KLAIPĖDĄ Į HAMBURGĄ IŠKEITUSI J. HERLYN: DABAR „NUOTYKIAUJU“ RAFINUOČIAU (INTERVIU)

Buvusi klaipėdietė Jolita Kraniauskaitė, dabar – Herlyn, šiuo metu gyvenanti Hamburge, juokaudama savo asmeninį gyvenimą vadina sudėtinga meilės meno mokykla tarpkultūrinėse erdvėse.

Buvusi klaipėdietė Jolita Kraniauskaitė, dabar – Herlyn, šiuo metu gyvenanti Hamburge, juokaudama savo asmeninį gyvenimą vadina sudėtinga meilės meno mokykla tarpkultūrinėse erdvėse. Pirmą kartą ji ištekėjo studijuodama Maskvos Lomonosovo universitete filosofiją – už argentiniečio lazerinės fizikos studento, antrą kartą – dirbdama Kopenhagoje, už vokiečio banko vadovo. Dvi santuokas skiria 20 metų – tai savęs, gyvenimo prasmės ir savo vienintelio paieškų periodas. Toks pat metų skirtumas ir tarp abiejų Jolitos sūnų. Negana to, ryški ir impozantiška moteris parašė intriguojantį romaną, kuris šiomis dienomis pasirodys Lietuvos knygynuose. Ta proga ji kitą savaitę ruošiasi į Klaipėdą ir čia jį pristatys pirmiausia.

Be knygos negali užmigti

– Kokie vėjai jus nunešė į Hamburgą ir ar ten tarp vokiečių nenuobodžiaujate?

– Mano vyras kilęs iš Hamburgo, todėl jau trejus metus gyvename čia. Jei kas paklausia, kaip tau Hamburgas, atsakau – nežinau, gyvenu namie. Išties šio miesto nepažįstu, nors jį ir žinau.

Emociškai jo neapčiuopiu. Jis nei savas, nei svetimas, tiesiog miestas, kuriame gyvenu. Kopenhagoje jaučiausi kitaip. Gal todėl, kad turėjau darbą, į kurį reikėjo eiti kasdien...

– Kuo užsiimate dabar, be to, kad auginate sūnų ir esate savo mylimo vyro žmona?

– Dabar savaitę galiu kojos iš namų nekelti, jei nereikėtų sūnaus į vaikų darželį nuvesti, tai taip ir tūnočiau patenkinta namie. Nenuobodžiauju, visada atrandu ką veikti. Jei knyga po ranka – kitų atrakcijų man nelabai ir reikia. Gal pasisotinau? Žinoma, po kokio mėnesio ramaus gyvenimo pradedu spirgėti – tada nuskrendu pas kurią nors draugę į svečius  – jos irgi išsimėčiusios po pasaulį. O vasaros neįsivaizduoju be mudviejų su vyru kelionių motociklu. Vyras mėgsta buriuoti, bet manęs tai visai netraukia. Aš geriau į laivus žiūriu nuo kranto. Bet tikrai pamėgau su juo lėkti motociklu kur nors Italijoje ar Pietų Prancūzijoje. Tada man geriausia mąstyti (šypsosi).

Iki 42-ejų gėriau gyvenimą dideliais gurkšniais, nebijodama paspringti. Jono gimimas mane įžemino ir egzistencijai suteikė kitą prasmę. Aprimau. Dabar „nuotykiauju“ rafinuočiau – savo galvoje, skaitydama, rašydama arba žiūrėdama gerus kino filmus.

Esu skaitytoja maniakė. Be knygos vakare negaliu užmigti. Atvykusi į naują viešbutį, visada ieškau bibliotekėlės ir pasineriu į kitų keliautojų paliktą lektūrą.

Parašė intriguojantį romaną

– Kaip kilo mintis pačiai parašyti knygą?

– Manau, kiekviena moteris, artėjanti prie 50-mečio, yra sukaupusi pakankamai patirties, kad parašytų bent vieną knygą. Tas Žemaitės amžius paskatino ir mane. Nors rašyti ir skaityti mėgau nuo vaikystės. Augau tarp knygų, nes mama buvo bibliotekininkė. Pirmąją žinutę atspausdino „Lietuvos pionierius”, kai man buvo devyneri. Joje rašiau, kad noriu tapti architekte kaip tėtis.

