R. MIKUTAVIČIUS PRISIMINTAS POEZIJA, GIESMĖMIS IR LIUDIJIMAIS

Artėjant Vėlinėms prisimintas ir pagerbtas kunigas, poetas, Kauno garbės pilietis Ričardas Mikutavičius. Prisiminimais apie šią didžią asmenybę dalytasi ir prie kapo Petrašiūnų kapinėse, ir laidojimo rūmuose „Tylos namai“ Jonavos gatvėje, iš kur šis dvasininkas yra išlydėjęs ne vieną kaunietį ir padėjęs rasti vidinę ramybę jų artimiesiems.

Šviesos takas

Teologijos mokslų daktaro, eseisto, kolekcininko R.Mikutavičiaus kapas – vienas lankomiausių Petrašiūnų kapinėse. Tačiau visuomeninėje erdvėje šios didžios asmenybės asmeniniai ir kūrybiniai bruožai pamažu blanksta.

Kelios dienos iki Vėlinių vykęs R.Mikutavičiaus minėjimas atgaivino prisiminimus apie jį jo artimųjų, kolegų, jo talento gerbėjų ir tiesiog jį branginusių tikinčiųjų širdyse.

Iš pradžių visi susirinkusieji prie kapo buvo pakviesti bendros maldos, po jos suskambo giesmės, pušų viršūnėmis aidėjo ir R.Mikutavičiaus kūryba.

Tokių žmonių per šimtmetį gimsta tik keli ir tik nuo mūsų priklauso, kad jie nebū-tų pamiršti, kad jų atminimas būtų puoselėjamas.

Jo eiles skaitęs aktorius Egidijus Stancikas R.Mikutavičių apibūdino kaip šviesos taką ateinančioms kartoms. „Nesuskaičiuotume, kiek yra jo pasekėjų, kurie dėkingi už jo laiku ištartą žodį, ištiestą ranką, žvilgsnį, pasėtą šviesos sėklą, kuri grąžino iš paklydimų, kryžkelių, iš tamsos, nukreipė į prasmingo gyvenimo taką“, – samprotavo E.Stancikas.

„Kalbant apie R.Mikutavičių, – toliau dėstė aktorius, – kartu norisi padėkoti ir prisiminti daugybę dvasiškių, kurie, dalydamiesi šviesa, kitus kelia skrydžiui.“ Anot jo, turime nusilenkti Lietuvos dvasininkijai, nes ši, žvelgiant istoriškai, išlaikė lietuvišką raštą, tikrąją lietuvišką kultūrą.

Bendravimas: prisiminimus apie R. Mikutavičių labiausiai brangina jį asmeniškai pažinojusieji. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Požiūris į aplinkinius

„Tokių žmonių per šimtmetį gimsta tik keli ir tik nuo mūsų priklauso, kad jie nebūtų pamiršti, kad jų atminimas būtų puoselėjamas“, – apie R.Mikutavičių kalbėjo maldai už jį minėjimo metu vadovavęs Kauno arkivyskupijos generalinis vikaras, Kauno arkikatedros bazilikos klebonas Evaldas Vitulskis.

Jis pasakojo, į vyresnįjį kolegą žiūrėjęs kaip į pavyzdį, koks turėtų būti dvasininkas, imponavo ir žmogiškosios jo savybės, ypač – talentas bendrauti. Artimesnė pažintis tarp jų užsimezgė, kai E.Vitulskis dar savo kunigystės pradžio-je aplankė jį namuose, sveikstantį po užpuolimo.

Ne vienas kalbėjęs per minėjimą pabrėžė R.Mikutavičiaus draugiškumą ir paprastumą. Žmonių atmintyje išlikę, kad jis visas savo idėjas įgyvendino su didele meile, darbus atlikdavo su dideliu kruopštumu ir idealizmo gaidele.

„R.Mikutavičius – išskirtinė asmenybė, – renginio dalyviams pritarė E.Stancikas. – Jis buvo tas, kuris nežiūrėjo į žmogaus praeitį, į tai, kokią naštą jis atsineša. Žiūrėjo į žmogų.“

Daugiabriaunė kūryba

Kauniečiams įstrigusi ir šio dvasininko erudicija, noras dalytis savo žiniomis ir įžvalgomis.

