Vilkija atšaukė Užgavėnes, bet rinkosi prie laužo išreikšti visapusišką palaikymą Ukrainai kovojančiai prieš Rusiją.

Į pavakario saulės apšvietą Vilkijos renginių vietą netoli prieplaukos ant Nemuno kranto vilkijiškiai rinkosi nešini Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis.

Bendruomenė nutarė nešvęsti, bet susirinkti, pabūti kartu, išreikšti palaikymą Ukrainai. Virtuves turinčios įstaigos buvo paragintos pasirūpinti kukliomis vaišėmis, tad šalia Užgavėnėms įprastų blynų radosi ir ukrainietiški barščiai.

„Linksmintis ir šokti nėra noro, bet į atsineštą pliauską sudėti visa kas susikaupę pikta ir sudeginti tikrai galima“, – ragino Vilkijos kultūros centro atstovė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Vilkijos seniūnas Paulius Amanaitis pritarė, kad šventimui maža priežasčių, o bendruomenės nariams pabūti kartu tikrai reikia.

Anot seniūno, Vilkijos žemės ūkio mokyklos bendrabutis atsiradus poreikiui būtų perduotas karo pabėgėliams iš Ukrainos. Galintys suteikti gyvenamąjį prieglobstį vilkijiečiai registruojasi Kauno rajono savivaldybėje.

Tik nedaugelis iš susirinkusių žinojo, kad į paprastai linksmą lietuvišką šventę atvyko ne itin linksmai nusiteikusi Alina Kostenkova. Tik vakar jauna ukrainietė su vaiku ir jos sesė taip pat su vaiku pasiekė joms paruoštus namus Vilkijoje.

Alina šyptelėjo, kad pagaliau pavyko pamiegoti, nes automobilį vairavo pasikeisdamos su sese, o kelionė buvo sunki ir ilga. Į vilkijiškių susitikimą Alina atėjo viena, nes mažieji, vienam – 5 metukai, kitam – 2,5, užmigo, todėl sesė liko su vaikais naujuose jų namuose.

Alina Kostenkova/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Nedidukė, smulkutė moteris pati atrodė lyg vaikas. „Man 30 metų. Aš jau nepriklausomos Ukrainos vaikas“, – šyptelėjo Alina. – Aš turėjau likti Ukrainoje ir daryti Molotovo kokteilius. Norėjau tik vaiką saugiai palikti ir grįžti ginti Tėvynę, bet vyras nesutiko“.

Vilkijoje ukrainietės su vaikais atsidūrė todėl, kad organizacija „LDK palikuonys“ ir jos atstovas Kęstutis Markevičius palaikė glaudžius ryšius su Ukrainos „Nacionaliniu korpusu“, kuriame daug Azovo bataliono veteranų.

„Nacionalinės gvardijos bataliono Azov vyrai paprašė padėti jų žmonoms, – K.Markevičius iš užančio išsiėmė Ukrainos vėliavą ir išskleidė. Ant vėliavos buvo daugybė parašų: „Čia yra Donecko „kyborgų“ vėliava“,  „Jie visis žuvo“, „Kai sodinome ąžuolus žuvusių ukrainiečių atminimui, jie padovanojo mums šią vėliavą“.

Ukrainos Azovo batalionas kovojo prieš Rusijos remiamus separatistus Donbaso regione.

K.Markevičiaus ir jo bičiulių rūpesčiu Alina su sese ir vaikais yra saugios Vilkijoje.

Aš turėjau likti Ukrainoje ir daryti Molotovo kokteilius. Norėjau tik vaiką saugiai palikti ir grįžti ginti Tėvynę, bet vyras nesutiko.

Ir nors labai sunku kalbėti, jauna ukrainietė vieną žino tikrai: „Mūsų žmonės nepasiduos. Tai mūsų žemė ir mes kovosime iki paskutinio“.

Alina sako, kad Rusijos puolimas nebuvęs staigmena. Juos jau kurį laiką pasiekdavo informacija apie grėsmę, tad kaip elgtis, ką daryti buvo apsisprendę anksčiau.

Pirmosios karo Ukrainoje dienos rytą tereikėjo daryti tai, kas buvo suplanuota. „Man reikėjo 5 metų vaikui paaiškinti, kodėl jį žadinu naktį, rengiu. Kodėl mes kažkur išvažiuojame. Ir aš viską aiškinu taip, kaip yra, nes, manau, ir 5 metų vaikas turi žinoti, kas ir kodėl vyksta“, – kalbėjo Alina.

Platesnis pokalbis su ukrainiete A. Kostenkova bus publikuotas dienraštyje „Kauno diena“.