Kauno senamiesčio draugijos vadovės ir VšĮ "Republica Kaunensis" direktorės Aistės Grybauskienės idėjai organizuoti ramovėje Vasario 16-osios minėjimą kitaip pritarė Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas mjr. Donatas Mazurkevičius ir režisierius Vytautas Balsys.

Artėjant renginiui pakalbinome šiuos žmones, kurie savo laiką ir darbus dovanoja Kaunui ir kauniečiams.

– Kodėl organizuojate šį renginį?

A.Grybauskienė: Visada valstybinių švenčių minėjimas man asocijuodavosi su griežtų formų ir oficialių reglamentų renginiais. Labai norėjau padaryti šią šventę jaukią, prasmingą ir subtilią. Šiemet, sutikus bendraminčių, atsirado galimybė tai įgyvendinti ir paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną kitaip.

D.Mazurkevičius: Valstybinių švenčių minėjimas – tai tautos, jos istorijos ir kultūros stuburas bei tapatybės patvirtinimas. Tai valstybės esmės ir prasmės pagrindimas. Palygindami galime pasakyti, kad tai yra kaip Bažnyčiai didieji atlaidai. Švenčių metu mes patvirtiname savo tikėjimą, meilę ir viltį – vienu atveju valstybei, kitu atveju – Dievui. Taigi Karininkų ramovė, ugdydama kariuomenės bendruomenę ir jos ryšį su visuomene, kasmet kiekvieną valstybinę šventę mini ir švenčia kartu ir vis kitaip, ieškodama naujų formų bei sąlyčio taškų.

– Ko tikitės iš šio renginio? Kas jame bus kitaip, nei įprastai minint valstybės šventes?

A.Grybauskienė: Renginio metu turėsime išskirtinę galimybę prie puodelio arbatos pabendrauti su Nepriklausomybės Akto signatarais, savivaldybės atstovais, Lietuvos kariuomenės vadais, dvasininkijos atstovais, išgirsti režisieriaus V.Balsio pasakojimą apie naujausio filmo "ATARAXIA" kūrimo subtilumus, pagerbti Kovo 11-osios akto signatarą, Sąjūdžio dalyvį Algirdą Patacką, aplankant jo atminimo kambarį, susitinkant su jo šeimos nariais. Geros valios partnerių dėka renginys įgaus išskirtinę prasmę, formą ir turinį. Režisierius V.Balsys dovanoja kauniečiams savo naujausią filmą.

V.Balsys: Mano filmas yra susijęs su žmogaus pasirinkimo drama: draugyste, išdavystėmis ir laisvės auka. Filmo pradžioje aš cituoju poeto Henriko Radausko žodžius: "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu." Manau, kad, nepaisant visų sunkumų, netekčių, išgyvento pragaro, žmogaus pamatinis tikėjimas gėriu, meile, laisve yra nesunaikinamas. Kažkas visada yra daugiau, todėl aš teigiu gyvenimą!"

D.Mazurkevičius: iš šio renginio ne tik tikiuosi, bet jau dabar džiaugiuosi maloniu aktyvių ir patriotiškų kauniečių indėliu į bendrą šventės organizavimą. O tai ir yra didžiausias džiaugsmas, kad mūsų šventės ir kartu valstybės likimas rūpi ne tik pareigūnams ar vadovams, bet ir daugumai piliečių. Tai valstybės pamatas."

V.Balsys: Žmonėms trūksta nuoširdaus bendravimo. Šventės metu galės pajusti Karininkų ramovės iškilmingą praeities dvasią. Drauge prisiminti šventą auką dėl mūsų šalies nepriklausomybės, kuri kiekvieno širdyje kitokia, tačiau visiems didžiausia dovana – laisvė! Valstybinės šventės nereikia suvokti kaip kieno nors kito primestos prievolės. Juk niekas neverčia jos švęsti. Šventė yra žmonių pasidalijimas gera nuotaika, šypsena, palinkėjimais. Džiaugsmas gimsta spontaniškai, jis kedena sielą kaip pavasarinis vėjas, saulės blyksnis, jis žadina užslėptus pozityvumo jausmus, suteikia dvasiai veržlumo. Gera yra matyti mieste gražius žmones, kuriuos vienija šventinė aura, ir pačiam atrodyti gražiai. Valstybės grožis prasideda nuo žmonių!"

