Kaip lietuvišką žiemą ištveria egzotiškieji svečiai, gyvenantys Lietuvos zoologijos sode? Pasirodo, daugumai čia gyvenančių gyvūnų sinoptikų prognozių nereikia – iš anksto nujausdami artėjančią žiemą, šie užsiaugino storesnius kailinius ir sukaupė riebalinius sluoksnius, o jų komfortu taip pat rūpinasi prižiūrėtojai. 

Ruošiasi iš anksto

„Šiemet mūsų gyvūnai buvo labai stori, galvojom, neįlįs į mūsų paruoštas būdas, vadinasi, jie ruošėsi šaltai žiemai. Taip pat, nors praeitais metais to nepadarė, šiemet žiemos miegu užmigo barsukas“, – apie gyvūnų pasiruošimą žiemai pasakojo Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė.

Po vasaros užsiimama ne tik voljerų remontu, pastatų ir durų sandarinimu, apšiltinimu, tačiau ir tam tikrų naujovių išbandymu.

„Barsukų bei miškinio katino namai yra būdos. Nors tai nėra gyvūnai, kuriems reiktų šiltų patalpų, padarome koridoriukus, kad nepūstų vėjas, taip gaunama užuovėja jiems žvarbesniu oru labai tinka“, – sakė A. Grebliauskienė, patvirtindama, jog dažnai reikia atrasti, kas gyvūnams patinka. Pavyzdžiui, šalčio nepraleidžiančias plastikines užuolaidas liūtai negailestingai sudraskė, tad teks bandyti jas pagaminti dar kartą. O garbingo amžiaus sulaukusiam tigrui kasmet padaroma lova iš šiaudų.

Kanopinių žinduolių skyriaus vedėja Rimgailė Pėtelytė-Brazaitienė patikino, kad jos skyrius žiemos sezonui pradeda ruoštis dar anksčiau ne tik dėl būtinų remonto ir ūkinių darbų.

„Pasibaigia pavasaris ir pradedame ruoštis žiemai, mat kanopinių žvėrių pašaras ruošiamas vasarą. Rišamos šakos, sandėliuojamas šienas“, – pasakojo specialistė.

Išskirtinės sąlygos

Nors lankytojai dažnai nustemba išvydę lauke ant sniego pasivaikščioti išėjusį liūtą, vis dėlto šiuo sezonu dažnai tokio vaizdo neišvysite.

„Liūtas išeina į lauką tik trumpam. Kai užsimano, sugrįžta į šildomas patalpas. O liūtukams yra pastatytas pastatas su šildomomis grindimis, taip pat paklojom šiaudų, jie tik išeina pabėgioti, tačiau kartais patys atsisako, nenori būti ant sniego“, – aiškino A. Grebliauskienė, patvirtindama, jog daugiausiai darbo būna su didžiosiomis katėmis bei snieginiais leopardais.

„Laukinės katės labai nutuktų, jei nedarytume vadinamos „bado dienos“, nes gamtoje plėšriosios katės, leopardai, lūtai, tigrai neretai gali išbūti be maisto netgi kelias savaites. Vis dėlto, kai orai ima labai šalti, šios dienos nedarom, kad gyvūnas pasiruoštų žiemai, užsiaugintų riebalinį sluoksnį, apsisaugotų nuo šalčių. Žiemą gyvūnas turi būti sotus,“ – įsitikinusi zoologijos sodo darbuotoja.

R. Pėtelytė-Brazaitienė reikliausiu Kanopinių žinduolių skyriaus gyvūnu vienareikšmiškai išskyrė žirafą Griaustinį.

„Žirafos – gana jautrūs gyvūnai, joms reikia daug dėmesio. Reikia su ja bendrauti, šnekėti, netgi jai dainuoti, – juokėsi specialistė. – Tad žirafai nuolatos palaikoma temperatūra nuo 19 iki 22 laipsnių, jos namuose visuomet vasara. Šalčio nepakelia ir kengūros bei nykštukiniai begemotai. Šie apskritai labai jautrūs šalčiui, jei lauke žemesnė nei 10  laipsnių temperatūra jų išleisti nebegalime, tačiau begemotai viduje turi baseiną. Taip pat šildomi zebrų bei antilopių paviljonai“.

Kupranugarius prilygina miražui

Nors dalies gyvūnų zoologijos sodo lankytojai žiemą neišvys, vis dėlto šiltai žiemoja toli gražu ne visi, netgi priešingai, daliai gyvūnų šis sezonas – pats laukiamiausias.

„Barsukų jau nepamatysite, nes jie šiuo metu užmigo žiemos miegu. Taip pat daugiau laiko savo nameliuose praleidžia nendriniai katinai, jiems ten smagiau. Tačiau vilkė, arktiniai vilkai, snieginiai leopardai, stepinės lapės, rudoji lapė, amūro tigrai, ruonis, ūdros yra matomi, – pasakojo A.Grebliauskienė. – Tolimųjų rytų gyvūnams šis metų laikas yra pats geriausias. Jiems paklojam šiaudų tik dėl to, kad katės apskritai juos mėgsta. Šiems gyvūnams sunkiau vasarą, stengiamės įvairiai atvėsinti, drėkinam gruntą“.

Paklausta, ar šalčio nebijo ir lankytojų numylėtas ruonis Kajus, zoologė pripažino, jog kartais jai pačiai nejauku žiūrėti, kaip šis taškosi lediniame vandenyje.

