Vytautas Šustauskas vis dar nuoširdus ir atviras. Netvarkingas ir daug rūkantis. Ir nors tvankią vasaros dieną atrodė šiek tiek liūdnas, vis dėlto tikino, kad pagrindinė jo gyvenimo šachmatų partija dar nesužaista.
– Rūkau dabar, rūkiau, kai buvau meras – visi rinkdavosi mano kabinete, – prirūkytame Kovotojų už Lietuvą sąjungos (buvusios Lietuvos Laisvės sąjungos) patalpose plaikstėsi dūmai, jautėsi stiprus tabako kvapas, o jos lyderis, tai sakydamas, į peleninę mestelėjo dar vieną nuorūką. – Per dieną pakelį surūkau.
Ant stalo – krūvos popierių, seniai iškratyta peleninė, ant kito stalo – polietileniniai maišeliai, greta burzgiantis senutėlis šaldytuvas "Dnepr", senas televizoriukas, sustojęs laikrodis, sena spausdinimo mašinėlė, kelios antenos, tualetinio popieriaus ritinėlis. Ant sienos kabo 2012 ir 2013 m. kalendorius su pusnuogėmis merginomis.
– Kaip jūs gyvenate? Dingote iš viešumos...
– Na, kaip čia pasakius, matot... Referentės neturim. Kai nėra moterų, taip ir būna. Gerai būtų tokią turėti, kaip kalendoriuje...
– Jūs – liūdnas?
– Na, viskas – pinigai. Reikia išlaikyti būstinę, mokestį renkame – 40 litų per metus, bet ne iš visų paimu. Mitingams reikia pinigų. Buvo laikas, kai blokavome magistrales, rengėme ubagų žygį, mūsų skelbimus nemokamai spausdino. O dabar per radiją už tris minutes paprašė 900 litų: išsižioti nespėsiu, ir laikas baigsis.
– Jaučiate nostalgiją praeičiai?
– Jaučiu. Atvirai pasakysiu – sovietų laikais gyvenau geriau. Dirbau cecho viršininku. Ne tokios laisvės tikėjausi. Tu irgi turbūt ne tokios? Nereaguoja nei Seimas, nei Vyriausybė, nei Prezidentūra. Eilinis žmogus yra niekas.
– Atleiskite, kiti pasakys – gal jūs senstate ir nespėjate su laiku?
– Na, bet kažkada visi turėjo darbą. Dirbau ir sunkiai, ir ne. Dirbau 13 metų mokslinių tyrimų institute. Atvirai pasakysiu, buvo laiko, kai sėdėdavome prie "gazirovkių" (gazuoto mineralinio vandens automatas) ir pasakodavome anekdotus arba žaisdavome šachmatais.
Širdyje nesijaučiu senas. Bet fiziškai jaučiu. Skauda kojas. Pavaikščiojau Jūros šventėje Klaipėdoje ir supratau, kad pėsčiomis iki Vilniaus, kai organizavau ubagų žygį, dabar nenueičiau. Vis dėlto 68 metai, o ir oras karštas.
– Kaip kovojate su karščiu?
– Na, pliumpinu vandenį. Pavargstu. Jaunesni pavargsta per karštį.
– Ir jūs pavargęs?
– Metai eina. Ko džiaugtis? Valstybei vadovauja daug net darbo knygutės neturėjusių žmonių. Ateina, kurie nežino, kaip padaromas stalas, kad tam reikia laiko. Jėzau, žmonių sumažėjo, visko sumažėjo, o biurokratinis aparatas – toks pat didelis.
Nestačiau tualetų ir būdamas meras. Aptvarkiau stadioną, Savanorių prospektą išasfaltavau, kad net banditai ranką spaudė.
– Kodėl keikiate Vilniaus merą Artūrą Zuoką?
– Lietuvos laisvės sąjunga įkurta dar 1992 m. rugpjūčio 23 d.1995 m., dalyvaudami savivaldybių rinkimuose, nušlavėme 25 partijas. Blokavome magistrales, organizavome ubagų žygį, gavau parų už dalyvavimą "Vienos valse", bandėme apsupti Mažeikių naftos gamyklą, bet pastaraisiais metais žmonės nusivylę Lietuva. Sako: "Eik tu... su tokia laisve". Todėl prieš trejus metus pakeitėme pavadinimą. Dabar esam Kovotojų už Lietuvą sąjunga.
Tačiau kodas mūsų liko tas pats. Juk pakeisi pavardę iš Petrausko į Baršauską, asmens kodas irgi liks toks pat. Tiesa, nepatentavome vardo, bet mūsų teisininkai sakė, kad jeigu kodas liko tas pats, tai ir buvusio pavadinimo niekas negali pajudinti. Būdamas Jūros šventėje išgirdau, kad A.Zuokas įkūrė Lietuvos laisvės sąjungą. Skaudžiausia, kad jis net nepaskambino. Gal būčiau sakęs – kurkit, juk aš sukalbamas žmogus.