„Didžiausia dovana – dvasios bendrystė su juo. Jis bylojo ne tik apie tuo metu labai drąsias idėjas, apie Lietuvos istoriją, bet ir apie sakralų meną, meno svarbą Bažnyčioje, kiekvieno žmogaus gyvenime, analizuodavo paveikslus. Jis buvo ne tik žmogus, kuriantis eiles. Tai buvo žmogus, kuriantis kitą žmogų“, – į prisiminus leidosi E.Stancikas ir pri-dūrė, kad žmonės iki šiol didžiuojasi, kad juos sutuokė ar atnaujino jų santuokos sakramentą būtent kunigas R.Miku-tavičius.

R.Mikutavičiaus kūrybą E.Stancikas apibūdino kaip daugiabriaunę. Vartydamas jo tritomį „Kad Lietuva neišsivaikš-čiotų“ sakė, kad ten galima rasti įvairiausių temų: ir apie Lietuvą, ir apie tikėjimą, ir apie vertybes, ir literatūrinių ieškojimų, kurių dar nėra išlukštenęs.

„Visa jo kūryba šiandien dar nėra visai suvokiama, atrasta, o gaila. Jo poezija yra ne tik malda, bet ir meditacija pačiam su savimi“, – kalbėjo aktorius, kurį gyvenimas su R.Mikutavičiumi daug kartų suvedė kultūrinėje plotmėje ir projektuose.

Vardas salei

„Tylos namų“, kurie ir inicijavo šį minėjimą, vadybininkas Tomas Urbšas pasakojo, kad mintis surengti minėjimą kilo pastebėjus, kad visuomenėje ima blėsti R.Mikutavičiaus ir jo kūrybos atminimas.

Dar viena iniciatyva, padėsianti saugoti jo atminimą, – R.Mikutavičiaus vardo suteikimas vienai iš laidojimo rūmų šarvojimo salių. Ši idėja jau yra pristatyta R.Mikutavičiaus artimiesiems, Kauno arkivyskupijai. Laukiama galutinės jų nuomonės.

Pašaukimas: R.Mikutavičiaus minėjimas vyko laidojimo rūmuose, iš kurių jis į amžinąją kelionę yra išlydėjęs ne vieną kaunietį. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„R.Mikutavičius yra išlydėjęs daug žmonių. Ir tai daugybę kartų yra daręs šiuose laidojimo rūmuose, kurie tuo metu buvo žinomi „Liūdesio“ vardu. Dabar būdamas anapilyje jis su sau būdinga šiluma ir dėmesiu ten pasitinka išėjusiuo-sius“, – neabejojo T.Urbšas.

Šis šalies mastu unikalus laidojimo rūmų kompleksas, esantis kultūros vertybių objektų sąraše, Lietuvai atgavus nepriklausomybę tapo apleistas, tačiau šiemet po rekonstrukcijos, kurios ėmėsi naujieji pastato savininkai, jam vėl buvo sugrąžinta visa buvusi didybė ir sakralumo aura, o pagalba ir paslaugos prieinamos visai plačiajai visuomenei.

Kunigavo, kūrė, dėstė

R.Mikutavičius (1935–1998), be Kauno, yra dirbęs ir Tauragėje, Eržvilke, Kelmėje, Panevėžiuke, Žeimelyje, Seredžiuje, Tytuvėnuose, Babtuose, kur rūpinosi parapijiečiais, bažnytiniu paveldu, o kartu skleidė kitų poetų ir savo kūrybą. Yra išleista nemažai jo poezijos, keli pamokslų rinkiniai, daug eseistinių, teologinių, filosofinių straipsnių.

Kaune kunigavo Vytauto Didžiojo, Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos), Šv.Antano Paduviečio bažnyčiose, Aleksoto koplyčioje. Dėstė filosofines disciplinas tuometiniame Kauno medicinos universitete, tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete ėjo kapeliono pareigas.

Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu. Už humanitarinę veiklą pagerbtas Izraelio vyriausybės premija. Jo publicistinė veikla įvertinta Prano Dovydaičio premija. Keturis kartus išrinktas populiariausiu Kauno miesto žmogumi.

1998 m. birželio 30 d. nužudytas dėl vertingos meno dirbinių kolekcijos, kurios rasta tik dalis. Po mirties, 2000-aisiais, R.Mikutavičiui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.