„Mūsų šeimoje ne tik per šv. Velykas, bet ir per kitas šventes svarbiausia ne gausa, dovanos, o artumas, bendravimas, buvimas kartu. Tai mūsų šeimai – didžiausios vertybės. Tradicijų laikytis dirbtinai, nes „taip reikia“, mums svetima, jos tarsi įaugusios ir puoselėjamos natūraliai“, – pabrėžė M. Sadauskaitė-Pocė.
Vis dėlto, Sadauskų Velykos būna gausios, tik kita prasme. Suaugę vaikai dažniausiai renkasi pas tėvus – Laimą ir Stasį Sadauskus, o jie turi net devynis anūkus: nuo dvejų iki 25-erių metų. „Mūsų šeima didelė – turiu sesę Rūtą ir brolius Liną bei Martą, – šypsojosi Monika. – Velykų vaišes irgi ruošia mama. Kartas pagalvojame, kad ją apsunkiname, bet tokia yra mūsų tradicija: be jokių rūpesčių ir pastangų susėsti prie stalo ir mėgautis labai skaniais patiekalais.“
Stalas nelūžta nuo valgių
Kas išskirtinio būna ant Sadauskų šventinio stalo?
„Pirmiausia mama kepa savo firminę Velykų bobą, nors mes ją vadiname tiesiog bulka. Ji puikuojasi ne tik ant Velykų stalo: prieš šventes apdalijame giminaičius, draugus, kaimynus. Kitas išskirtinis patiekalas – marinuoti virti kiaušiniai. Juos mėgsta ne visi šeimos nariai, tačiau yra ir tokių, kurie neįsivaizduoja šventės be jų. Kadangi kiaušiniai – rožiniai, jie – ir puiki stalo dekoracija“, – vardijo Monika.
Sadauskų Velykų stalas neįsivaizduojamas ir be keptos avies šlaunies, kurią mėgsta šeimos moterys, ir apvirtos, lengvai parūkytos ir iškeptos kiaulės karkos su krienais – jai pirmenybę teikia tėtis Stasys ir abu jo sūnūs.
„Mūsų stalas nebūna nukrautas maistu, tik šie patiekalai ir, žinoma, margučiai“, – patikino pašnekovė.
Nuo tradicinių iki modernių
Kiaušinius įprastai vašku margina L. Sadauskienė ir to moko anūkus: kasmet, savaitę prieš Velykas, daro jiems mažą edukaciją. Vyresnieji ateina pas močiutę pabūti po pamokų ir būna įdarbinti marginti kiaušinius, mažiausieji, kuriems karštokas vaškas dar pavojingas, traukia į pievas ieškoti žolyčių ir jomis aplipdo kiaušinukus. Taip paruošiama mažiausiai 30 margučių, o Sadauskų vaikai su šeimomis dar atsiveža ir savų.
Svarbiausi Velykų simboliai būna labai įvairūs: Stasys turi savo raštus, Laima – irgi. Sūnus Linas anksčiau graviruodavo, raižydavo baltiškus simbolius ant akmenukų, tad kai kuriuos motyvus dabar perkelia ant margučių, o kartais kiaušinukus ištapo akrilo dažais. „Lino margučiai – dekoratyviniai, anksčiau mama net neleisdavo jų daužyti, ridenti, laikydavo sekcijoje“, – šypsojosi Monika.
Kito sūnaus – Marto – margučiai būna moderniausi: su blizgučiais, lipdukais, dažyti spalvotais lakais ir pan. Dukra Rasa, kaip šeimoje sakoma, – prie meno. „Jos margučiai – itin natūralūs: dažyti kopūstais, burokėliais, svogūnų lukštais, tačiau meno kūriniai savo spalvine gama: mėlyni, rožiniai“, – pasakojo M. Sadauskaitė-Pocė.
O štai Monika, kuri pagal specialybę yra etnologė, renkasi tik vašką, juo marginti kiaušinius išmokė ir šešiametę dukrą Elenytę.
Ateina ir Velykų Bobutė
Sadauskai margučių neverda iš vakaro. Velykų rytą, prieš einant į bažnyčią, užkaičiamas puodas su svogūnų lukštais, suguldomi dvejopi – vašku išdailinti ir žolytėmis aprišti – kiaušinukai, trumpai paverdami ir paliekami. „Grįžę iš bažnyčios valgome karštus margučius. Mūsų Velykų rytas po šv. Mišių būna labai aktyvus, sukviesti visus prie stalo būna netgi sudėtinga, nes penkiems mažiausiems, nė dešimties neturintiems šeimos nariams, labiau rūpi greičiau lėkti ieškoti kieme – po krūmais, po gėlėmis ir kitur – išslapstytų margučių“, – atviravo Monika.
