Šeštadienį Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras drauge su kitų šalių operos teatrų bendruomene minės Europos operos dieną. Šiai progai skirtas „Itališkas koncertas II“, intriguojantis ir jo rengėjais, ir programa.

Lygiai prieš metus italų koncertmeisterio, vokalo pedagogo Milo Longo uostamiesčio teatre įgyvendintas projektas tapo tęstinis. Šiuosyk rengti koncerto programą drauge su juo į Klaipėdą atvyko Nicos operos teatro (Prancūzija) dirigentas Fredericas Deloche’as.

Visą savaitę uostamiestyje drauge dirbantys užsienio muzikai dalijasi mintimis apie operą – muzikos žanrą, kuriame, kaip patys sakė, telpa viskas.

Geri bičiuliai

– Nuo ko prasidėjo judviejų pažintis ir kūrybinis bendradarbiavimas?

F.D.: 1999 m. pirmąkart atvykau į Siciliją, Mesinos operos teatrą. Pirmoji pažintis su Milo ir mūsų bendras darbas buvo G.Verdi „Falstafas“. Sakyčiau, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio (juokiasi). Nesupraskite klaidingai, kalbu profesiniu požiūriu. Dirbti kartu buvo malonu. Kai Mesinos teatre pradėjau diriguoti nuolat, Milo tapo ne tik kolega, bet ir mano geras bičiulis. Kartu pastatėme daug operų.

M.L.: Aš labai džiaugiuosi, kad po aštuonerių metų Klaipėdoje vėl turime galimybę kurti drauge. Tai retas atvejis, nes Fredericas šiuo metu dirba Prancūzijoje, aš – Italijoje ir Lietuvoje.

– Vis dėlto kas šioje partnerystėje yra bosas?

M.L.: Aš esu vyresnysis brolis. Kadangi esu aštuoneriais mėnesiais vyresnis už Fredericą, aš esu bosas. Žinoma, ne darbe, gyvenime (juokiasi).

F.D.: Taip, gyvenime jis sprendžia už mane (juokiasi). Kalbant rimtai, mes abu esame lygiaverčiai. Daug diskutuojame, kaip turėtų skambėti mūsų interpretuojama muzika. Turbūt todėl tai yra ne tik maloni, bet ir produktyvi partnerystė.

– Abiem tenka keliauti po pasaulį, dirbti skirtingų šalių teatruose. Ką šiandien galėtumėte pavadinti operos šalimi?

F.D.: Sudėtingas klausimas. Yra šalių, kurios operos kūrėjams gali pasiūlyti daug galimybių, pvz., Vokietija, Šveicarija. Ten yra daug teatrų, kurie dirba ir sulaukia anšlagų kasdien. Prancūzijoje situacija vis dar nebloga, tačiau nesu tikras dėl ateities. Daug teatrų yra Italijoje, tačiau ekonominė situacija ten išties kebli, dirbti sudėtinga. Šiuo metu didelį potencialą įžvelgiu Skandinavijos šalyse. Nepasakysiu nieko naujo. Mano manymu, apskritai kultūra yra pagrindinė visuomenės vystymosi sąlyga – tiek turtingose šalyse, tiek ekonomiškai mažiau pažengusiose.

Problema – vadyba

– Ką manote, ar opera vis dar yra elito žanras? Ar įvairiose šalyse įgyvendinamos operos edukacijos programos pasiekia tikslą – opera visiems?

F.D.: Manau, kad jaunimo edukacijos galimybės vis dar nepakankamai panaudotos. Juk tai mūsų rytdienos publika. Į teatrą galėtume pritraukti kur kas jaunesnę auditoriją, jei skirtume pastangų tinkamai paaiškinti, kokia meno forma yra opera. Juk vos prieš šimtmetį Italijoje, Prancūzijoje opera buvo plačiosios visuomenės pramoga. Tik vėliau situacija pasikeitė. Pernai Pjemonto regione Italijoje jaunimui statėme G.Rossini „Pelenę“. Tai buvo iki 1 val. 15 min. sutrumpinta operos versija. Spektaklį parodėme 40 kartų, 20-yje skirtingų teatrų visoje provincijoje. Išties pavykęs projektas, nes operą statėme būtent jaunimui.

M.L.: Operos tradicijos Italijoje – ypač gilios. Vis dėlto šiandien dalis teatrų, ypač pietinėje šalies dalyje, užsidaro. Apmaudu. Pagrindinė problema, kurią aš įvardiju, yra ne žanras, o teatro vadyba. Štai čia reikia padirbėti, norint patraukti publikos dėmesį. Praėjusią vasarą dirbau vasaros teatre Sicilijoje. Statėme keletą operų, suvaidinome 10 spektaklių. Vien G.Verdi „Aida“ sulaukė 18 tūkst. žiūrovų, o visus spektaklius pamatė maždaug 40 tūkst. žmonių. Tačiau tam reikia įdėti pastangų: patrauklios aplinkos, išradingos reklamos, tinkamų kanalų ir kt. Žinoma, daug lemia ir visuomenės, žmonių kultūra plačiąja to žodžio prasme.

– Nepaminėjote operos žvaigždžių.

M.L.: Panašu, jog norint sutraukti publikos, reikia dviejų dalykų: pasikviesti operos žvaigždę ir statyti populiarų, daugeliui žinomą kūrinį. Problema, kad tokiu būdu skirtingų operos teatrų repertuarai kasmet vis labiau niveliuojasi, vienodėja. Jei neklystu, šiandien visoje Europoje statomos 25 pavadinimų operos.