Kitas rašymo etapas prasidėjo 2002-aisiais, po mano trijų savaičių kelionės į Libaną. Gavau tokią egzotikos dozę, kad pažadėjau ten gyvenantiems draugams būtinai apie tai parašyti. Taip prasidėjo kelionių aprašymų ciklas dienraštyje „Klaipėda“. Dabar galvoju, kad be tų tekstų gal ir tos knygos nebūtų buvę... Paskui sekė interviu su užsieniečiais „Vakarų eksprese“.

Nesitikėjau, kad parašyti knygą daug sunkiau nei 50 straipsnių.

Draugės seniai ragino. Aš vis atsikalbinėjau, sakiau, kad visi dabar rašo, kad yra daug geresnių žodžio meistrų… Bet kai mano vyras vieną dieną užvedė diskusiją, ką prasmingo žadu nuveikti per ateinančius 20 metų, pasijutau tarsi įžeista ir jo klausimą išgirdau lyg priekaištą. Užmynė jis man ant ambicijų. Atsikėlusi kitą rytą, įjungiau kompiuterį ir pradėjau rašyti. Tai buvo romano pradžia.

Gyvendamas užsienyje ir labai ribotai bendraudamas su tautiečiais, nori nenori prarandi intymų ryšį su gimtąja kalba. Žodynas blanksta, sakinių struktūra keičiasi. Žodžiai tai slapstosi, tai šoka krakoviaką. Pajutau, kad jei noriu parašyti romaną lietuvių kalba –  tai paskutinis šansas. Esu senamadė: norėjau suspėti su laikmečiu, kol neišnyko popierinės knygos, kurias galima liesti, braukyti pieštuku, o ne tik skaityti monitoriaus ekrane.

Meilės ieškojimo keliu

– Jūsų romanas ne tik lietuviškas, bet ir klaipėdietiškas?

– Iš tikrųjų norėjau jame atkurti 1994–1999 metų Klaipėdą, su jos kavinėmis ir klubais, kurių dabar nebėra arba kurių pavadinimai pasikeitė; su realiomis to meto asmenybėmis, kurios knygoje save tikrai atpažins; tą Klaipėdą, kai Vytautas Grubliauskas buvo ne Klaipėdos meras, o tiesiog Kongas ir grojo „Kurpiuose“... Mano brolis ir jo žmona sociologai Liutauras ir Sigita Kraniauskai su savo kolegomis tai atliko mokslinėje studijoje „Klaipėdos diskursai 1990-2010: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija“, o aš pabandžiau klaipėdietišką gyvenimo būdą atkurti romane.

– Kas dar slypi po „Trijų mano vienintelių“ viršeliu?

– Kažkada dėsčiau „Meilės filosofijos“ kursą. Man pačiai labai priimtina atrodė XIX amžiaus rusų filosofo Vladimiro Solovjovo teorija. Jo knyga „Meilės prasmė“ – tai tarsi filosofinis mano romano pagrindas. Arba, kitaip pasakius, „Trys mano vieninteliai“ – tai gyvenimiška, visiems suprantama kalba parašyta „Meilės prasmės“ interpretacija.

Tai asmenine patirtimi paremtas romanas apie meilės kelius ir klystkelius. Klaipėdietiškame fone rutuliojamas intymus ir gyvenimiškas pasakojimas apie moterį ir jos pasirinkimus, apie meilės trikampius ir daugiakampius, į kuriuos mus dažnai įmeta likimas, ir apie tai, kad gyvenimas be meilės yra tuščias ir beprasmis. Tai romanas apie meilės esmę ir sielos kančias, apie tai, kaip meilė „nutinka“ ir to jos tikrumo jokiomis pastangomis negali išgauti.

