VASARIO 16-ĄJĄ NEBIJOJO ŠVĘSTI IR SOVIETMEČIU

Trispalvė ant kamino, "Tautiška giesmė" bažnyčioje ir taurė šampano namuose – ir sovietmečiu žmonės šventė Vasario 16-ąją. Okupantų santvarka neištrynė laisvės ilgesio ir svarbiausių datų.

Pirmieji laisvės ženklai

"Dar iš vaikystės išlikęs prisiminimas apie Vasario 16-ąją: einu į mokyklą ir viename medyje matau iškeltą trispalvę. 1946 ar 1947 m. Partizaninis judėjimas", – ryškiai atmintin įstrigusiu prisiminimu pasidalija Kauno arkivyskupas emeritas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ.

Jo nuomone, anuomet Vasario 16-oji nebuvo kaip nors ypatingai minima. "Manau, kad net tėvai vaikams apie tai mažiausiai kalbėjo, nes žmonės buvo įbauginti trėmimų", – priežastį įvardija kardinolas.

Nors su Jo Eminencija kardinolu susitikome pasikalbėti apie Vasario 16-ąją sovietmečiu, kalba neišvengiamai išsiplėtė apie bendrą to laikmečio situaciją ir laisvės siekį. "Tuo laikotarpiu nebuvome susikoncentravę, kad Vasario 16-oji – kažkas ypatingo. Buvo bendras rūpestis, kiek įmanoma tomis sąlygomis išsikovoti laisvės. Mes, Bažnyčios žmonės, kurie rėmėmės ir Helsinkio susitarimu, ir tuomet galiojusia Konstitucija, kuri skelbė, kad garantuoja žmogaus laisves, to ir reikalavome. Suvokėme: kiek išsikovosime Bažnyčiai laisvės, tiek laisvės bus išsikovota ir Lietuvai", – nuėjęs nelengvą kovos už laisvę kelią sako dvasininkas.

Kardinolas primena, kad Dievas į mūsų prigimtį įrašė laisvės kelio kryptį, o laisvas žmogus yra tas, kuris mąsto ne tik apie save, bet ir apie kitus.

Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai S.Tamkevičius studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, Vasario 16-ąją klierikai tik tarpusavyje vienu kitu žodžiu apie tai persimesdavo. "Seminarijoje tuo metu, deja, būdavo švenčiama lapkričio 7-oji, spalio revoliucijos diena – buvo Religinių reikalų tarybos nurodymas seminarijai, o seminarija, nenorėdama eiti į konfliktą, rengdavo minėjimą. Prisimenu, Pranciškus Tamulevičius pagrodavo himną, mums visiems būdavo labai linksma", – nusijuokia kardinolas.

Anot pašnekovo, situacija ėmė keistis nuo 1968-ųjų. "Prahos pavasaris padarė didelę įtaką. Visi klausėme "Amerikos balso", "Laisvės radijo". Mintis apie judėjimą už laisvę jau buvo žymiai aktualesnė. 1968 m. parašėme tokį pareiškimą savo vyskupams, prašydami, kad kreiptųsi į valdžią dėl klierikų limito seminarijoje panaikinimo. Po to man ir kunigui Juozui Zdebskiui valdžia uždraudė eiti kunigo pareigas", – dabar su šypsena veide prisimena kardinolas.

Pasak jo, represijos laisvės bangos nesustabdė – kunigai pradėjo rašyti pareiškimus sovietinei Lietuvos valdžiai, į Maskvą, ir skųstis, kad katalikai skriaudžiami. "Iki tol buvo štilis. Sukandę dantis visi kentė. Mes, kunigai, supratome, kad pasisakydami ir reikalaudami tautiniu požiūriu laisvės ar nepriklausomybės Lietuvai ne tik nieko nelaimėsime, bet ir iš karto bus represijos. Bet supratome, kad Lietuvai daugiausia galima pasitarnauti, jei žmonės brangins tikėjimą, šeimą, Tėvynę kaip tokią. Šitas vertybes drąsesni kunigai ir per pamokslus propagavo", – anuomet pasirinktą kryptį priminė kardinolas.

