Sesuo Gabrielė: nepavarkime dalytis meile | KaunoDiena.lt

SESUO GABRIELĖ: NEPAVARKIME DALYTIS MEILE

Jėzus prisikėlė! "Kad išvystume kitame žmoguje prisikėlusio Jėzaus veidą, turime dalytis meile ir nepavargti", – primena sesuo Gabrielė.

Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, "Metų kaunietės" rinkimų finalininkė sesuo benediktinė Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė viltingai laukia varpų skambesio Velykų rytą ir sako, kad tas aidintis kvietimas bendrystei turi išjudinti mūsų širdies kerteles ir paskatinti gyventi kitaip, naujai. Ir visai nesvarbu, ar esi tikintis, ar ne. "Visi mes esame vienoje valtyje, tik žiūrime į skirtingas puses", – sako sesuo benediktinė.

– Šiandien, šv.Velykų rytą, bažnyčių varpai skelbia apie Jėzaus prisikėlimą. Ką tai reiškia šių dienų žmogui?

– Nežinau, ką reiškia šiandienos žmogui, jei dar ką nors reiškia? Reikėtų atlikti apklausą. Manau, būtų įdomių atsakymų. Vieni sakytų, kad skambantis varpas trukdo miegoti ir ilsėtis – juk tiek daug reikėjo plušėti prie namų ruošos, valgių gaminimo, nes laukiama labai daug svečių ar iš kažkur grįžtančių namiškių. Kiti dar prieš suskambant šiam varpui bandytų prasibrauti į vienos ir kitos bažnyčios vidų ir pasakytų, kad vieniems svarbu, nes tai tradicija, kitiems – dėl tikėjimo. Tačiau vienaip ar kitaip tai bendrystės šventė, pasidžiaugimas kartu. Manau, kad prisikėlęs Jėzus visus suvienija ir kviečia į bendrystę, ypač šiandienos atšalusiame ir individualistiniame pasaulyje. Juk kaip Motina Teresė sakė, didžiausia šiandienos liga yra vienatvė. Tas kviečiantis varpas turėtų išjudinti mūsų širdies kerteles ir leisti išgyventi kvietimą gyventi kitaip, naujai, bendrystėje su Jėzumi, su kitu žmogumi ir galiausiai su pačiu savimi.

– Vieni sako, kad didžiausia metų šventė yra Kalėdos, kiti linkę šį titulą atiduoti Velykoms. O kuri šventė vis dėlto svarbiausia krikščionims?

– Manau, abi yra svarbios ir viena be kitos negali egzistuoti. Jei nebūtų Jėzus gimęs iš Mergelės Marijos, tai negalėtume kalbėti apie jo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Todėl mūsų tikėjimo pagrindas yra Jėzaus gimimas, mirtis ir prisikėlimas, o dar tiksliau – prisikėlimas iš numirusiųjų. Čia galėtume tęsti visą Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą, dar vadinamą Credo. Išgryninus galėtume teigti, kad Dievo Tėvo realiai prikeltas Kristus yra mūsų krikščioniško tikėjimo pagrindas, tada ir svarbiausia šventė – šv.Velykos.

– Kokios išties turėtų būti krikščioniškos šv.Velykos? Ko reikia, kad jos tokios būtų?

– Tikrai šventei reikia pasiruošti. Tad šv.Velykų šventė – ne išimtis. Tam reikia ne tik kambarius susitvarkyti ir pirkti maistą, gaminti valgį, bet ir išsikuopti dvasinius savo namus. Ne šiaip sau Bažnyčia ragina atlikti bent kartą metuose Velykinę išpažintį ir pasirūpinti dvasiniu maistu – priimti Eucharistinę duoną, kitaip – Komuniją. Labai svarbus ir susitaikymas vienas su kitu, nes, kaip jau sakiau, tai yra bendrystės šventė.

– Velykas švenčia ne tik tikintieji. Tai gerai, ar ne?