„Ruoniai gyvena Baltijos jūroje, tad prie tokio oro jie yra pratę. Mūsų Kajus yra iš Rygos įlankos, buvo sužeistas, kai buvo mažas, matyt, kažkas atsitiko mamai. Taip iš Rygos zoologijos sodo jis atkeliavo pas mus. Kai būna šalta, kiekvieną dieną jo baseine nuleidinėjame vandenį, kad neužšaltų ledas, nes taip gali susižeisti. Tas pats ir ūdroms. Man taip pat nejauku žiūrėti, kaip jis lediniame vandenyje taškosi, tačiau ruonis turi didelį riebalų sluoksnį užsiauginęs, todėl jam nėra šalta,“ – užtikrino darbuotoja.

„Šalčio nebijo ir visą sezoną gali būti sutinkami lauke mūsų kraštų gyvūnai – visų pirma stumbrai, vidurinės Azijos gyvūnai kupranugariai. Nors žmonės stebisi, tačiau dvikupriai kupranugariai ir natūralioje aplinkpoje gali išbūti iki 40 laipsnių šalčio, tad pas mus jiems nėra šalta. Pietų Amerikos atstovai – lamos, guanakai – kalnuose yra pripratę prie pūgų. Tad jiems net nereikia šildomų tvartų. Žinoma, šiauriniai elniai laukia žiemos“, – aiškino R. Pėtelytė-Brazaitienė, pridūrusi, jog lauke taip pat galima pamatyti ir vieną jos mylimiausių gyvūnų – juodanosį šveicarų aviną Teodorą.

Svarbus tiek vasarą, tiek žiemą

„Nepriklausomai nuo metų laiko, be užimtumo gyvūnams darosi liūdna, gyvūnų depresija pastebima iš specifinių uždaroms erdvėms būdingų judesių. Kad šito išvengtume, jau keletą metų vis stengiamės ką nors pakeisti. Pavyzdžiui, tigrams net sukeičiame voljerus – Edas ateina į Nordos voljerą, šis apeina naują teritoriją. Snieginiams leopardams yra padaryti balkonai iki pat viršaus, taip šiems padidėja erdvė, psichologiškai iš aukšto žiūrėdamas gyvūnas jaučiasi geriau“, – sakė A. Grebliauskienė.

Specialistės teigimu, skiriasi ir gyvūnų charakteriai.

„Gyvūnams viskas labai greitai atsibosta. Kiekvieną dieną reikia kažko naujo. Bezdžionėms – ypatingai. Sukdavom kamuolius su žilvičio šakelėm, šieno kupetose amerikietiškus tarakonus slėpdavom. Dedame maistą į statines, kad gyvūnas turėtų ją atsidaryti, išsitraukti mėsą, paslepiam, kabinam mėsą (arklieną arba jautieną), kad būtų sunkiau nusitraukti, jie turi padirbėti. Liūtė Molė jau amžiuje, tai, kai reikia nusiimti mėsą, ji net pavargsta, pradeda lekuoti“, – pasakojo pašnekovė.

Žiemą gyvūnai šeriami ir eglišakiais.

„Žirafoms svarbu pramankštinti jų liežuvius. Todėl maistą dedame į tinklines ėdžias, statines su skylėmis, kad jos liežuvio judesiai kuo labiau primintų natūralius laisvėje. Neišsigąskite, jei pamatysite nuo grotų ledą graužiančius kupranugarius – jiems šaltis įdomus“, – aiškino specialistė.

R. Pėtelytė-Brazaitienė taip pat pabrėžė, jog prižiūrėtojai užmezga specialų ryšį su gyvūnais.

„Gyvūnai atskiria žmones. Labai atskiria mūsų veterinarus. Šie jiems asocijuojasi su procedūromis, ligomis, skiepais, todėl jų šiek tiek prisibijo“, – pasakojo specialistė.

Nebijo ir lietuviški gyvūnai

Zoologijos sodo lankytojai ir žiemos sezonu gali pasigrožėti stumbrais, tačiau, anot R. Pėtelytės-Brazaitienės, Lietuvos faunos kanopinius gyvūnus zoologijos sodams laikyti yra sudėtinga.

„Briedį ar stirną pašarų atžvilgiu yra sudėtingiau laikyti nei šiaurinį elnią. Briedžių racioną turėtų sudarytų bent 20 rūšių medžių, migruodami jie minta labai įvairiais augalais. Stumbrai ne tokie reiklūs – maitinimasis primena karvę, tokia pati virškinimo sistema. Šiauriniams elniams reikia kerpių, kurios auga taigoje. Jų specialiai siunčiamės, kitaip elniai neišgyventų“, – teigė darbuotoja.

Kalbėdama apie lietuviškus gyvūnus, A. Grebliauskienė paminėjo puikiai prie lietuviškos žiemos prisitaikiusią rudąją lapę, taip pat prisiminė, jog pagal specialią programą Lietuvos zoologijos sodui teko veisti ir paleisti į laisvę lūšis. Tiesa, laisvėje šios susiduria su daugybe rizikos faktorių –pradedant brakonieriais, baigiant ligomis.

„Žinoma, zoologijos sodas nėra laisvė, tačiau čia gyvūnas visuomet turi maisto bei veterinarinę pagalbą, todėl jiems negresia badas ir žaizdos“, – sakė ji.

Kaip svajonę, zoologė įvardijo galimybę veisti ir į laisvę paleisti vilpyšius – iki devyniolikto amžiaus Lietuvoje gyvenusias laukines kates.