Išmanė istoriją
Muziejaus ekskursijų vadovas Tadas Jakubauskas rodė, kad viešoji buto dalis buvo skirta svečiams priimti. Tų kambarių sienos nusėtos įspūdingais paveikslais, apstatyti akį traukiančiais baldais.
Prieškambaryje visų akį traukia vos ne visą sieną užimanti Žalgirio mūšio paveikslo kopija. Ją turėjo ne atsitiktinai. Labai domėjosi istorija, buvo didelis patriotas. Dėstė Lietuvos universitete literatūros istoriją, skaitė paskaitas apie Kristijoną Donelaitį, Antaną Baranauską. Pats yra parašęs Lietuvos istorijos vadovėlį.
Istorijoje nusimanė ir labai mėgdavo svečiams pasakoti apie tai, kurios istorinės figūros konkrečiai pavaizduotos minėtame paveiksle, ir buvo išanalizavęs, kas tam žmogui atsitiko mūšyje.
Dažnai iš lankytojų sulaukiama klausimų dėl sienose esančių durelių. Ten – spintelės, tačiau naudotos ir kaip šaldytuvas, nes mūro sienos gerai sulaiko šaltį. Beje, dalį pastato Maironis nuomavo. Vienu nuomininkų buvo Antanas Smetona iki tapdamas šalies vadovu. Gyveno ir kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša.
Rašė stovėdamas
Maironio darbo stalas – labai aukštas, nes kūrė stovėdamas, kad neskaudėtų nugaros. Mėgo kortuoti, netgi turėjo tam skirtą specialų staliuką. Ekskursijų vadovas atkreipė dėmesį į viename kambarių gana aukštai kabantį didelį veidrodį.
Svečiuose apsilankiusios damos, kaip pasakojo T. Jakubauskas, skųsdavosi, kad veidrodis yra, bet jame negali apžiūrėti savo šukuosenos. Maironis išsisukdavo atsakydamas, kad jos gražios ir be veidrodžio atspindžių. Veidrodis buvo skirtas tam, kad kambarys atrodytų vizualiai didesnis. Beje, nevengdavo damoms išsakyti komplimentų.
Maironis turėjo telefoną, kuris tais laikais buvo retenybė. „Jo telefono numeris buvo 1849. Galite įsivesti“, – juokavo ekskursijų vadovas.
Maironis, nors namus buvo labai gražiai įsirengęs, visąlaik ieškodavo variantų, kaip kuo pigiau prasisukti kokioje nors situacijoje.
Dėmesį patraukia poeto miegajame kabantis paveikslas, rodė T. Jakubauskas. Iš vienos pusės žiūrint atrodo, kad jame pavaizduotas Jėzus, iš kitos pusės – Šv. Mergelė Marija. Niekas nežino, kur Maironis jį gavo ir kas jo autorius. Belieka svarstyti, kad gal įsigijo Sankt Peterburge, kaip ir daugelį savo daiktų, kurie buvo jo namuose, o gal tai Lietuvos meistrų darbas?
„Taip, Maironis gyveno pasiturinčiai, – pritarė T. Jakubauskas. – Šiuos namus jis su seserimi Marcele nusipirko 1909 m. Prieš tai 15 metų gyveno ir dirbo Sankt Peterburge. Buvo Romos katalikų dvasinės akademijos profesorius ir inspektorius. Gaudavo labai gerą algą“.
Be galo taupus
„Maironis – mūsų tautos didvyris, nacionalinės savimonės statytojas. Bet buvo žmogus ir turėjo tam tikrų charakterio ypatybių, kurios jį daro tik dar įdomesnį. Vieni žmonės sakydavo, kad jis buvo skūpus, gobšus, gailėdavo paremti kitus, kiti tai vadindavo taupumu. Maironis, nors namus buvo labai gražiai įsirengęs, visąlaik ieškodavo variantų, kaip kuo pigiau prasisukti kokioje nors situacijoje“, – pasakojo T. Jakubauskas.
Finansiškai buvo labai atsakingas. Kai kurie pabrėžia, kad net pedantiškas. Nepirko sau automobilio. „Galvojo, ką pagalvos žmonės, jeigu seminarijos rektorius leidžia sau turėti automobilį, bet iš kitos pusės tai matė kaip nebūtiną išlaidą“, – teigė ekskursijos vadovas, pridūręs, kad Maironis ir jo seserys buvo iš klestinčių raseiniškių ūkininkų šeimos.
Apie Maironį yra išlikusi tokia citata: „Kietas gyvenime, bet švelnus poezijoje“. Kūryboje – emocionalus, sentimentalus. Bet gyvenime buvo labai praktiškas, taupantis savo energiją ir kognityvinius išteklius.
„Žmonės, skaitę jo kūrybą, tikėdavosi oratoriaus, charizmatiškos asmenybės. Tačiau jis buvo labai santūrus. Aišku, priklausė ir nuo kompanijos. Su klierikais būdavo rimtas, griežtas, bet niekada nebūdavo piktas. Jeigu būdavo kažkuo nepatenkintas, pasivesdavo žmogų į šoną ir ramiai išsakydavo, kas negerai“, – sakė T. Jakubauskas.
Vietoje gėdos – pasididžiavimas
Maironio didžiulis indėlis į lietuvių kalbos puoselėjimą pasireiškė keliais aspektais. Per viešus renginius į klierikus pradėjo kreiptis ne lenkiškai, kaip anksčiau buvo įprasta, ne lotyniškai, bet lietuviškai. Beje, mokėjo septynias užsienio kalbas, tarp kurių – prancūzų, vokiečių, senovės graikų ir kt.
„Virtuoziškai kurdamas ir tai darydamas lietuviškai Maironis įrodė, kad lietuvių kalba, kuri tais laikais buvo vertinama kaip prasčiokų, mužikų, tinkama kurti poezijai, kad ji yra kultūros inteligentų kalba, kad ji turi aukštą lygį, kad turi potencialą. Maironiui didžiąja dalimi turime būti dėkingi, kad lietuvių kalba, kaip etninės tapatybė dalis neišnyko, kad nustojome jos gėdytis, kad pradėjome ja didžiuotis“, – kalbėjo T. Jakubauskas.
Pabrėžė, kad ši poetas suformavo mūsų tautinę savimonę, savo poezijoje ėmė aukštinti Lietuvos kunigaikščius.
(be temos)
(be temos)
(be temos)