Tiesa, girdėjau, kad beveik visi buvo prieš, sakė skambinti Šustauskui, bet jis vienas nusprendė.
– Užmirškim politiką. Kokia jūsų kasdienybė?
– Atvažiuoju į štabą, kas nors užeina, paskambina, – per porą valandų Vytautui kažkas parašė į "Facebook'ą" ir kartą suskambėjo mobiliojo ryšio telefonas. Visi kabinetai buvo tušti. – Dabar visi atostogauja arba dirba, nes reikia iš kažko pragyventi... – žvilgtelėjo į fotografą. – Tik mergų nefotkinkite...
– O kodėl bijote? Juk protestavote prieš homoseksualų paradą...
– Penkias valandas karceryje išlaikė. Gulėjau ant narų. Bet neblogi policininkai – leido parūkyti, net kai kurie paprašė nusifotografuoti kartu, – nusijuokė. – Jaunimas mane myli, blogo nesako.
Jūros šventėje irgi sako: "Šustauskai, vaišinkis, ko tik nori." Už tą "b..." giria mane jaunimas. Na, ką turiu kelnėse, tą jiems ir atsakiau. Juk neklausė, ką turiu kišenėse.
– Kodėl jūs toks netolerantiškas?
– Baikit, man šlykštu. Dievas sutvėrė vyrą ir moterį. Ar girdėjote, kad pederastus kas nors muštų, kad kas nors pultų jų kavines? Dirbau taksistu, vežiojau ir juos. Tylėjau, bet dirbau savo darbą, jų nepuldavau.
Tarybiniais laikai buvo: pasakysi "pederastas", gausi į snukį. Nors ir esi silpnesnis, muškis dėl savo garbės, nes etiketė liks visam gyvenimui. Bet dabar? Kam tų eitynių, propagavimų, reklamų? Dabar beveik garbė būti pederastu ir lankytis televizijoje, kur suteikia nemokamą eterį.
Jie nori įtraukti kitus. Žinau, eitynėse ne visi pederastai, kitiems sumoka. Iš ES siunčiami velniškai dideli pinigai. Juk net vėliavą pasigaminti brangiai kainuoja.
– Geriau pakalbėkime apie moteris. Su Nijole išsiskyrėte, bet dabar nesate vienišas?
– Na, mes išsiskyrėme seniai, regis, 2004 metais, – rodė ir televizija. Bet iš Klaipėdos, kur universitete baigiau socialinių mokslų vadybą ir viešąjį administravimą, atsivežiau Jolantą.
Ji buvo prodekano vyr. inspektorė. Jis kadaise buvo direktoriumi, kur dirbau meistru, o dabar piršliu pabuvo. Visą gyvenimą mano moterys buvo vyresnės už mane, o dabar... Net gėda sakyti. – susikuklino. – Na, tebūnie, pasakysiu. Ji jaunesnė – jai bus 49 metai.
Pakviečiau į B.Lubio konfederacijos 15 metų jubiliejų – paprašiau padėti panešti gėles, aš tempiau dovaną – didelį švyturį. Ten susirinko daugybė vadovų, politikų, buvo Algirdas Brazauskas, kuris mane mylėjo. Jolanta kumščiavo mane, jai buvo nejauku tarp aukšto rango ponų. Išvažiavome, dar pavalgėme kažkur.
– Kuo apsukote jai galvą? Barzda ar ūsais? Beje, juos dažote?
– Ne, nedažau, – šiek tiek pasipiktinęs. – Visą laiką tokie, kai pradėjo augti.
Su Jolanta 10 metų gyvename kartu. Ir nė karto nebuvome susipykę. Anksčiau ji dirbo mokesčių administracijoje. Sako: "Negaliu dirbi, toks darbas ne mano charakteriui, negaliu žiūrėti, kai ateina verkdama močiutė ir neturi iš ko sumokėti už savo žemę." Metė tas pareigas, dabar dirba viename prekybos centre. Jolanta labai labai geros širdies.
– Turbūt jai dažnai dovanojate gėlių?
– Niekada neužmirštu jos gimtadienio, Moters dienos, Kalėdų, kitų švenčių. Be progos nedovanoju, – neslapukauja Vytautas. – Ji nuostabi moteris. Dievas turbūt už mano vargus senatvei davė tokią moterį. Buvo ištekėjusi, turi 23 metų labai fainą dukrą Martyną. Puikiai sutariame.
– Su savo sūnumi turbūt nesimatote?
– Išsiskyriau, kai jam tebuvo treji metukai. Kraujas lieka krauju. Bet neauginau jo, nemačiau, – atsidūsta. – Tai didžiausias mano skausmas. Turbūt kaip kiekvienam tėvui, jei jis nuoširdžiai prisipažįsta.
