Kitą savaitę Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje bus atidaryta klaipėdiečio Jono Domarko kūrybos paroda „Mano cycės“. Žinomas kompozitorius šiuosyk pasirodys kitame amplua – kaip tautodailininkas.

Kita pusė

J.Domarko kūrybinėje biografijoje, be abejonės, pirmiausia akcentuotinas jo kaip kompozitoriaus ir pedagogo vaidmuo puoselėjant profesionaliąją muziką Klaipėdos krašte, ilgametis darbas aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose, akademinės muzikos kūryba. Tačiau yra ir kita šio kūrybingo žmogaus pusė.

Kompozitorius, docentas J.Domarkas viename interviu, prisimindamas savo mokytoją kompozitorių ir pedagogą Eduardą Balsį, kalbėjo, kad, matyt, jau taip nutiko, jog iš šio fantastiško žmogaus perėmė kruopštumą ir meilę jūrai, be kurios neįsivaizduoja savo gyvenimo. Tai svarbu, nes pažįstantieji J.Domarką neįsivaizduoja jo ir be atidaus žvilgsnio į medį bei akmenį, traukos Baltijos pajūriui.

Dviračiu ir pėsčiomis jo naršoma pakrantė ir pajūrio miškai ne tik nugulė muzikiniais kūriniais, kuriems būdingas ypatingas dėmesingumas ritmui. Tai jį aistringai įtraukė ir į medyje bei akmenyje užkoduotą muziką.

Tarsi ola

Akmens kalimas, drožyba tapo kompozitoriaus neatsiejama gyvenimo dalimi. Ši veikla, skirtingais laikotarpiais vainikuojama skirtingomis išraiškomis, taip ir nebepaleido.

Pernai šventusio 80-metį J.Domarko kasdienis maršrutas neįmanomas be užsukimo į dirbtuves, kurios – tarsi vyro ir kūrėjo ola. Iš jos jis po to išeina tai su linksmais, tai su rimtais medžio dirbiniais – akies džiuginimui ar praktiniam panaudojimui. Tačiau, kiek besinorėtų daryti šios „užklasinės“ kūrybos skerspjūvius, pirmiausias ir, matyt, teisingiausias įspūdis – išdykavimas.

Bet prieš jūrą dar buvo Minija, neprognozuojamo charakterio upė – tai neįtikėtinai pakylanti, tai efektingai nusenkanti, bet visada su savo vaizdingais, užburiančiais slėniais. Metai iki paauglystės prabėgo Kartenoje. Po vaikystės ten buvo Klaipėda, po to – studijos Vilniuje, darbas Šiauliuose ir štai jau daugiau nei 40 metų jis vėl – Klaipėdoje.

Požiūrio kampas

Jei muzikinio kelio pasirinkimui lemiamą įtaką turėjo pokario metais Kartenos progimnazijoje mokytojavęs šviesaus atminimo Pranas Narušis, klaipėdiečiams gerai žinomo muzikanto Prano Narušio tėvas, tai medžio drožyba gimė gamtos gaivalo – jūros, miško, upės – įkvėpta. Iš vaikystės Minijos vingių – ir žemaitiškas humoras, ir mažkalbystė. Nes ir muzika, ir išdrožtu „baiboku“ pasakyti galima daugiau. O gamtos suformuotas jautrumas detalėms leidžia tiek medyje, tiek jūros nuskalautuose objektuose įžiūrėti įvairiausius pavidalus – mitologinius, realistinius, atpažinti kokio šventojo veidą ar angelo kontūrą, grimasą, virstančia kauke, ar tinkamą ergonomiką lazdai ir krėslui. Skulptūrose ar kituose J.Domarko kuriamuose, „apžaidžiamuose“ objektuose susijungia tai, kas jau realiai egzistuoja medžiagoje, su tuo, kas slepiasi tik jo paties vaizduotėje.

Nuo 1985 m. J. Domarkas yra ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, dalyvavo pleneruose, kūriniai keliauja po parodas, randa vietą draugų ir bičiulių namuose. Ir šįsyk žaidimas virs paroda. „Mano cycės“ – taip J.Domarko įvardyta ekspozicija nurodo ir požiūrio kampą. „Cycės“ – žaislai, žaidimai, išdykėliško flirto su medžiu vaisiai, lėto laiko rezultatas, nes tik gerokai sulėtinus tempą galima atrasti tai, kad nebuvo pastebėta anksčiau.

Vernisažas – rugsėjo 4 d. 17 val. I.Simonaitytės bibliotekos trečiojo aukšto galerijoje. Paroda veiks iki spalio 4 d.