– Mes skirstome: tikintis – netikintis. O Dievo žvilgsniu visi žmonės yra mylimi jo vaikai. Niekada negalime žinoti, kas glūdi žmogaus širdyje, kada ateis tas metas, kai jis susitiks su gyvuoju Dievu, pripažins, kad yra jo mylimas. Jei žmogus švenčia bendrystę, jis jau yra tikintis, tik pats to nežino, arba nenori sau pripažinti. Visi mes esame vienoje valtyje, tik žiūrime į skirtingas puses.

– Pasisakydami internete, žmonės nevengia pareiškimų, kad Jėzaus prisikėlimas – tik pasakos, kuriomis šiandien niekas nebetiki. Ką galėtumėte jiems pasakyti?

– Užduočiau tiems žmonėms klausimą, ar jie be svarstymų ir domėjimosi taip teigia, ar šiaip, dėl to, kad patogiau gyventi taip, kaip aš noriu, ignoruojant šį istorinį faktą? Siūlyčiau pasidomėti ir iš tikrųjų sau asmeniškai iškelti šį klausimą, susitikti su tais, kurie ieško to paties atsakymo ir pabendrauti. Tam tinkamiausia erdvė yra Alfa kursas įvairiose bažnyčiose. Pagaliau, jei žmonės netiki ir galvoja, kad Jėzus nebuvo Tėvo prikeltas, tai kodėl švenčiame Velykas? Minios žmonių Velyknakčio apeigose ir ankstų Velykų rytą bažnyčiose mums liudija apie egzistuojančią kitą tikrovę. Istorikai, ne tik krikščionys, pripažįsta Jėzaus istoriškumą. Tačiau be visų argumentų, kad Jėzus mirė ir buvo Tėvo prikeltas, manau, pats svarbiausias įrodymas yra asmeninė kiekvieno žmogaus patirtis – kaip susitiko su gyvuoju Dievu. Kaip gali paneigti tai, kas yra išgyventa ir tikra? Todėl tuos, kurie rašinėja komentarus internete, kviesčiau mažiau ten sėdėti, bet ieškoti šio santykio, belstis, ir bus atidaryta, nes Dievas kiekvieno jūsų laukia.

– Ne paslaptis, suabejoja ir tikintieji. Ar abejonės reikalingos? Juk atrodo, daug paprasčiau, kai žmonės nekelia klausimų ir klusniai viską vykdo.

Jei žmogus švenčia bendrystę, jis jau yra tikintis, tik pats to nežino, arba nenori sau pripažinti.

– Palaiminti abejojantys, nes jie gali būti arčiausiai Dievo! Kai prisikėlęs Jėzus pasirodė savo mokiniams, o apaštalo Tomo su jais nebuvo, išgirdęs bičiulių pasakojimą, Tomas nepatikėjo jų žodžiais. Apaštalo Tomo abejonės leido jam patikėti Dievo Tėvo prikeltuoju Jėzumi jį asmeniškai paliečiant ir išgirstant asmeninį Jėzaus kreipimąsi, kurį evangelijoje užrašė evangelistas Jonas: "Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis." Abejonė gali būti nauja visa ko pradžia, leidžia mums padaryti daug daugiau, nei galime įsivaizduoti. Kai gyvenime kur nors nepasiseka, kur nors pralaimime, mus apninka abejonės, tačiau tai padeda rasti naujus sprendimus.

– Prieš Kalėdas įprasta daugiau kalbėti apie pagalbą stokojantiems ir vargstantiems, apeliuojama į artimo meilę. Prieš Velykas tokių raginimų išties ženkliai mažiau. Kodėl? Negi Velykų proga artimo meilė ir geri darbai mažiau aktualūs?