1994-ieji... Užsieniečiai „atranda” Lietuvą ir jos moteris, o moterys – pasaulį. Klaipėdietė Kamilė, kaip ir visos šio pasaulio moterys, ilgisi ir ieško tikros meilės. Dėl šio jausmo ji pasiruošusi viskam – atvira širdimi nerti į gyvenimo sūkurius, atsiduoti  nuotykiams ir tikėti stebuklais. Klaipėdoje Kamilė susipažįsta su Ali iš Jordanijos, kuris pakviečia jauną moterį švęsti Naujuosius Stambule. Taip prasideda nenuspėjamų įvykių grandinė, leidžianti Kamilei pažinti visas gyvenimo spalvas. Kartu su Kamile skaitytojai pabuvos Graikijos salose, Rio karnavale ir net už Poliarinio rato. Tik po daugelio įvykių Kamilė supras, kad tai buvo kelionė į save, per labai vingiuotus ir dažnai duobėtus meilės bei aistros kelius. Knygoje trys dalys: Ali, Polas ir Arūnas. Tai trys Kamilės vyrai ir atskiri jos moteriškos brandos etapai. 

Šitoje istorijoje yra daug tikrų išgyvenimų, realijų, santykių. Daug joje ir prieštaravimų, bet kai esi įvykių sūkuryje, nėra kada svarstyti ar vertinti – tave neša srovė... Tai meilės ieškojimo kelias, kuriuo lemta vienaip ar kitaip praeiti kiekvienam. Ir tikrai verta tam tikrame šio kelio taške sustoti, atsigręžus atgal, suprasti, kaip jame atsidūrei, ir... eiti toliau.

Gyvenimas yra labai prieštaringas... Tai tiesa, kurią atrandu iki šiol. Mes visi ieškome meilės ir harmonijos, radę – stengiamės išlaikyti, kaip galime, bet ... Visada atsiranda kažkas, kas tą harmonijną sugriauna... Tada patenki „tarp girnų“, ir vėl nebesupranti, kas gerai, kas blogai, kas tikra ir kas ne. Jei pavyks išlaikyti pusiausvyrą, gali ateiti atsakymai...  Jei ne, tada vėl ieškai...

Jei tai nutinka...

– Kadangi rašote apie meilę ir apskritai savo gyvenime daug dėmesio skyrėte šio fenomeno analizei, ką patartumėte moterims, kurios meilės ieško ir vis neranda?..

– Meilė... Metams bėgant aš vis dažniau į klausimus atsakau kaip Sokratas: aš žinau, kad nieko nežinau. Galiu teigti tik tiek, kad meilė „nutinka“, jos neprisišauksi, neišsibursi, nesusikursi.

Vienam tai lemta gyvenime patirti galbūt ir ne kartą, ir ne du, o kitiems – ne. Nuo ko tai priklauso, nežinau. Tikriausiai tai likimas. Bet jei tai nutinka, atsiduokite meilei, nes tai labiausiai žmogaus esybę sukrečiantis jausmas, išlaisvinantis neįtikėtinas kūrybines galias. Tačiau tai tikrai nėra rožių žiedlapiais klotas kelias... Bet žmogus juk negali gyventi nuolatiniame sukrėtime. Todėl ir iškrentame iš tos meilės būsenos, ji transformuojasi į švelnumą, pagarbą ir kitus jausmus, kurių visumą daugelis ir vadina meile... Filosofuoti apie meilę yra lengviau nei mylėti.

– Jūs pati savo knygai sukūrėte puslapį feisbuke?

– Pati. Ir tik tada sužinojau, kad studijų laikų Maskvoje draugė iranietė Bibi Kasrai, dabar gyvenanti JAV, šiemet taip pat išleido knygą. Angliškai ji vadinasi „The Spice Whisperer (memories in food)“. Nuoširdžiai ją pasveikinau ir sulaukiau labai netikėto atsakymo: „Jolita, tu irgi esi mano knygoje! Skyriuje „Meilė ir suši“ aš pasakoju tavo ir japono Mizuki istoriją!“.

Nenusakomas jausmas

– Su kokiomis mintimis ruošiatės kelionei į Klaipėdą, savo knygos pristatymui? Apskritai, kaip dažnai lankotės Lietuvoje, ar ji traukia tokią pasaulio pilietę, kaip jūs?