Į sodybą Antalkių kaime visada ateina Velykų Bobutė (ja persirengia mama – paslaptį pašnabžda Monika), kuri, be kitų nuotaikingų užsiėmimų, duoda startą margučių ridenimo varžyboms. Jos įtraukia ne tik mažiukus, bet ir du paaugliukus, ir du suaugusius anūkus (vienam – 20, o kitam – 25-eri), seses su vyrais ir brolius su antromis pusėmis.
„Tuos ridenimo lovelius prisimenu nuo savo vaikystės. Tiksliai nežinau, bet tikriausiai juos, kai buvome maži, sumeistravo tėtis. Loveliams mažiausiai 30 metų, mes juos labai saugome. Baigę varžybas, saugiai supakuojame į dėžes ir padedame laukti kitų metų. Manau, kad loveliai tarnaus ir ateities kartoms“, – šypsojosi pašnekovė.
Jei leidžia oras, per pačias Velykas ne tik supamasi kieme, bet ir einama pasivaikščioti į šalia esantį Pakarklės mišką, tris–keturias valandas visi šeimos nariai praleidžia gamtoje. „Gal tokį šventinį ritmą padiktuoja vaikai, kuriems norisi judėti, varžytis, žaisti“, – svarstė Monika.
Nevadina tradicijomis
L. Sadauskienė prieš šventes vazonėliuose ir geldelėje sudaigina želmenų, tarp jų sudeda gražiausius ir stipriausius margučius. Vazonėlius su šviežia žaluma išdėlioja ant stalų, palangių, lauke prie durų. Tai vadinama ne namų dekoru, o įprastu Velykų atributu.
Ar šeima laikosi Didžiosios savaitės tradicijų, tokių kaip Švarusis ketvirtadienis, pasninkas penktadienį ir verbų šventinimas bažnyčioje?
„To, ką jūs paminėjote, aš nė nevadinu tradicijomis, tai natūrali mūsų šeimos švenčių dalis. Pavyzdžiui, švaros diena, o dievai... Blizginami langai, skalbiamos užuolaidos, keičiami patalai, iš sunkiausiai prieinamų kertelių išgaudomos dulkės. Nors turime pirtį, nesame jos mėgėjai, mums karštis nepatinka, todėl nesipirtiname. Visą Didžiąją savaitę laikomės ramybės, aplankome vienišus bendruomenės narius“, – vardijo pašnekovė.
Velykų Sibire neprisimena
L. Sadauskienė yra gimusi Sibire ir į Lietuvą su tėvais grįžo, kai jai buvo ketveri. Jos prisiminimai iš tremties – fragmentiški, netgi apie vaikams gilų įspūdį paliekančias Velykas.
„Kartais pasikalbame apie ten švęstas šventes. Jei mama visko pati ir neprisimena, atmintyje saugo tai, ką yra pasakojusi jos mama, ir visada akcentuoja, kad nebuvo nepritekliaus: Sibire švenčių stalas būdavo gausus ir turtingas. Gal dirbdavo beprotiškai sunkiai, kad šventės būtų išties šventiškos, ypač smagios vaikams, su dainomis ir pokštais itin stiprioje vietos lietuvių bendruomenėje. Močiutė ne kartą yra sakiusi, kad patys geriausi jos metai buvo Sibire“, – nustebina Monika ir paaiškina kodėl. Tremtyje šalia buvo vyras, vaikai, draugai, o grįžus į Lietuvą laukė patyčios, nepagarba, psichologinis smurtas, vyro žūtis.
Rožinių kiaušinių paslaptis
Išvirkite (5 minutes) 10 kiaušinių.
Marinatas: į puodą su 500 ml vandens įberkite 2 šaukštelius druskos, kelis lauro lapelius, pipirą, truputį cukraus (užtenka vieno arbatinio šaukštelio, kad skonis būtų intensyvesnis), įpilkite 150 ml obuolių acto, pamaišykite. Įdėkite žalio nulupto burokėlio ir virkite 5–6 minutes,
Į paruoštą marinatą sudėkite nuluptus kiaušinius. Po trijų parų galima ragauti, bet Laimai jie skaniausi penkių parų, kai jau yra rūgštesni, intensyvesnio skonio.
Taip paruoštus virtus marinuotus kiaušinius šaldytuve galima laikyti kelias savaites.
(be temos)