Valdžios reakcija į tuos pirmus laisvės žingsnius buvo pikta – 1971 m. tris kunigus nuteisė už vaikų katekizaciją. Pasak S.Tamkevičiaus, tai buvo daroma kitiems pagąsdinti, bet tikslo nepasiekė. "Vilkaviškio, Kaišiadorių vyskupijose kunigai masiškai pasirašinėjo raštus Maskvai, protestuodami prieš kunigų nuteisimą. Tai buvo geras laisvėjimo ženklas", – pastebi dvasininkas.

Garsas, pasklidęs pasaulyje

Kardinolas S.Tamkevičius įsitikinęs, kad dar vienas iš tų laisvėjimo ženklų buvo ir Septyniolikos tūkstančių memorandumo atsiradimas (1972-ųjų kovo pabaigoje Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Valdheimą pasiekė Lietuvos katalikų memorandumas, kurį, kaip teigiama, pasirašė 17 054 asmenys. Jame buvo reikalaujama tikėjimo laisvės, pabrėžtas tikinčiųjų persekiojimas Lietuvoje. Žinią apie memorandumą plačiai komentavo Vakarų žiniasklaida – red. past.).

"Po memorandumo subrendo mintis leisti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką". Nuo 1972 iki 1978 m. garsas apie Lietuvą pasaulyje sklido ir visus drąsino. Net ir tuos, kurie buvo šiek tiek bailoki", – šypteli S.Tamkevičius.

Akivaizdu, kad visa kova už laisvę tuomet sukosi aplink Bažnyčią, nors pavienių iniciatyvų būta ir šalia jos – po Helsinkio nutarimų, kai ir Sovietų Sąjunga pasirašė, kad gerbs tikinčiųjų ir apskritai žmonių teises, atsirado ir Lietuvos Helsinkio grupė, ir Laisvės lyga. "Didžiausias pradrąsėjimas prasidėjo su popiežiaus Jono Pauliaus II išrinkimu – jis pažadėjo būti tylinčios Bažnyčios balsu. Po poros mėnesių įkūrėme Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, jau nesislapstydami ir oficialiai pasirašydami siųsdavome pareiškimus valdžiai. Jeigu ne ta laisvės idėjos sklaida per Bažnyčią, net nežinau, kiek žmonių būtų buvę prie Aukščiausiosios Tarybos 1991-ųjų sausį", – svarsto dvasininkas.

Kas yra laisvas žmogus?

"Negalėčiau pasakyti, kad dabar, kai visi švenčiame Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją, mums mažiau rūpi laisva Lietuva, – paklaustas, ar, tapę laisvi, ne per daug sureikšminame datas, svarsto kardinolas. – Didžiausia šių dienų bėda yra, kad mes prarandame šaknis. Naujos šaknys – pinigai, gerovė, malonumai, valdžios turėjimas, karjeros darymas, patogus gyvenimas. Jeigu žmogus, gyvendamas laisvoje Lietuvoje, susikoncentruoja į tai, tada tautinių švenčių šventimas nieko nereiškia. Tiesiog atrakcija – nebesvarbu, ar čia Valentino diena, ar Vasario 16-oji – atšventė ir toliau lieka su savo ydingomis idėjomis. Toks žmogus neturi šaknų, jam Lietuva nėra vertybė, jis gali į Norvegiją, Švediją, Vokietiją važiuoti, ir niekas jo neriša."

Sovietmečiu, anot dvasininko, visiems, kovojusiems už laisvę, ir tiems, kurie prie tos kovos prisidėjo, Lietuva buvo vertybė. "Bažnyčia, Tėvynė, šeima buvo šaknys. Buvome prispausti, gyvenome gerokai kukliai, ir ačiū Dievui. Neturėjome tokio gundymo, kokį turi dabartinė karta", – pastebi pašnekovas.

"Dievas mus sukūrė laisvus ir mes esame tarsi užprogramuoti visomis išgalėmis siekti laisvės. Dievas į mūsų prigimtį įrašė įrašė laisvės kelio kryptį. Laisvas žmogus yra tas, kuris mąsto ne tik apie save, bet ir apie kitus. Laisvas žmogus – kuris daro gera, tarnauja žmonėms, Tėvynei. O jeigu visas susikoncentruoja tik į save, kad tik man būtų patogu, kad gerai gyvenčiau, būčiau turtingas ir pasidarau aklas kitiems, kartu užsidedu vidinės nelaisvės pančius. Deja, šiandien to matome daug. Kai mes kovoje už laisvę, supratome daugiau išorinę laisvę – kad būtume laisvi nuo okupantų. Bet, be Bažnyčios, mažai kas ir galvojo, kad žmogus savo viduje turi būti laisvas. O viduje laisvas žmogus gali būti tik nesavanaudis, kaip Šventajame Rašte pasakyta: laisvas yra tas, kuris myli, o jeigu myli tik save – tampa vergu", – Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse vidinės laisvės svarbą primena kardinolas S.Tamkevičius.

Netapti prisitaikėliais

Paklaustas, kaip minėdavo Valstybės atkūrimo dieną sovietmečiu, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis kunigas Robertas Grigas pirmiausia prabyla apie aplinką, kurioje formavosi jo pažiūros ir asmenybė.

"Žinojome, kad tai yra tikroji mūsų valstybės šventė. Vyresnės kartos žmonės papasakodavo apie nepriklausomybės laikotarpį, apie Joną Basanavičių, Vincą Kudirką. Iš vaikystės tas supratimas buvo gana aiškus. O paauglystėje sėkmingai susiklostė aplinkybės: tuo metu iš naujo atgimė ir tvirtėjo tai, kas buvo vėliau pavadinta taikiąja rezistencija. Gimiau ir augau Dzūkijos–Suvalkijos kampe Leipalingyje. Tie kraštai visais laikais buvo aktyvūs ir visuomeniškai, ir politiškai, ir siekiant nepriklausomybės. Aplinka turėjo įtakos, 7–8 dešimtmečiais aktyviai kūrėsi katalikiškos Eucharistijos bičiulių grupės, dirbo nuoširdūs idealistai kunigai Juozas Zdebskis, Albinas Deltuva, Sigitas Tamkevičius. Jų įtaka, jų drąsūs pamokslai, kvietimas ne tiesiogiai priešintis okupacijai, bet ugdyti savo dvasinį gyvenimą, netapti prisitaikėliais, valdžios pataikūnais, pažinti Lietuvos istoriją ir kultūrą – tai nuolat buvo pabrėžiama katalikiškoje aplinkoje", – pasakojo dvasininkas. Anot jo, to meto moraliniai autoritetai ir iš kunigų, ir iš pasauliečių, politkalinių, tremtinių, kurie jau pradėjo grįžti, skatino, kad reikia eiti graikų pavyzdžiu ir būti stipresniems už okupantus savo morale, kultūra – juk romėnai nukariavo už juos kultūringesnius graikus, bet graikai netrukus juos įveikė savo kultūra.

Kunigas Robertas neslepia – jaunystės prisiminimai – itin ryškūs ir iki šiol gyvi. "Jaunatviškai trokšdavome to uždrausto vaisiaus, kadangi žinojome, kad galime už tai nukentėti, mokykloje gali tardyti ar bausti, kaip mokėdavome, taip paminėdavome Vasario 16-ąją: vaikai lentoje užrašydavo savo vaikiška rašysena kokį prolietuvišką ar antisovietinį šūkį, tada vietos KGB turėdavo darbo šifruodami tą rašyseną. Sudėliodavome mūsų uždraustos vėliavos trijų spalvų knygas, susirinkdavome ir kur nors paminėti", – pasakoja pašnekovas.

R.Grigas gerai pamena 1976-uosius, kai Šlavantų bažnyčioje Vasario 16-ąją po šv.Mišių visi sugiedojo "Tautišką giesmę".

R.Grigas įsitikinęs – daugelio senelių, tėvų šeimose ši šventė buvo prisimenama, tik tuomet nebuvo galima garsiai apie tai kalbėti. "Augau tikinčioje ir patriotiškoje šeimoje, kaip tikriausiai dauguma mano kartos, 1960-ųjų gimimo, lietuvių. Nepaisant sovietų skelbtos statistikos, kad apie 200 tūkst. lietuvių buvo įstoję į komunistų partiją, ar, kaip rodo archyvai, buvo visokiais būdais priverstų dirbti sovietų slaptosioms tarnyboms, bet manau, kad vis tiek išliko ir Lietuvos padėties supratimas, ir laisvės ilgesys, ir siekimas. Tik dėl to ir galėjo 1988 m. užgimti beveik visus visuomenės sluoksnius apėmęs išsivadavimo Sąjūdis", – pastebi kunigas.