– Gal dėl to, kad prieš Velykas yra gavėnios laikas – asmeninio ieškojimo, abejonių, atgailos laikas. Tai nereiškia, kad nereikia gerų darbų artimui, bet gal labiau tas laikas skirtas susiprasti, kur esi pats asmeniškai, subrandinti davimo ir pagalbos kitam motyvus. Po pabarstymo pelenais pirmąją gavėnios dieną – Pelenų dieną – mes visi tampame stokojančiais ir vargstančiais, labiausiai alkstančiais meilės, trokštančiais išgyventi bendrystę nesumeluotoje taikoje ir vienybėje su kitais. Todėl pasiruošimo Velykoms laiku artimo meilė tampa labai svarbi – kad išvystume kitame prisikėlusio Jėzaus veidą, turime dalytis artimo meile ir nepavargti.

– Krikščioniškoji šventės tradicija neišvengiamai yra susipynusi su senaisiais lietuvių papročiais, todėl ant Velykų stalo dedame margučius. Kaimuose anksčiau darydavo ir avinėlį iš sviesto. Kokia jo simbolika?

– Kiekvienas paprotys yra savitas būdas išreikšti džiaugsmą ir bendrystę. O avinėlis yra Kristaus simbolis. Sviestinis avinėlis ant Velykų stalo primindavo, kad šis Dievo avinėlis yra paaukotas, bet jis buvo Tėvo prikeltas – tai yra pažadas mums, kad ir mes būsime prikelti laiko pilnatvei atėjus. Tai priminimas šeimai, dėl ko vyksta ši džiaugsminga bendrystė prie velykinio stalo, kokia šio šventimo priežastis.

– Kaip atrodo seserų benediktinių šventinis Velykų stalas? Ar marginate margučius? Kaip švenčiate? Ar kviečiate ką nors į svečius? Ar pačios kur nors svečiuojatės?

– Mūsų Velykinis šventimas jau prasideda Didįjį ketvirtadienį kojų plovimo apeigomis ir maldomis bažnyčioje. Sugrįžusios iš bažnyčios švenčiame paskutinę Jėzaus vakarienę ir valgome seder – su visomis karčiomis žolelėmis, avinėliu, giedojimais, maldomis. Tai užtrunka apie tris valandas, o kartais ir ilgiau. Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį pasninkaujame. Šventiniam stalui kuri nors sesutė numargina kiaušinių, tad sekmadienį mūsų Velykų stalas žinoma, neapsieina be bažnyčioje šventintų margučių ir valgių. Jais dalijamės kaip bendrystės viena su kita ženklą. Švenčiame džiugiai su popiežiaus pasveikinimu miestui ir pasauliui (urbi et orbi). Aplink stalą susėda apie dvidešimt seserų. Kai kurios seserys negali būti kartu kartu prie šio šventinio stalo, kadangi jau yra sergančios ir gulinčios lovose, kitos šiuo metu yra gydomos įstaigose. Prie stalo kviečiame ir mūsų kapelioną mons. Adolfą Grušą, kai kuriuos vienišus žmones, kurie glaudžiasi prie mūsų vienuolyno. Žinoma, pasidalijame džiaugsmu ir su savo artimais ir brangiais žmonėmis – jei tik yra galimybė, juos aplankome.

– Ko palinkėtumėte "Kauno dienos" skaitytojams šv.Velykų proga?

– Norėčiau palinkėti, kad šios šv.Velykos būtų pilnos susitikimo su prikeltuoju Jėzumi, ir taptų tikrojo džiaugsmo ir vilties, bendrystės vieniems su kitais, dalijimosi meile švente. Nes Jėzus prisikėlė – aleliuja!

GALERIJA

  • Sesuo Gabrielė: nepavarkime dalytis meile
  • Sesuo Gabrielė: nepavarkime dalytis meile
  • Sesuo Gabrielė: nepavarkime dalytis meile
Rašyti komentarą
Komentarai (11)

kaiek teko girdėti

čiūdna šita asaba

Senis Albinas

Miela Gabriele, as jau koki 30 metu neturejau sexo, gal galetumete pasidalinti ir su manimi meile. Kandonu as dar turiu nuo tarybiniu laiku uz 4 kapeikas...

Anonimas

O sita ssesute Gabriele duoda ar ima.Man atrodo ima kas sunesa.Nes jos ir zmoniu islaikomos.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS