Pirmadienį Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g.10) bus giedami „Žemaičių Kalvarijos Kalnai“, o trečiadienį paskaitą apie liaudiškąją lėlių teatro tradiciją Žemaitijoje skaitys teatrologė lėlininkė Salomėja Burneikaitė.

Giedos „Žemaičių Kalvarijos Kalnus“

Kovo 19 d.. 17 val. Klaipėdos etnokultūros centre vyks tradicinių giedojimų vakaras „Giedame Žemaičių Kalvarijos Kalnus“. Šį gavėnios pirmadienį susirinkusieji drauge giedos su Palangos kultūros ir jaunimo centro folkloro ansambliu „Mėguva“ (vad. Z.Baniulaitytė, D.Šeduikienė). Renginį ves kunigas doc. dr. Saulius Stumbra.

Žemaitija – etnografinis regionas, pasižymintis ne tik sava kalba ir daugybe šnekų (prokalbių), turtingas skambiomis dainomis bei ištvermingais žmonėmis. Šis regionas išlaikęs gyvas šermenų tradicijas ir neatskiriamą nuo Žemaitijos „Kalnų“ giedojimą. Kas yra tie „Kalnai“? Kalvarijos kalnai – tai keliasdešimties stočių, arba vietų, kryžiaus kelias, įrengtas Jeruzalės apylinkes primenančioje vietovėje. Pirmosios Kalvarijos įrengtos XV a. Ispanijoje vienuolių dominikonų rūpesčiu. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelią įkūrė vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 m. Jis pats parinko vietas ir žingsniais pamatavo, kad viskas atitiktų Kristaus kančios kelią Jeruzalėje.

Vyskupas M.Valančius rašė, kad jis pats „pirmą kartą „Kalnus“ vaikščiojo ir, daugel vietose keliais eidamas, barstė žemę šventą, tyčiom iš Jeruzolimo parvežtą. Dovanojo skiedelę medžio švento kryžiaus, ant katro Viešpats kybojo“ („Žemaičių vyskupystė“).

Iš popiežiaus Urbono VIII vyskupas J.Tiškevičius gavo atlaidus kelioms koplyčioms. Šventojo Kryžiaus relikviją parvežė iš Liublino dominikonų vienuolyno ir 1649 m. įnešė ją į atstatytą bažnyčią, uždraudęs dalyti ar pergabenti į kitą vietą. Ši relikvija yra 3,2 cm ilgio ir 0,6 cm pločio – didžiausia visose trijose Baltijos šalyse. Vyskupas norėjo atgaivinti dėl reformacijos įtakos silpstantį katalikų tikėjimą. Jo sumanymas buvo sėkmingas – noras dalyvauti Jėzaus ir Marijos kentėjimų apmąstymo kelionėje sutraukdavo dešimtis tūkstančių žmonių. „Kalnai“ ne tik einami, lankant įrengtas koplyčias – vietas, bet ir namie giedami per šermenis bei mirusiųjų minėjimus, namuose ir bažnyčiose per gavėnią.

„Žemaičių Kalvarijos Kalnai“ – yra gyvas pamaldumo ir nematerialiaus paveldo lobis. Ši pamaldumo praktika gyva ne tik Žemaičių Kalvarijos šventovėje, bet ir kiekvieno žemaičio namuose per gavėnią, per laidotuves ar kitus atminimus. Anot kunigo S.Stumbros, galime didžiuotis, kad iki šių dienų išliko gyva „Kalnų“ giedojimo tradicija, ir budėkime, kad ji kaip tikėjimo paminklas būtų gyva mūsų namuose, bendruomenėse ir parapijose.

Liaudiškoji lėlių teatro tradicija Žemaitijoje

Kovo 21 d. 17.30 val. Klaipėdos etnokultūros centre svečiuosis teatrologė lėlininkė Salomėja Burneikaitė su iliustruota paskaita „Lėlių keliais iš Klaipėdos…“. Tai viena paskaita iš renginių ciklo pagal projektą „Liaudiškoji lėlių teatro tradicija Žemaitijoje“. Tyrinėti šiam reiškiniui Klaipėdos miesto savivaldybė S.Burneikaitei skyrė individualią stipendiją.

Paskaitos metu bus galima pajausti ir sužinoti, kad kiekviename lėlės ir žmogaus santykyje yra įamžinta istorija, kuri pati atsiskleidžia ir gali mums daug ką papasakoti. Projektu „Liaudiškoji lėlių teatro tradicija Žemaitijoje“ siekiama Žemaitijos krašto tautodailinę lėlių teatro kūrybą įvesdinti į krašto etninės kultūros erdvę. Lektorės paskaitos tikslas – pagilinti suvokimą apie prigimtinius kultūros šaltinius, paskleisti naujų žinių, istorinės bei dalykinės informacijos. Tikimasi, kad po paskaitos atsivers teatrologinių tyrinėjimų etninėje kultūroje erdvė, taip pat naujos patirties galimybės. Bus galima ją tęsti pritaikant šeimose bei įvairioje profesinėje veikloje – kultūros istorijos, kūrybos, socialinio darbo, edukacinėse srityse – pažįstant, budinant ir praktikuojant prigimtinį savo kūrybiškumą.