Stovėjau ir jaučiausi plėšomas tarsi į dvi dalis: vienoje – Motina Tėvynė, dėl kurios jaučiau turįs ką nors padaryti, o kitoj – mano tikra Motina, kuri mane pagimdė.

Už ką bausti?

Pasak jo, kuo labiau artėjo Atgimimas, tuo Vasario 16-osios paminėjimo apraiškos ryškėjo ir drąsėjo.

"Daug kur Lietuvoje būdavo iškeliamos trispalvės ant aukštesnių bokštų, medžių ar kaminų. Prisimenu 1976-uosius, man buvo 16 metų, gretimame Šlavantų bažnytkaimyje, kur dirbo kunigas Juozas Zdebskis, susirinko žmonės Vasario 16-ąją į Mišias ir vargonams pritariant sugiedojo "Tautišką giesmę". Buvo visokių tardymų, gąsdinimų, – prisiminimais dalijasi dvasininkas. – Dabar atsigręžus atgal tai atrodo drąsus žingsnis, nors oficialiai lyg ir nebuvo prie ko prikibti. Tiesa, buvo kabinamos etiketės, kad čia buržuazinės Lietuvos himnas, buržuazinių nacionalistų susibūrimas. Bet ta giesmė V.Kudirkos žodžiais nebuvo draudžiama. Sovietmečiu tekstas ir mokykliniuose literatūros vadovėliuose būdavo. Tad ir valdžia patekdavo į dviprasmišką situaciją, svarstydama, kaip suformuluoti nusikaltimo sudėtį ir už ką bausti. Aišku, stengdavosi įbauginti jaunuolius."

"Vienas iš tokių įsimintinesnių Vasario 16-osios paminėjimų buvo, kai jau tikriausiai buvau pirmakursis studentas", – į jaunystės dienas mintimis sugrįžta kunigas Robertas. Tada Vasario 16-ąją jis parvažiavo į savo tėviškę – Leipalingį. "Giliausios pusnys ir tokia pūga tą dieną siautė, kad toliau kaip metrą priešais save nieko negalėjai matyti. Mano namas – miestelio pakraštyje, o netoliese – miestelio kapinės, kur stovėjo visą sovietmetį nenugriautas iš lauko akmenų sumūrytas paminklas su kryželiu viršuje, panašus į Nežinomo kareivio kapą Kaune, žuvusiam iš tų kraštų kilusiam savanoriui Januškevičiui. Aš, kaip entuziastingas jaunuolis, nusprendžiau, kad vietos jaunimas turi tą datą kaip nors pažymėti", – pakiliai pasakoja kunigas. Anot jo, susirinkęs jaunimas nupynė iš pušų šakų gal 10 m ilgo vainiką, perrišo jį trispalviais kaspinais – kartais jų buvo galima gauti ano meto parduotuvėse. "Susikroviau į maišą, stojau ant slidžių ir ruošiausi šliuožti per pūgą į kapines apvynioti tą paminklą savanoriui. Nors mama pati visą gyvenimą išliko Lietuvos patriotė, bet jau žinojo, kad ne vienas žmogus buvo įkalintas, žinojo, kuo tai baigiasi. Ji ant kelių atsiklaupusi su ašaromis maldavo, kad neičiau ir to nedaryčiau", – dramatišką situacija, lyg tai būtų nutikę vakar, prisimena kunigas Robertas.

