Pastebėjau, kad naujai atsikėlę į mūsų daugiabutį kaimynai, sutikę kitus namo gyventojus, kažkodėl nesisveikina. Atrodo, tarsi nenorėtų lįsti į svetimus reikalus, o gal apskritai laiko save atskirai nuo mūsų bendruomenės. Tačiau nejauku, kai, pavyzdžiui, į mano pasisveikinimą neatsakoma, tarsi manęs nė nebūtų. Stoviu išsišiepusi, sveikinuosi, o pro mane praeina tarsi pro vaiduoklį. Ar tikrai taip sunku ištarti „Laba diena“? Iš kur apskritai atėjo šitie tylos įžadai ir susvetimėjimas? Atsimenu, panašiai būdavo po pandemijos. Bet žinote, manau, kad pasisveikinus jokia liga dar niekas neužsikrėtė.

Kristina

Erzina cigarečių smarvė

Vienas kaimynų rūko cigaretę po cigaretės I. Simonaitytės gatvės daugiabučio balkone. Visa smarvė keliauja į mano butą, nors pati net nerūkau. Negaliu nei lango atsidaryti, nei pasimėgauti grynu oru. Ir ką daryti? Nors rūkyti balkone pas mus draudžiama, jam tai tikrai nerūpi. Be to, tokių kaimynų turime ne vieną.

Gintarė

Televizorių žiūri per garsiai

Vienas kaimynas mėgsta žiūrėti televizorių visu garsu, net langai virpa. Dieną dar galima pakęsti, bet vakare, grįžus iš darbo ir ieškant ramybės savuose namuose, garsai labai vargina. Toks jausmas, kad gyvenu ne bute, o beprotnamyje. Tuoj visokių detektyvų siužetus mokėsiu mintinai. Gal žmogus girdi prasčiau, gal pensininkas, bet galėtų žiūrėti savo laidas tik tam tikru laiku dieną, o ne naktį, ypač po vidurnakčio.

Darius

Kodėl susitiko būtent Klaipėdoje?

Smagu, kad pas mus Klaipėdoje lankosi garbūs svečiai, net Lietuvos ir Vokietijos prezidentai. Tačiau man, pensininkui, kyla klausimų. O kodėl būtent Klaipėdoje vyksta tokie susitikimai? Kodėl ne Vilniuje ar kitur? Netikiu, kad visa tai – tik mandagumo vizitai. Manau, kad jie atvyko spręsti svarbių klausimų, apie kuriuos dar veikiausiai nenori prasitarti visuomenei.

Skaitytojas