimo, pasiilgau vaikų! Jie sugrįš paūgėję – ne tik fiziškai, bet ir mentaliai. Viliuosi, kad šie mokslo metai bus ramesni nei praėjusieji. Tikiuosi pozityvumo iš aplinkos ir mokyklos bendruomenės – kad nauji mokslo metai atneš daugiau džiugesio, noro tobulėti, kad šis laukimas nustelbs visą jaudulį dėl esamos COVID-19 situacijos. Mokytojams ir mokiniams norėčiau palinkėti vienybės, naujų potyrių, drąsos bei bendrų pastangų, kad ugdymo procesas būtų visavertis“, – kalbėjo pašnekovė.

Viliuosi, kad šie mokslo metai bus ramesni nei praėjusieji. Tikiuosi pozityvumo iš aplinkos ir mokyklos bendruomenės – kad nauji mokslo metai atneš daugiau džiugesio.

Iššūkiai ir pedagogei

Mintimis sugrįžusi į praėjusius mokslo metus ji prisiminė nuotolinio mokymo pradžią – pirmoji savaitė, neslėpė pradinio ugdymo mokytoja, buvo išties nelengva, nes adaptuotis prie tokios naujovės teko ir mokiniams, ir mokytojams.

„Aš labai bijojau, nes pernai mano mokiniai buvo pirmokai. Vis galvojau, kaip man reikės mokyti juos nuotoliniu būdu, juk jie – dar maži, šalia turės sėdėti ir tėveliai, su kuriais man taip pat reikės bendrauti. Tačiau viskas vyko sklandžiai – vaikai pramoko daug dalykų. Jiems gana lengvai sekėsi pasitelkti interaktyviąsias programas. Klasė – tikrai šauni, joje daug gana brandžių vaikų. Kartais net pati stebėdavausi – mano mokiniai labai supratingi, kantriai išsėdėdavo kitapus kompiuterių ekranų, mokydavosi, atsiųsdavo savo atliktas užduotis. Dažnai sakau – tie, kurie mokėsi ir stengėsi klasėje, taip pat atsakingai elgėsi ir būdami namuose, prie kompiuterių ekranų“, – šyptelėjo Vygailė.

Pasak pradinio ugdymo mokytojos, antrasis tekęs iššūkis buvo mokinių testavimas. Nors jos klasėje ir nedaug mokinių, tai, kad jų vaikams būtų atliekami COVID-19 testai, panoro ne visi tėvai, todėl tik dalis pirmokų tuo metu sugrįžo į kontaktinį mokymąsi – kiti ir toliau mokėsi nuotoliniu būdu.

„Šis hibridinis mokymas į ugdymo procesą įnešė šiokio tokio chaoso – turėjau dirbti su vaikais klasėje ir įtraukti į ugdymo procesą mokinius, likusius namuose, kurie stebėjo pamokas, klausėsi ir stengėsi dalyvauti bei atlikti užduotis“, – atviravo pašnekovė.

Pateikdama sugalvotas užduotis tokiu mišriu būdu, pradinių klasių mokytoja sakė turėjusi viską labai kruopščiai apgalvoti – ar vaikai, tuo metu mokęsi nuotoliniu būdu, turės galimybę jas atsispausdinti ir pan.

Psichologiniai lūžiai

Tiesa, būta ir psichologinių lūžių, kuriuos Vygailė pastebėdavusi – net ir stropiausi mokiniai po tam tikro laiko mokantis nuotoliniu būdu prarasdavo motyvaciją – mokytis tapdavo sunkiau, negalėdavo susikaupti.

„Net ir tėvai sakydavo, kad vaikas nori sugrįžti į klasę, pasikalbėti, būti tarp vaikų. Mokymasis tiesiogiai ir nuotoliniu būdu skiriasi. Klasėje vaikai vienas į kitą lygiuojasi, visada padeda, siekia aukštesnių tikslų. Jeigu, tarkime, klasės draugas yra pavyzdys, kitas vaikas taip pat stengiasi atlikti tam tikrą užduotį kruopščiau, atsakingiau. O namuose kitaip – nors kompiuterio ekrane ir rodydavau jų atliktus darbelius, tačiau tai – tik virtuali erdvė. Ji – ne ta erdvė, kuri išpildytų visus vaikų lūkesčius ir atvertų visas galimybes, kurias jie gali turėti būdami klasėje“, – atviravo pradinių klasių mokytoja.

Kitas ne mažiau svarbus aspektas, kuris taip pat išryškėjo nuotolinio mokymo metu – nebuvo laiko pasikalbėti su vaikais. „Juk reikia kalbėtis ne tik apie lietuvių kalbą ar matematiką, bet ir paklausti vaiko: „Kaip gyveni? Kaip sekasi? Kokia šiandien tavo nuotaika?“ – pastebėjo pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbi atmosfera

Nors išsiskyrimas su mokiniais Vygailei ir nebuvo pernelyg ilgas, nes mokslo metus jie baigė tik birželio pabaigoje, vaikai sakė, kad jau spėjo jos pasiilgti lygiai taip, kaip ir ji jų.

„Jaučiu besąlygišką vaikų pasitikėjimą manimi matydama švytinčias jų akis. To ir laukiu – kad galėčiau apkabinti, bet nežinau, ar bus galima“, – šyptelėjo kalbinta mokytoja.

„Tikiuosi, kad šiais mokslo metais bus galima planuoti išvykas. Tokią galimybę pernai praradome, o išvykos jungia vaikus. Dirbsiu taip, kaip ir pernai. Tačiau dar labiau stengsiuosi ugdyti jų gebėjimą dirbti grupėse, rengti įvairius projektus, juos pristatyti, taip pat ką nors tiriant daugiau eksperimentuoti. To negalėjau padaryti nuotolinio mokymo metu. Nors praeitais mokslo metais mano mokiniai buvo dar mažuliukai, sugrįžimo į klasę laikas mums atsipirko – daug visko padarėme, išbandėme, patyrėme“, – sakė Vygailė.

„Jei myli savo darbą, stengiesi jį padaryti gerai. Esu atsakinga už tuos vaikus ir atiduodu jiems savo širdį. Stengiuosi, kad jie jaustųsi saugūs klasėje ir gerai tarp klasės draugų. Aš visada sakau vaikams, kad mes esame komanda ir turime vieni kitus palaikyti. Mano klasėje visada komandinė nuotaika – stengiuosi mokinius motyvuoti ir pasidžiaugti tomis akimirkomis, kai galime pabūti visi kartu“, – pridūrė ji.

Vygailė Vilkė/Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia, įsitikinusi V.Vilkė, klasėje palaikyti tokią atmosferą, kad tarp mokinių nebūtų pernelyg didelės konkurencijos, o tik palaikymas ir pagalba. „Sieksiu, kad visa tai išliktų. Man svarbu, kad klasė būtų tvirta ir visi mokiniai tai jaustų“, – šyptelėjo pradinių klasių mokytoja.