F.D.: Tarp populiariausių – G.Verdi „Aida“, „Traviata“, „Rigoletas“ ir, žinoma, didžiojo G.Puccini muzika: „Bohema“, „Toska“, „Turando“. Statome jas ne tik dėl publikos dėmesio. Tai iš tiesų nuostabi muzika. Tačiau G.Puccini parašė ir ne mažiau tobulą operą „Manon Lescaut“. Norėtųsi operos teatrų repertuaruose matyti įvairesnių alternatyvų. O kalbant apie atlikėjų vardus, jie neabejotinai veikia. Prieš kurį laiką dirbome su žymiuoju tenoru Jonu Kaufmanu. Jo honoraras buvo įspūdingo dydžio, tačiau bilietai į koncertą parduoti per kelias valandas.

Tik originalo kalba

– Egzistuoja dvi nuomonių stovyklos dėl operos atlikimo. Dalis muzikų mano, kad opera turi skambėti tik originalo kalba (su subtitrais ar be jų), kiti linkę naudoti libreto vertimo į gimtąją kalbą versijas, idant publika geriau suprastų kūrinį. Koks variantas jums priimtinesnis?

F.D.: Kalbėjome apie tai su Milo per vakarykštę repeticiją. Koncerto Klaipėdoje metu operų fragmentai skambės tik originalo kalba. Mūsų įsitikinimu, tekstas yra muzikos dalis. Kompozitorius ir libretistas yra operos bendraautoriai, todėl egzistuoja neatsiejamas muzikos ir teksto ryšys. Be abejo, publika turi iš anksto žinoti, susipažinti su kūrinio siužetu prieš spektaklį. Tačiau nebūtina suprasti visko. Man, prancūzui, klausantis „Karmen“ ne visada lengva suprasti žodžius. Tačiau G.Bizet operos genialumo tai nesumenkina.

M.L.: Kiekviena kalba turi ritmą. Dėl to ji savaime yra muzika. Net vokiečių (juokiasi). Tačiau problema slypi ne tik tekste. Mėgstu kartoti, kad opera – tai ne tik istorija, muzika ar drama. Ji – viskas kartu. Todėl nereikia jos stengtis priimti ir suprasti tiesiogiai, kaip kino filmo. Be to, juk operos tekstas dažniausiai nėra realistinis.

– Ar šiuolaikinės muzikos pasaulyje atsiranda pakankamai naujų operų, jas kuriančių kompozitorių?

F.D.: Aš būčiau linkęs klausti kitaip: ar mes jiems suteikiame pakankamai erdvės kūrybai? Naujų gerų kompozitorių išties yra. Deja, pernelyg dažnai jie nepelnytai „nurašomi“. Kita vertus, ar mūsų amžiuje kuria būsimieji G.Puccini, parodys laikas. Svarbu siūlyti ir skatinti tai daryti.

M.L.: Šiuolaikiniai kompozitoriai, mano manymu, turi puikias galimybes reikštis operos vaikams srityje. Čia gali gimti kitokio tipo, „crazy“ opera, pilna erdvės fantazijai. Esu įsitikinęs, kad tokios operos turi ateitį.

Idėja – iš muzikos

– Kokios šiandien Europoje operos pastatymų mados, tendencijos?

F.D.: Panašu, jog tas madas šiandien diktuoja Vokietijos, Skandinavijos šalių menininkai, režisieriai. Pagrindinė tendencija – iš esamo siužeto sukurti naują, nuogai išrengti solistus, vyrus ir moteris. Pagal tai, ką iki šiol esu matęs, galiu teigti, jog geriausiu atveju 1 proc. tokių kūrėjų pasiūlo išties gerą idėją. Likę 99 proc. – nesusipratimas. Vienas tokių – neseniai Berlyne matytas G.Verdi „Simon Boccanegra“ pastatymas, kuriame veiksmas vyksta traukinyje! (originalioje libreto versijoje veiksmas vyksta XIV a. Italijoje – J.N.) Vienintelė sąlyga, kurią keliu šiuolaikinėms operų interpretacijoms, yra nekurti to, kas prieštarauja muzikai, ją trikdo ir ardo. Priešingai, idėja kyla iš muzikos ir ją papildo, sumanymai gali būti patys įvairiausi. 

M.L.: Būtent. Pastarąjį kartą statydamas G.Rossini „Don Giovanni“ susidūriau su režisieriumi, kuris į šį personažą perkėlė Drakulos prototipą ir jo istoriją. Tai – vienas iš Frederico minėtų nevykusių eksperimentų.

– Abiejų jūsų kūrybinėje biografijoje – daugybė itališkų operų pastatymų. Kaip rinkotės kūrinius, jų fragmentus koncertui Klaipėdoje?

F.D.: Pasirinkimą lėmė keletas argumentų. Pirmiausia, solistų vokalinės galimybės. Antra,  laikas, kurį galėjome skirti repeticijoms. Ir galiausiai – teatro turimos operų partitūros. Kai kurių Lietuvoje tiesiog nebūtų pavykę gauti.

M.L.: Dalį koncerto programos atlikome pernai. Kai kurie koncerte skambėsiantys kūriniai – nauji. Tiesa, prieš metus solistams fortepijonu akompanavau aš. Šįkart gros teatro orkestras, dainuos choras. Pasiūliau šią idėją Fredericui, ir jis sutiko. Žodžiu, aš esu bosas (juokiasi).

Europos operos dienai skirtas „Itališkas koncertas II“ – gegužės 9 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre. Atlikėjai: Andreina Dragos (Italija), Aurelija Dovydaitienė, Dalia Kužmarskytė, Rita Petrauskaitė, Artūras Kozlovskis, Gintautas Platūkis, Aurimas Raulinavičius, Mindaugas Rojus, Rokas Spalinskas, Klaipėdos muzikinio teatro orkestras ir choras. Dirigentas – F.Deloche’as, koncertmeisteris – M.Longo.