Pusę savo gyvenimo dirbo mokytoja

Kovo 31 d. paminėti 100-ąjį gimtadienį savivaldybės komanda vyko į Juragius, kur gyvena jubiliatė Konstancija Tamulaitytė.

Pagerbti jubiliatės Konstancijos atvyko Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, Garliavos apylinkių seniūnas Eimuntas Raugevičius, Garliavos seniūnės pavaduotoja Jūratė Seiliuvienė Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė ir laikinai Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pareigas einanti Jolanta Jankauskienė.

„Mokytojo darbui jūs paskyrėte 55 savo gyvenimo metus. Tokių pedagogų kaip jūs mūsų šalyje nedaug. Jūs buvote ir mano mokytoja. Puikiai atsimenu jūsų rengiamus dailiojo skaitymo konkursus. Nuoširdžiai sveikinu jubiliejaus proga, linkiu stiprios sveikatos, sielos ramybės ir šviesaus džiugesio sklidinų dienų“, – linkėjo savivaldybės vadovas.

Jūsų gyvenimas – stiprybės ir atkaklumo pavyzdys mums visiems. Linkime jums sveikatos, ramybės ir džiugių akimirkų artimųjų apsuptyje.

Įspūdinga biografija

Konstancija gimė kovo 29 d. Kauno rajone, Zapyškio valsčiuje, čia baigė vidurinę mokyklą. Ji augo didelėje šeimoje – turėjo keturis brolius ir dvi seses.

Mokėsi Vilniaus valstybiniame universitete. Moters bendrakursiai buvo žymūs poetai, rašytojai: Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Algimantas Baltakis, o vienas iš dėstytojų – Vincas Mykolaitis-Putinas.

1954 m. Konstancija įgijo filologo kvalifikaciją ir taip pačiais metais pradėjo dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Marijampolės rajono Liudvinavo vidurinėje mokykloje. Čia mokytojavo aštuonerius metus. Kadangi pasiilgo savo gimtojo krašto, grįžo į Kauno rajoną, Ežerėlio vidurinę mokyklą ir čia dirbo iki 1975 m., o vėliau Konstancija prisijungė prie kolektyvo naujai atidarytoje Garliavos 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Garliavos Jonučių progimnazija) ir dirbo čia iki 2009 m.

Šimtametė yra paprasta, sąžininga, labai pareiginga, ypač daug dėmesio skyrė mokinių žinioms, popamokiniam ir užklasiniam darbui, skatino juos papildomai domėtis dėstomu dalyku. Už šias savybes ją gerbė ir mylėjo mokiniai ir bendradarbiai, ji turėjo didžiulį autoritetą visuomenėje.

Dažnai savo patirtimi K. Tamulaitytė dalijosi su kolegomis, skaitė pranešimus rajoninėse lietuvių kalbos mokytojų konferencijose. Ji vadovavo mokyklos metodiniam skaitovų rateliui, aktyviai dalyvavo rajono lietuvių kalbos mokytojų metodiniame darbe, rašė straipsnius pedagogikos ir literatūros metodikos klausimais rajono ir respublikinėje spaudoje.

Šimtametė buvo apdovanota Lietuvos švietimo ministerijos ir Kauno rajono švietimo skyriaus garbės raštais, Švietimo žymūno ženkleliu.

Pomėgis: artimieji V. Bračiulytę apibūdina kaip giliai tikinčią ir nuoširdžią moterį, labiausiai mėgstančią klausytis „Marijos radijo“. / J. Kinderytės nuotr.

Šiuo metu senjorė gyvena kartu su savo sesės, kuri taip pat buvo ilgaamžė, artimaisiais. Šeimos nariai šimtametę vadina labai švelniai – Kastute. Anot artimųjų, dar prieš kelerius metus Konstancija skaitė knygas, padėdavo mokiniams pasiruošti baigiamiesiems darbams, tačiau nusilpus regėjimui to daryti nebegali. Tačiau, anot artimųjų, svarbiausio savo pomėgio – meilės krepšiniui ir Kauno „Žalgiriui“ – neapleido, nepraleidžia rungtynių, o jeigu jos mylima komanda pralaimi, labai nusimena.

Šimtametė juokauja, kad 90-asis gimtadienis jai patiko labiau, nes tada dar jautėsi labai jauna, o dabar jau šiek tiek sveikata šlubuoja.

Neišvengė tremties

Veronika Bračiulytė iš Karmėlavos įspūdingą gyvenimo sukaktį minėjo balandžio 3 d.

Garbingo 100-ojo jubiliejaus proga pasveikinti Veroniką atvyko Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas, Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė, Karmėlavos seniūnas Židrūnas Šadauskis.

„Jūsų gyvenimas – stiprybės ir atkaklumo pavyzdys mums visiems. Linkime jums sveikatos, ramybės ir džiugių akimirkų artimųjų apsuptyje“, – sveikino meras V. Makūnas.

Veronika gimė 1925 m. balandžio 3 d. Viešnagių kaime, Alytaus apskrityje, penkių vaikų šeimoje. Baigusi pradinę mokyklą, pradėjo dirbti pas ūkininką įvairius darbus, kad padėtų savo šeimai.

Sovietmečiu, kuriant kolūkius, iš Veronikos šeimos buvo atimta didžioji dalis turto, palikta tik 60 a žemės. Norėdama padėti šeimai išgyventi, moteris pasisavino keletą pėdų rugių, dėl to buvo nuteista septyneriems metams ir išvežta į lagerį Rusijoje.

Po Stalino mirties V. Bračiulytei buvo suteikta amnestija ir ji grįžo į Lietuvą. Apsigyvenusi Kaune, Veronika dirbo įvairius darbus: tarnaite, valytoja, virėja vaikų darželyje, liftininke parduotuvėje, o artėjant pensijai – baldų fabrike. Už sutaupytus pinigus įsigijo kooperatinį butą, vėliau persikėlė gyventi į Karmėlavą, arčiau artimųjų.

Nors Veronika niekada nebuvo ištekėjusi ir neturi savo vaikų, ji palaiko artimus ryšius su seserimi, jos vaikais ir anūkais. Artimieji ją apibūdina kaip giliai tikinčią ir nuoširdžią moterį, kurios didžiausias pomėgis – klausytis „Marijos radijo“.