– Gimiau Vilniuje, buvau labai alergiškas vaikas, todėl gydytojai tėvams liepė keltis prie jūros, įtikinėdami, kad jūrinis klimatas turėtų padėti. Tad nuo dvejų metų aš gyvenau Klaipėdoje ir jaučiuosi absoliučia klaipėdiete. Tas priklausymas miestui svarbus ir gyvenant užsienyje, lietuvis, sutikęs lietuvį, pirmiausia klausia: „Iš kur tu?“ Ir Hamburge turime neoficialias klaipėdiečių, vilniečių, kauniečių „frakcijas“.

Metus, praleistus Klaipėdoje, prisimenu kaip intensyviausią savo gyvenimo periodą visais požiūriais: savęs pažinimo, emocijų, potyrių, dalyvavimo miesto veikloje. Gal skamba kiek pompastiškai, bet tada jaučiausi tikra miesto pilietė ir viskas, kas vyko mieste, man buvo svarbu ir įdomu. Tai nenusakomas jausmas – būti kažko daug didesnio aktyvia dalimi. Dabar mano pasaulis nors geografiškai prasiplėtė, bet išties labai susiaurėjo. Gyvenu pakankamai tykiai ir ramiai. Į Klaipėdą visada sugrįžtu su didžiausiu džiaugsmu, čia mano tėvai, brolis, draugai. Man norisi su visais susitikti, pasišnekučiuoti, apsikabinti...

Tiesą pasakius, pristatinėti knygos nenorėjau. Gal atpratau nuo viešumos?.. Draugai įkalbėjo, kad privalau tokia proga atvažiuoti. Man svarbu buvo tą knygą parašyti. Tikrai nepretenduoju į garbių literatų būrį.

– Apkeliavote kone visą pasaulį, nes esate prisiekusi keliautoja, o kokioje šalyje norėtumėte gyventi, jei galėtumėte rinktis?

– Gyventi norėčiau Klaipėdoje, jei būtų ją įmanoma perkelti į Italiją. Esu iš tų, kuriai šiluma kaulų tikrai nelaužo.

– Kokių turite svajonių, planų – kaip norėtumėte gyventi artimiausius 20 metų?

– Neįsivaizduoju. Gyvenu čia ir dabar, dėl ateities galvos nekvaršinu. Man likimas tiek siurprizų pridovanojo, kad supratau, jog bandymas pažvelgti į ateitį yra bergždžias reikalas.

Artimiausiu metu norėčiau parašyti dar porą romanų – jų siužetai sukasi mano galvoje. Antrosios knygos rašymas įsibėgėja. Ir pavadinimą jau turi – „Sapnai ir liftai“. Bet pirmiausia pažiūrėsime, kaip seksis pirmajai (šypsosi).

J.Herlyn romano „Trys mano vieninteliai“, kurį ką tik išleido „Alma Littera“ leidykla, pristatymas – gruodžio 13 d. 17 val. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpėje (Herkaus Manto g. 25).

Vizitinė kortelė

J.Kraniauskaitė-Herlyn (g. 1966), studijavo filosofiją Maskvos Lomonosovo universitete.
Dėstė filosofiją ir logiką Klaipėdos universitete.
Dirbo Klaipėdos miesto savivaldybės Tarptautinių ryšių skyriuje.
Porą metų „Balticum“ televizijoje vedė diskusijų laidą „Proto aistros”.
Parašė daugiau nei 200 straipsnių apie keliones, vyrų ir moterų santykius dienraščiui „Klaipėda”, o „Vakarų ekspresas” spausdino jos interviu ciklą su užsieniečiais, apsilankiusiais ar gyvenančiais Lietuvoje.
Nuo 2006 m. persikėlė į Daniją, kur vadovavo marketingo skyriui DnB NORD banko centrinėje būstinėje Kopenhagoje.
Dabar su vyru gyvena Hamburge, augina 4 metų sūnų Joną. Vyresnysis 24 metų sūnus Karlas Vilniuje studijuoja biofiziką.