Dvasios įžadų užtaisas

Laisvos asmenybės pasirinkimas

Knygos viršelyje iš senos fotografijos šypsosi jauna moteris, kuri, kaip ir tūkstančiai tarpukariu gimusių jos bendraamžių, galėjo tiesiog susitaikyti su tuo, kad „Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LSSR“.

Tik jos netenkino tokios permainos tėvynėje, nes tėvų – Antano ir Barboros Šilauskų šeima iš Rūdaičių, Kretingos rajone, buvo „religinga ir nusiteikusi patriotiškai“. Tokia užaugo ir Jadvyga.

Todėl visai nekeista, kad pokariu, po antrosios sovietų okupacijos, ji prisijungė prie rezistentų.

Tad naujajai valdžiai nepatogi asmenybė greitai „įsipyko“ ir buvo įkalinta, kad netrukdytų „kurti šviesaus komunistinio rytojaus“.

Dar būdama gimnazistė Jadvyga įstojo į Ateitininkų organizaciją, o okupavus Lietuvą, nutarė įsilieti ir į kovotojų prieš sovietų okupantus gretas.

„Tose apylinkėse veikė Narimanto kuopa, kurią paskui gerokai praretino sovietai. Gimnazistai su partizanais turėjo ryšį ir 1948 m. vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, grupė moksleivių, tarp jų ir Jadvyga, prisiekė „veikti laisvėje be ginklo“. Jie leido antisovietinį laikraštį, platino kitą literatūrą, veikė kaip partizanų ryšininkai. Juos saugumiečiai greitai išaiškino. Jadvygą, dalyvavusią spartakiadoje, suėmė, laikė Klaipėdos sovietų saugumo pastate, dabartinėje S. Nėries gatvėje. Teisė taip pat Klaipėdoje. Bausmė siaubinga – 25 metai lagerio ir 5 metai tremties“, – vardijo R. Sakalauskaitė.

Kalėjo su K. Vasiliausku

„Ji Komijoje kalėjo kartu su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, apie kurį irgi rašiau knygą. Tuo metu ir sužinojau labai daug apie moterų gyvenimą sovietų lageriuose, apie jų norą šviestis, apie lietuvybės palaikymą. Lietuvės net už grotų norėjo būti žavios, gražios. Jos ten buvo pasigaminusios net saulės laikrodį“, – pasakojo R. Sakalauskaitė.

Pasiteiravus, kaip atsirado ši knyga, autorė užsiminė, kad Jadvygos sūnus Žilvinas savo bičiuliui klaipėdiečiui filosofui ir poetui Vytautui Rubavičiui vis užsimindavo, jog apie jo mamą, kurios likimas itin išskirtinis, nėra parašyta knygos.

„Kai turėdavau laiko, vis nueidavau į Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus archyvą pavartyti jos bylą. Tada ir aptikau jos rožinį iš pirmojo lagerio. Jo fotografija irgi puošia knygos viršelį. Pradėjau skaityti dokumentus, sužinojau, kad antrą kartą ji kalėjo Mordovijoje su este Lagle Parek, kuri vėliau tapo pirmąja nepriklausomos Estijos vidaus reikalų ministre, ir kita politine kaline Lidija Doronina-Lasmane iš Latvijos, kurios, kaip paaiškėjo yra abi gyvos“, – pasakojo R. Sakalauskaitė.

Susitikimai: R. Sakalauskaitė, kruopščiai ištyrusi J. Bieliauskienės gyvenimą ir apie ją parašiusi knygą, skleidžia apie šią moterį žinią krašto skaitytojams. R. Sakalauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ramunė su abiem jomis susitiko. Jų prisiminimai apie lagerį ir Jadvygą papildė knygą.

Iš tokių mažų krislelių ir sudėliotas visas išskirtinės Lietuvos dukros paveikslas.

