Eglės Tautavičiūtės nuotr.

KLAIPĖDIEČIŲ APEIRONO TEATRE – NAUJAS POSŪKIS IR PREMJERA

2013-11-28 21:49
Valerija Lebedeva

Penktadienį uostamiesčio Apeirono teatras publikai pristatys naują savo darbą – interaktyvų spektaklį-žaidimą „Uroboras“. Ne vaikams. Spektaklis nerekomenduojamas jaunesniems nei 16-os metų.

Remontas ir repeticijos – kartu

Kol šeimininkės – Apeirono teatro įkūrėjos režisierės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė – aiškinasi su elektriku, kodėl laiptinėje nedega šviesa, yra laiko pasigrožėti senamiesčiu pro didelius pastato, liaudiškai tebevadinamo „Pajūrio“ muge, langus. Deja, visi priešais esančių namų viršutiniai aukštai – negyvenami. Jeigu prieš penkiolika metų kas būtų pasakęs, jog Klaipėdos senamiesčio butai ištuštės, o mugės vietoje veiks alternatyvusis teatras, būtų nustebinęs: viena vertus, liūdnai, kita vertus, maloniai ir sužadindamas tikėjimą kultūros ateitimi.

Taip, merginos pačios rūpinasi komunaliniais dalykais, rytą pradeda remontuodamos dar vieną tuščią aukšto erdvę (jų valdos – apie 300 kv. m dydžio), derėdamosi dėl šildytuvų kainų, ieškodamos aktorių ir palankiausių buitinių sprendimų. Teatre, įsikūrusiame šiose patalpose, sulaukus jų savininko verslininko Rimanto Cibausko geranoriško palaikymo, jos praleidžia daugiausia laiko.

Virdulys, arbata, improvizuotas rekvizito kambarys, daug knygų: Biblija, „Laisvės kovų archyvo“ leidiniai, Aleksandras Solženycinas, Moljeras, Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčiai“… Po visko vakare laukia repeticijos – sakytumei, ne pats palankiausias metas kūrybiniam darbui, bet kitaip kol kas neišeina. Svarbiausia, kad yra erdvė, kur gali būti, galvoti, diskutuoti, kurti – kad ir visą parą. Režisierė E.Kazickaitė stato naują spektaklį „Uroboras“. Mažųjų žiūrovų Apeirono teatras laukia spektaklyje „Šukianešiai“.

Interaktyvus žaidimas sistemos tema

– „Uroboras“, jūsų teigimu, yra spektaklis-žaidimas. Vadinasi, interaktyvus?

E.Kazickaitė: Taip, jis iš tiesų įtrauks publiką kitokiu nei įprasta būdu. Jis ir mane įtraukė kitaip nei įprasta. Man šis spektaklis labai įdomus proceso atžvilgiu, mat jis neturi išankstinės dramaturgijos. Darbą pradėjome nuo personažų gairių. Susitinkame repeticijoje – pateikiu situaciją – aktoriai ją plėtoja bendraudami, ieško dialogo formos – aš įrašinėju viską į diktofoną. Namuose apdoroju įrašą, patikslinu tekstą, priduriu ką pati ir kitąsyk į repeticiją jau atsinešu švarraštį. Tai įdomus darbo metodas. Maža čia inovacija – teatruose tai įprasta, tačiau darbą su tekstu dažniausiai atlieka teatro dramaturgas. Man tai naujas potyris.

Tai šių dienų egzistencijos žaidimas, kurį žaidžiame kiekvienas iš mūsų. Spektaklyje pagrindiniai žaidėjai – trys pasiklydę žmonės, kuriems užtrenktos durys. Trys žmonės, kuriems pasakyta: „Tarp jūsų yra priešas“. Trys žmonės, ieškantys išėjimo iš ten, kur kiekvienas atsiduriame vos gimę. Spektaklyje kalbame apie tai, kas mums aktualu, kas, manome, kad yra aktualu daugeliui. Dažnai šitame pasaulyje jaučiamės pasimetę, bereikalingai kažkam įsipareigoję, nuo kažko priklausomi, kažkam priklausantys. Dažnai įsivaizduojame, kad kažkas priklauso ir mums, bet pamirštame, kad daug kas priklauso nuo mūsų...

– Minėtosios „Uroboro“ situacijos yra nerealios? Ar gyvenimiškos? Jos vystomos turint aiškią kryptį?

E.Kazickaitė: Tam tikra prasme situacijos yra realios, bet šių dienų pasaulyje nelabai prieinamos. Iš principo šis darbas man teikia gairių kitam, – šypsosi. – Nesenkanti tema man yra žmogaus nelaisvė. Laisvės neegzistavimas, nes laisvės sąvokos aš nesuprantu. Šiame spektaklyje plėtoju ir istorinius kontekstus, kurių niekaip negaliu paleisti. Bet specialiai jų neakcentuoju, jie bus atviri, „skaitomi“ nebent žmonėms, kurie pažįsta šias situacijas iš senelių ir prosenelių pasakojimų.

Pavadinimas – „Uroboras“ – man labai patinka. „Ryjanti savo uodegą“. Kertinis šio spektaklio žodis – „sistema“. Gimę iškart į ją patenkame, argi ne? Ilgainiui arba prisitaikai, arba kuri savąją antisistemą. Bet, matyt, žmogaus, kurį Dievas sukūrė pagal savo paveikslą, prigimtis yra sistemiška.

Pabaigti spektaklį noriu šviesiai. Gal viskas gali būti gerai? Gal jau yra? Kas labiau prasminga – pasiduoti arba kovoti, kad ir nepasiekiant pergalės?

– Šį klausimą adresuojate žiūrovams?

E.Kazickaitė: Taip, laikomės savo pozicijos – sudaryti publikai galimybę klausti.