– Ką jums asmeniškai reiškia Vasario 16-oji?

D.Mazurkevičius: Vasario 16-oji – tai mano senelių šventė, deja, sužlugdyta ir išprievartauta sovietų okupacijos. Mano seneliams vadinamoji smetoninė Lietuva buvo beveik ideali, o kai jos neteko, ja dar labiau žavėjosi ir brangino jos atributus. Malonu, kad man ir mano kartai teko laimė ir pareiga atkurti nepriklausomybę Baltijos kelyje ir ginant Seimą. Mano asmeninis indėlis – jau 25 metai tarnybos Lietuvos kariuomenėje.

V.Balsys: Man trispalvė Vasario 16-ąją visada atrodo išskirtinai. Prisimenu, kaip ji buvo drausta, slepiama, išbraukta iš gyvenimo. Vaikystėje sakydavome, kad šviesoforas yra laisvės simbolis, ir sovietai jo niekada neuždraus.

A.Grybauskienė: Lietuvos valstybės atkūrimo diena – tai tėvų, senelių ir prosenelių ilgai svajota, siekta ir už tai brangiai sumokėta realybė, kurioje mes turime garbės gyventi ir kurti jos ateitį.

– Kaip manote, ko labiausiai trūksta Kaunui šiuo metu?

D.Mazurkevičius: Kaunas išgyvena proveržį, tai kauniečių norų, pastangų ir tikėjimo išdava, kartu Kaunas tikrai savotiškas miestas, į tą proveržį ėjo labai savotišku keliu. Man, prigimtimi ne kauniečiui, tai labai gerai matyti. Sąžinės niekad nebus per daug.

V.Balsys: Labiausiai trūksta saulės ir vitamino D. Tačiau Kauno miestas išgyvena prisikėlimo džiaugsmą. Atsinaujina pirmiausia protas ir siela. Miesto kūnas jau velkasi naują drabužį, tai akivaizdu. Miestiečiams reikia mesti senas drapanas į šoną ir pamatyti, koks gražus ir unikalus mūsų miestas. Tuoj prasidės pavasaris, sužaliuos medžiai, merginos nusimes kailinius. Linkiu visiems gerai prasikrapštyti akis ir patikėti, kad grožis yra čia pat – Kauno mieste."

A.Grybauskienė: Kaunui trūksta turimų resursų racionalaus panaudojimo, nes Kaunas yra upių miestas, įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje, bet neturime uosto, neturime pramoginės, turistinės laivybos. Kaunas turi didelį potencialą kūrybingų ir talentingų meno bei sporto žmonių, bet jie savo pasiekimus ir gyvenimus parduoda užsienyje. Kaune yra labai daug verslių žmonių, bet jie investuoja už Kauno ir už Lietuvos ribų. Manau, kad Kaunui trūksta labai nedaug, tik teisingos ir motyvuojančios sistemos, suburiančios visų kauniečių interesų sritis ir potencialus, kurie padėtų Kaunui pražysti. Kaunas, turėdamas Nemuno saloje modernų uostą, kuris būtų turistų traukos centras, Senamiestyje ir Laisvės alėjoje gražius, renovuotus fasadus, Kauno televiziją, menininkų ir sportininkų gildijas, sukuriančias stiprią sinergiją, pavirstų Europos kultūros sostine.

– Ko palinkėtumėte kauniečiams Valstybės atkūrimo dieną?

D.Mazurkevičius: Kauniečiai yra drąsūs, bet aš vis dar jiems palinkėčiau drąsos ir meilės.

V.Balsys: Linkiu laisvės pojūčio, kaip sakė Bernardas Brazdžionis, nusimesti vergo pančius. Šiandien šie palinkėjimai turi kitą prasmę, bet, manau, jų tikslas vienas – išmokti džiaugtis!

A.Grybauskienė: Linkiu visiems pakilti virš kasdienybės rūpesčių ir skubėjimo dėl prasmingesnių darbų, kuriančių Lietuvos ateitį ir Kauno grožį.