„Jadvygos sūnus Žilvinas (dabar jau miręs) man atnešė kitą niekur neskelbtą mamos archyvą. Tarp daugybės dokumentų radau Jadvygos tapytų eskizų ir piešinių. Jei jos likimas būtų susiklostęs kitaip, ji būtų tapusi puiki dailininkė. Pirmajame lageryje ją piešti mokė mokytojas, kuris pats kažkada dailės mokėsi Paryžiuje“, – įsitikinusi knygos autorė.

Sovietinį terorą ištvėrusių žmonių išgyvenimai prilygsta katastrofoms.

Pradėjusi rinkti medžiagą, R. Sakalauskaitė nuvyko į J. Bieliauskienės gimtinę – Rūdaičius, ten atrado buvusią mokytoją, kuri vadovavo kraštotyros būreliui, ir ji tyrėjai parodė Jadvygos sesers A. Smetonos laikų pradžios mokyklos vertinimus.

„Paskui Palangoje pavyko rasti 97 metų Valeriją, kuri kartu su J. Bieliauskiene lankė tą pačią mokyklą ir pasakojo, kaip vaikai elgdavosi tarpukario Lietuvoje, kas formavo jų mąstymą, ką jie mokėsi, koks buvo patriotinis auklėjimas. Taip ir rankiojau visą knygą po trupinėlį“, – kalbėjo R. Sakalauskaitė.

Neilgas laisvės epizodas

Jadvygai atkalėjus 8 metus, netikėtai atsivėrė kelias į laisvę.

Ji lageryje sutiko Vytautą Beliauską (paskui dokumentuose, rašydami jos pavardę, biurokratai padarė klaidą ir įrašė „Bieliauskienė“, ši klaida ir išliko visą gyvenimą).

Jadvyga sužinojo, kad santuokos atveju vyras gali laiduoti už žmoną, ir ją paleis į laisvę.

„Lietuviai lageryje vieni su kitais palaikė ryšius, vieni kitiems rašydavo laiškus. Taip Jadvyga susipažino su Vytautu. Jis buvo fotografas, iš geros šeimos. Už juokingus dalykus buvo išsiųstas į lagerį. Jo bausmė buvo švelnesnė. Jie susituokė, yra išlikusios vestuvių nuotraukos. Ir taip sutrumpėjo Jadvygos kalinimo laikas, jie grįžo į Lietuvą, į Garliavą, nes jokiame dideliame mieste buvę politiniai kaliniai po lagerio apsigyventi neturėjo teisės“, – pasakojo R. Sakalauskaitė.

Pasak knygos autorės, tarsi jau galėjo pradėti gyventi ramiai šeimos gyvenimą (juolab gimė sūnus), tačiau – ne Jadvyga.

„Meilė tėvynei buvo stipresnė ir ji pradeda platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Moko vaikus gyvojo rožinio ir pradeda statyti spektaklius. O saugumiečiai viską seka. Ir ji nuteisiama antrą kartą. Šįkart išsiunčiama į Mordoviją – vienintelį Sovietų Sąjungoje moterų politinių kalinių lagerį“, – teigė knygos apie J. Bieliauskienę autorė.

Laišku pasveikino R. Reaganą

1983 metais Jadvyga buvo 54-erių, kai antrą kartą buvo nuteista už antisovietinę veiklą.

Saugumiečiai negalėjo susitaikyti, kad taip ir nepalaužė šios tvirtos moters.

„Kalint antrajame lageryje, jos „prižiūrėti“ saugumiečiai pasiuntė tokią Editą Brutienę, kuri buvo priversta šnipinėti, nes buvo šantažuojama dėl šeimos. Jos vyras prekiavo Klaipėdos jūrininkų iš užsienio atvežtais daiktais, o tai tuo metu buvo nelegalu. Gelbėdama vyrą, ji atvyko į lagerį, kad būtų saugumiečių „akys ir ausys“. Kalinės tai greitai išsiaiškino ir laikėsi nuo jos atokiai“, – pasakojo R. Sakalauskaitė.

Jadvyga ir toliau nenustygo.

Siuntė raštus į įvairias žmogaus teisių konferencijas, tarptautines organizacijas, domėjosi pasaulio reikalais, sužinojo, kad Ronaldas Reaganas vėl išrinktas JAV prezidentu.