Konkurencinės sąlygos neišgąsdino

– Minėjote, kad statant šį spektaklį nesyk keitėsi aktorių sudėtis.

G.Kazlauskaitė: Labai sudėtinga kurti neturint nuolatinės komandos. Siekti fondų finansavimo ir samdyti žmones? Gal ir paprasčiausia, bet tai nereiškia komandos iš didžiosios raidės. Suburti projekto komandą, vadinasi, turėti apibrėžtą rezultatą, bet nebūtinai ir patirti procesą, kurio trokšti. Komandos formavimas – ilgalaikis dalykas. Tai dvasinis augimas kartu, kalbėjimasis bendromis temomis, valgymas iš vieno puodo daugelį metų.

E.Kazickaitė: Kūryba yra susikalbėjimas. Ir, grįžtant prie sistemos tematikos, ji labiausiai ir slopina kuriančius žmones. Neturėdamas finansavimo, anksčiau ar vėliau lieki vienas – laisvas menininkas, o teatras nėra ta sritis, kurioje vienas galėtumei ką nors sukurti. Kai įsipareigoji atsiskaityti fondams, tavo kūryba tampa projektu, turi paisyti terminų ir kitokių formaliųjų reikalavimų. Tai varžo, bet kitokių galimybių nėra.

G.Kazlauskaitė: Visa tai atrodo labai tolima, kai esi studentas, ir labai artima, kai juo nebesi. Jeigu kur egzistuoja idealizmas, romantinio polėkio nuspalvintas požiūris į kūrybą, fanatizmas ir griežta disciplina, tai aukštojoje mokykloje. Vėliau žmonės greitai įklimpsta į išlikimo mechanizmą. Neturėdami pelno iš savo kūrybos, netekome kelių aktorių, nes kilniems jų ketinimams prieštaravo objektyvi ir gana griežta realybė.

– Ar šioje srityje galima tikėtis kolegų patarimų?

E.Kazickaitė: Galima mokytis iš pavyzdžių, bet tiesiogiai prašyti konsultacijų – vargiai. Klaipėdoje, kad ir kaip būtų keista, yra gana didelė teatrų konkurencija.

G.Kazlauskaitė: Manau, kad viskas bus gerai. Teatras yra žavusis labirintas, kuriuo eini nežinodamas, kas laukia už kampo. Tai sunku, bet įdomu. Visu kūnu ir visa siela jaučiu, kad gyvenu, ir šio jausmo į nieką nekeisčiau. Manau, jog tie, kurie praranda ištikimybę savo gyvenimo idėjai, netenka labai daug. Gal mes ir negalime būti iki galo laisvi, bet šis principingumas iš dalies lemia išskirtinį pojūtį. Bėgdamas iš keptuvės į ugnį jautiesi laisvas – svarbu, kad bėgtum ne nuo ko nors, o į kažką. Nuolatinis rebuso sprendimas yra mūsų varomoji jėga.

Atviri idėjoms ir partnerystei

– Kiek spektaklių savo repertuare turi Apeirono teatras?

G.Kazlauskaitė: „Didieji Arkanai“, „Įkalinti“, „Fliuchšteino moterys“, „Šukianešiai“, artėja penktojo, „Uroboro“, premjera. Deja, ne visi jie gyvuoja, nes turėjome atsisveikinti su pagrindinėmis aktorėmis. Rugsėjį pristatytas spektaklis vaikams „Šukianešiai“ – režisierės Andros Kavaliauskaitės darbas. Jį vėl rodysime gruodžio pradžioje.

– O kas yra šukianešiai?

E.Kazickaitė: Tai laimės nešėjai. Jie yra tie, kurie gali paimti už rankos, paraginti ir leisti žmogui pasiekti „šviesą“ pačiam. Bet jokiu būdu jos neatiduoti veltui. Šukianešių kol kas nėra matęs nė vienas iš mūsų. Nėra jų klausęs, lietęs. Bet gal vis dėlto yra girdėjęs? Sako, kartais nereikia klausyti, kad išgirstum. Svarbi žinia savaime prasikverbia į vidų. Spektaklis skirtas 7–12 metų vaikams ir tiems, kurie, skaičiuojant Žemės metais, jau vadinami suaugusiaisiais, bet...

– Ar jūsų planus koreguoja tai, jog teatras nuo šiol turi ir nuolatinius namus miesto centre?

G.Kazlauskaitė: Dabar galime funkcionuoti ne tik kaip kolektyvas, bet ir kaip erdvė, atvira kuriantiems žmonėms ir jų veikloms. Laukiame ne tik tų, kurie ieško vietos pristatyti savo kūrybos rezultatus, bet ir tų, kurie turi idėjų ir ieško partnerių joms įgyvendinti.

E.Kazickaitė: Tai gali būti režisieriai, dailininkai, dizaineriai, muzikantai, siuvėjai – visi norintieji kurti. Svarbu suvokti būtinybę vienytis, siekiant įgyvendinti savo sumanymus – niekas nepadarys šito už mus.

Artimiausi spektakliai

Apeirono teatre (Turgaus g.16 / Tiltų g.12)

Lapkričio 29 d. 18 val. – PREMJERA! Interaktyvus spektaklis-žaidimas „Uroboras“. Režisierė Eglė Kazickaitė. Vaidina Gerda Surgautaitė, Pranciškus Megelinskas, Kornelija Krasilnikovaitė ir Greta Kazlauskaitė. Spektaklis nerekomenduojamas jaunesniems nei 16-os metų. Bilietai – po 20 Lt, studentams, moksleiviams, senjorams – po 15 Lt.

Gruodžio 1 d. 12 val. – spektaklis vaikams „Šukianešiai“. Režisierė – Andra Kavaliauskaitė. Bilietai – po 10 Lt.