Neretai socialiniuose tinkluose skaitau pranešimus apie paliktus daiktus. Žmonės skelbia, kad paliko rankinę ar kokį nors daiktą, ir prašo atsiliepti netyčia jį paėmusį žmogų. Nesuprantu, kaip galima paimti svetimą daiktą netyčia? Jei ne tavo, tai ir neimi, ir dar padedi taip, kad iš tolo matytųsi. Ar ne taip visus mus mamos mokė? O jei paėmei svetimą daiktą, tai yra vagystė. Suprantu praradusiojo logiką, nenori išgąsdinti radusiojo ir tikisi atgauti bent dalį prarastų daiktų. Bet juk kiekvienam aišku, kad radybos yra ne tada, kai paimi ir laikai patyliukais. O tada, kai radai ir skubi ieškoti to daikto šeimininko.

Ineta

Vairuotojams linkiu atidumo

Noriu kreiptis į vairuotojus, prašydama prie pėsčiųjų perėjos visada stabtelėti ir atkreipti dėmesį į pėsčiuosius. Ne kartą tik per plauką išvengiau sužalojimų, kai pirmąja eismo juosta važiuojančios mašinos vairuotojas sustoja, o antrosios lekia, nepaisydamas, kad greta automobilis jau stabdo. Išgelbėjo tik mano pačios atsargumas, ėjau pamažu ir žiūrėjau, kas vyksta antrojoje eismo juostoje. Ne kartą parodžiau vairuotojui rankos mostu sustoti. Tik taip abu išvengėme nelaimės. Žinau, kad ir vairuotojui partrenkti žmogų – didelė bėda.

Irena

Vaineikiai tapo atradimu

Turiu pomėgį atrasti įdomias vietas netoli Klaipėdos. Suku į mažiausius keliukus ir vis randu ką nors įdomaus. Vieną liepos savaitgalį vingiavau Kretingos rajono keliukais ir visai netyčia privažiavau Vaineikių kaimą. Anksčiau net tokio pavadinimo nežinojau. Mano sėkmė buvo dviguba – būtent tą dieną vyko kaimo šventė. Žiūrėdama į susirinkusius žmones dar kartą įsitikinau, kad Lietuva – ne tik Vilnius, o provincija – tik širdyje. Vaineikiuose į šventę atėjo ir atvažiavo puikūs, kūrybingi, malonūs žmonės. Jie kalbėjo savo motinų kalba, deklamavo eilėraščius, muzikavo, bendravo, juokavo. Tądien pagalvojau, kad ir pats norėčiau gyventi tokiame kaime.

Ignas