Jis sako ir dabar, pasakodamas, atsimenantis tą vietą namų koridoriuke. "Stovėjau ir jaučiausi plėšiamas tarsi į dvi dalis: vienoje – Motina Tėvynė, dėl kurios jaučiau turįs ką nors padaryti, o kitoje – mano tikra Motina, kuri mane pagimdė. Ir Motina Tėvynė nusvėrė. Atsiplėšiau nuo mamos ir per pūgą slidėmis nušliuožiau, apvyniojau paminklą tuo vainiku su trispalviais kaspinais. Buvo šalta žiema, ilgokai ten viskas kybojo, kol kažkieno budri akis pamatė, kilo triukšmas. Bet Vasario 16-oji jau seniai buvo praėjusi. Vietos įgaliotiniai paklausinėjo žmones, kas čia taip galėjo, viskas tuo ir baigėsi", – juokiasi pašnekovas. Vertindamas iš šios dienos perspektyvos, kunigas Robertas supranta – gal ir vaikiškų, gal ir nelabai ką reiškiančių veiksmų būdavo daug. "Manau, kad tai išreiškė tikrąsias to meto visuomenės nuotaikas, neleido pamiršti apie laisvę ir vedė mus prie Kovo 11-osios", – įsitikinęs jis.

Vėliava ant kamino

Pasak kunigo Roberto, ir didmiesčiuose kovos už laisvę netrūko. Anot jo, Kaune, Petrašiūnuose, buvo labai aktyvi grupė, kuri suspėdavo visur dalyvauti: ir Kryžių kalną slapta atstatinėjo, ir politinių kalinių teismus Vilniuje ar Kaune vykdavo, pogrindžio spaudą leido ir platino. "Toks šaunus a.a. Saulius Kelpšas, tremtinio ir partizanės sūnus buvo, vienuolė sesuo Aldona Raižytė, labai aktyvią jaunimo grupę palaikiusi. Jie Kaune kasmet per Vasario 16-ąją kur nors Trispalvę iškeldavo. Gal 1983 ar 1984 m. sugebėjo antisovietinį šūkį prie KGB rūmų Vytauto prospekte, kur dabar policijos komisariatas, užrašyti. Buvo daug žmonių išradingumo, pajėgų ir drąsos. Jėzuitų bažnyčios bokšte vėliava buvo iškelta", – pasakoja R.Grigas.

Jis pamena, kad Garliavoje jaunimą globojo šviesi a.a. politinė kalinė Jadvyga Bieliauskienė – jaunuoliai ant aukščiausio Garliavos kamino iškeldavo Trispalvę. "O valdžiai paskui būdavo vargas ją nuimti, nes jaunimas – nutrūktgalviai, rizikuodami sveikata ir gyvybe lipdavo slidžiomis pakopomis ant gamyklos kamino. Buvo baugu ne tik dėl to, kad gali sulaikyti, tardyti ir įkalinti, bet tiesiog galėjo nukristi ir užsimušti. Paskui valdžia atvarydavo kokį vietos policininką nuimti vėliavą, o tas atsisakydavo lipti, nes sveikata ir gyvybė būdavo brangesnė. Sovietinės administracijos žmonės tada ieškodavo kokio girtuoklėlio, duodavo butelį, kad liptų ir nuimtų. Bet irgi ne visi sutikdavo – kartais ir tie, turintys priklausomybių žmonės turėdavo patriotizmo. Gal ir prisidengavo tuo, kad nepajėgs užlipti, bet širdyje nelabai norėdavo nuimti tą Lietuvos vėliavą", – sako dvasininkas.

Gelbėjo vardo diena

"Mūsų šeima Vasario 16-ąją visada švęsdavo. Ir oficialiai, nes tą dieną yra Julės vardo diena, o mano mama Zaborskienė buvo Julė", – su pasididžiavimu pasakoja kaunietė Edita Zaborskytė-Almonaitienė, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos Kauno draugijos garbės pirmininkė.

Su šypsena moteris pamena, kaip jos vyras kartą darbe šiurpino bendradarbius. "Visi šnibždėjosi, kad viršininkas Vasario 16-ąją nešasi gėles, kol galiausiai kažkas neiškentęs tiesiai paklausė. O jis atsakė: taip, o kaip aš galiu nepasveikinti savo žmonos motinos? Švęsdavome, žinoma, pagal galimybes, nes kukliai gyvenome. Mano tėčiui ta diena buvo labai ypatinga. Jis tą dieną vaikščiodavo po ypatingas vietas – buvo matęs, kaip Laisvės paminklą nuvertė prie Karo muziejaus, tai visada tą vietą aplankydavo. Tai buvo labai emocinga", – pasakojo Lietuvos kariuomenės karininko, šaulio ir fotografo mėgėjo Juozo Zaborskio dukra.