„Politinės kalinės nutarė pasveikinti R. Reaganą antrojo išrinkimo į JAV prezidentus proga. Jos bičiulė patarė Jadvygai parašyti tą sveikinimą, nes jos rašysena labai graži. Pasveikinimas buvo surašytas ant cigarečių popieriaus, sulankstė jį į mažytį lapelį. Vienos poetės į kalėjimą atvažiavo aplankyti vyras ir jam perdavė tą sveikinimą. Jis atvyko į Maskvą, sutiko olandų žurnalistą, perdavė jam, tas nunešė į JAV ambasadą. Ir antrą dieną po R. Reagano išrinkimo kalinių pasveikinimas gulėjo jam ant stalo ir jį atspausdino „Baltimore Sun“. Žilviną Beliauską iškvietė į KGB Vilniuje su pretenzijomis, kad jo mama pasveikino R. Reaganą“, – pasakojo R. Sakalauskaitė.

Po šio įvykio lageryje prasidėjo baisus teroras.

Ir J. Bieliauskienė nusprendė duoti tylos įžadus, net žinodama, kad už bausmę rizikuoja negauti maisto ir supūti karceryje.

„Niekas jos dėl to neperkalbėjo. Ji nusprendė tylėti metus ir melstis už savo priešus“, – teigė R. Sakalauskaitė.

„Tarsi jokio žygdarbio, tik iškalbingas tylėjimas, liudijantis nepalaužiamą dvasios tvirtybę. Tas tylėjimas ne tik nepaliaujamai žemino prižiūrėtojus, varė juos iš proto – „kas čia dedasi“, „nejau negalite susitvarkyti su šita moteriške“, „ką ji sau mano“, – bet ir sklido visame sovietinių lagerių archipelage, keldamas ir nuostabą, ir pasididžiavimą. Tie, kurių rankose buvo visa prievartos ir smurto galia, nesugebėjo jos sulaužyti. Ji atsilaikė“, – knygos apie J. Bieliauskienę viršelio nugarinėje pusėje rašė V. Rubavičius.

„Jaunosios kartos turi žinoti“

Tame pačiame lageryje prieš tai kalėjo ir vienuolė Nijolė Sadūnaitė (1938–2024).

Jos su Jadvyga buvo geros draugės ir jau paskui, atkūrus Nepriklausomybę, aktyviai veikė Sausio 13-osios organizacijoje.

1990 m. kovo 11-ąją, kai buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, J. Bieliauskienė buvo ta moteris tautiniais rūbais, kuri Aukščiausiosios Tarybos (AT) salėje Vytį, išsaugotą visus 50 okupacijos metų, įteikė AT pirmininkui Vytautui Landsbergiui.

Tada ji pasakė kalbą apie savo viziją iš lagerio, kurioje matė Lietuvos laisvę ir Vytį.

Tiesa, po to buvo samprotaujančiųjų, esą atsirado „bobelė, kalbanti apie sapnus“.

„Daugelis tik mokėsi tolerancijos, be to, nesuvokė žodžių, galinčių išreikšti lagerio patirtis. Nebuvo ir studijų, analizuojančių totalitarinės sistemos tikslus „pakeisti, perdirbti žmogų, pagaminti kokybiškai kitokios sąmonės individą“. Sovietinį terorą ištvėrusių žmonių išgyvenimai prilygsta katastrofoms“, – savo knygoje apie J. Bieliauskienę rašė R. Sakalauskaitė.

Knygos autorė apgailestavo, kad šitiek ištvėrusi moteris Lietuvoje beveik niekam nežinoma, nors ja reikėtų didžiuotis.

„Jaunosios kartos turi žinoti, kas ta močiutė su tautiniais drabužiais ir skara. Ji visą laiką ėjo į Kovo 11-ąją. Jos pavardė turėtų būti mokyklų programose“, – tai V. Landsbergio pastaba, įrašyta knygos „Įžadas: kovoti, mylėti, gailėti. J. Bieliauskienės gyvenimas“ viršelio nugarinėje pusėje.