– Ant kaklo vis dar kabo auksinė grandinėlė. Tiesa, auksinių žiedų ir apyrankės nematau...
– Aha, ją dovanojo man 50 metų jubiliejaus proga. Baigiu nutrinti. Žiedus pardaviau. Vieną buvau gavęs iš administracijos, kai buvau meras, kitą – Laisvės sąjungos gimtadienio proga su išgraviruotomis raidėmis LLS.
Kai atėjo sunkus laikas, reikėjo sumokėti už šildymą, kitus mokesčius, buvau priverstas parduoti. Apyrankę, tą gyvatę, pamečiau. Gyvenimas sunkus. Net norėjau vykti kariauti į Donbasą.
– Ar kas nors gero nutiko jums šią vasarą?
– Pasidžiaugiau Jūros švente. Valandai išplaukiau į atvirą jūrą. Daug gerų žmonių sutikau, pasikalbėjome iš dūšios, kartu buvo Jolanta. Net apsiverkiau ten. Daug prisiminimų. Tie patys vartai, molai. Atsiminiau pirmą reisą, kai 1969 m. krante buvome tik 28 dienas, kai audra nunešė Palangos tiltą, o mes šešias paras negalėjom grįžti, neturėjom ko valgyti.
– Jūroje buvęs Lietuvos laisvės sąjungos pirmininkas jautėsi laisviausias?
– Ten sustoja laikas. Jei nežymėsi kalendoriaus, nežinosi, kokia diena. Dirbdavome sunkiai, kartais laukdavome audrų, nes tik tuomet galėjome pailsėti. Bet jei jūrą pamilsti, ji lieka širdyje amžinai.
– Turbūt norite, kad jūsų pelenus po mirties išbarstytų jūroje?
– Kad sudegintų, o pelenus išbarstytų ir žemėje, ir jūroje. Kad tie, kurie manęs nekentė, galėtų pakėlę koją kaip šunys nusimyžti ant Šustausko kapo. O kurie mylėjo, bet kurioje vietoje padėję gėlių, galėtų sakyti, kad čia – Šustausko kapas. Tai – mano svajonė.
– Gal geriau jums nepolitikuoti, nešūkalioti ir ramiai ilsėtis pensijoje?
– Kad toks mano gyvenimas nuo 1987 m. Dar noriu išleisti knygą "Lietuva mafijos gniaužtuose". Apie visus žinomus faktus, pasiklausymus. Kaip manot, kaip sužinojau apie bankų griūtis ir kitus faktus? Bet nėra pinigų. Ir bijau.
O ilsėtis man daug nereikia. Žvejoti nemėgstu: tinklais traukdavau tonas žuvų, tad dabar sėdėti su meškere ir laukti, kol užkibs kokia viena – ne man. Atostogų nemėgau ir sovietiniais laikais. Meru būdamas irgi nekeliavau – Kinijoje buvau ambasadoriaus kviestas. Ko aš tose kelionėse nemačiau? Mongolijoje ar Anglijoje? Atsiprašydavau net lordų ir nevykdavau į keliones.
Jolanta irgi nemėgsta ilgai ilsėtis. Prie jūros pabuvo, nudegė. Žinot, klaipėdiečiams jūra – įprastas dalykas.
– Jei Dievas leistų dabar realizuoti tris Šustausko svajones?
– Kad žmonės nebėgtų iš Lietuvos – galėtų uždirbti ir normaliai gyventi. Ne prabangiai, bet oriai.
Vienas meras (sako buvusio Kauno mero pavardę – aut.pastaba) sakė man: "Vytautai, kai buvai meras, reikėjo savimi pasirūpinti. Tikrino kiekvieną mano parašą, bet nerado jokių machinacijų." Bet turtai manęs nevilioja. Jaunystėje, kai buvau jūreivis, uždirbdavau gerai, bet niekada nebuvau pinigų vergas.
Svarbiausia, kad sveikatos būtų. Cukraligė graužia, kaire akimi prastai matau. O kai esi sveikas, energijos ir noro dirbti daug. Paprašyčiau, kad sustotų laikas ir nesenčiau 10 metų. Ir tik tada galėčiau senti. Po 50 metų laikas lekia labai greitai. Matau, kaip aplink miršta draugai.
– Vytautas Šustauskas turbūt jau sužaidė savo gyvenimo partiją? – ant jo, buvusio Kauno mero, stalo krūvos nuotraukų, knyga "Žūti ar būti", ant šachmatų lentos išvartytos figūros. Tiesa, Karalienė ir Karalius stovi.
– Oi, mes dar parodysime! – Blyksteli kibirkštėlės akyse. – Kai ką rengiame. Todėl gyvenimo partija dar nesužaista. Nežinau, ar ją laimėsiu, bet pagrindinė partija dar laukia.
Naujausi komentarai