Dabar Valstybės atkūrimo dieną galime švęsti laisvai, o sovietmečiu svarbiausia buvo ne konkreti data, bet bendras rūpestis, kiek įmanoma tomis sąlygomis išsikovoti laisvės.

Ir šampanas, ir vėliavėlės

Kaune gyvenanti birutietė Elene Pavalkienė, nepriklausomybės kovų dalyvio, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus, Lietuvos kariuomenės majoro Stasio Krukausko dukra, džiaugiasi, kad dabar niekur nebereikia slėptis, o Lietuvos vėliava ir skulptūra su Vyčiu ir himno žodžiais, kurią tik prasidėjus sovietų okupacijai padovanojo bičiulis brolis skautas, jos namuose yra nuolat. O Vasario 16-ąją 1921-aisiais gimusi moteris šventė ir tarpukario Lietuvoje, ir Sibire, ir sovietmečiu, švęs ir šį sekmadienį. "Jau ruošiuosi, reikės iškelti vėliavą", – vos prasidėjus savaitei jau rūpinosi ponia Elena.

"Mano tėvelis buvo Lietuvos karininkas, sovietmečiu viešumoje vengėme rodytis, bet namuose tikrai visas šventes švęsdavome. Sovietmečiu kaip nors ypatingai švęsti Vasario 16-ąją nebuvo įmanoma – juk nei vėliavos nebuvo galima iškelti, nei ko organizuoti. Su savais, su šeima švęsdavome – buvo ir šampanas, ir vėliavėlės. Tėvelis labai mylėjo Lietuvą, ir iš čia niekur bėgti nenorėjome, todėl ir šventėme", – į praeitį mintimis sugrįžo E.Pavalkienė. Pasak jos, ir sovietmečiu buvo savaime suprantama, kad tokią progą reikia švęsti, bet niekam apie tai negalima pasakoti, tad ir svečių Vasario 16-ąją į namus Krukauskų šeima nekviesdavo.

Šventė ir Vorkutoje

"Iš jaunystės laikų tai labai daug gražių prisiminimų, nes buvau skautė, su skautais visada Vasario 16-ąją švęsdavome. Kai buvau vaikas, tėvelis vesdavosi į minėjimus Karininkų ramovėje ir į Įgulos bažnyčią važiuodavome", – akimirkas, kaip Valstybės atkūrimo dieną švęsdavo dar laisvoje Lietuvoje, dėlioja E.Pavalkienė.

Deja, sovietinė santvarka iš esmės pakoregavo ponios Elenos ir jos artimųjų gyvenimus – šeimai teko ragauti ir Sibiro duonos, Elena atsidūrė Vorkutos lageryje. Nepaisant sunkių darbų, skurdo ir nepriteklių, nė viena lietuviams svarbi šventė ten nebūdavo pamiršta. "Švęsdavome visas šventes – ir Vasario 16-ąją, ir Kalėdas, ir Velykas, viską. Nieko nebuvo, pirmi metai – visiškoje tundroje, kur nei žmonių, nieko, bet vėliau pradėjome gauti siuntinių iš Lietuvos. Rinkome ir džiovindavome duonos riekutes, cukraus normą, kiek gaudavome, labai taupydavome. Iš tokių dalykų ir šventinį stalą suruošdavome", – pakiliai prisiminimais dalijosi E.Pavalkienė.

"Buvome kartu su ponia Ladygiene, generolo Ladygos žmona, ir mokytoja Adele Dirsyte. Jos abi – ateitininkės, labai globojo mergaites, nes kartu su mumis buvo labai daug jaunimo, jaunų mergaičių. Tos, kurios iš Kauno, buvo mano globoje. Kartu ir maldeles organizuodavome, ir visa kita", – prisimena pašnekovė. Ponia Elena sako, kad Vorkutoje itin svarbi buvo malda. "Ir Vasario 16-ąją kartu pasimelsdavome, ir gegužines pamaldas organizuodavome", – mena šviesi moteris.